2017–ieji. Pirmasis greičio ruožas – prologas. Finišo liniją kerta rūkstantis Nasser Al–Attiyah „Toyata Hillux“. Rūksta ne stabdžiai – dūmai veržiasi iš variklio skyriaus, o iš kabinos iššokęs, gesintuvu ginkluotas katarietis neslepia, jog dūmus užuodžia jau dešimtį kilometrų. Gaisras lokalizuojamas, bet automobilio sistemos neabejotinai pažeistos.
Praėjus keletui akimirkų, finišą pasiekia kita „Toyota“. Lauk iššoka Giniel de Villiers, nieko nelaukęs kabinasi tempimui jau paruoštą komandos draugo mašiną ir pajuda į lengva bekele nusidriekusią, kelis šimtus kilometrų truksiantį pasivažinėjimą atgal į bivuaką. Be žodžių, be diskusijų. G. De Villiers žino komandos taktiką N. Al–Attiyah atžvilgiu ir ją vykdo be jokių papildomų paskatų, nes tik tokios taktikos dėka galima laimėti visą ralį.
Vokiška tvarka
„General Financing team Pitlane“ pilotas Benediktas Vanagas tikina, jog meluotų, jeigu sakytų, kad nežino dabartinės „Toyota“ komandos taktikos, tačiau gerbdamas jų privatumą, nuo komentarų susilaikė ir nusprendė pasidalinti gudrybėmis, kurių imdavosi gamyklinės „Volkswagen“ komandos vadovai. Tipiškai keturiais bolidais ralyje dalyvavę vokiečiai Dakarą laimėjo tris kartus nuo 2009, kai maratonas atsikraustė į Pietų Ameriką, iki 2011, kai „Volkswagen Motorsport“ pasitraukė iš maratono. Visų šių startų metu keturis T1 klasės bolidus lydėdavo T2 klasėje dalyvaujantys jų mechanikai, važiuojantys lengvai modifikuotais visureigiais, ir T4 klasėje riedantys aptarnavimo sunkvežimiai. Ištikus nelaimei, padėti gali tik kitas dalyvis, tad koncernas išleisdavo milžiniškas sumas tam, kad turėtų operatyvią pagalbą.
Kiekvieną rytą, prieš išvažiuodami į greičio ruožus, sportininkai pradėdavo prisitvirtindami „lėčiausiojo ryšulėlį“.
Kiekvieną rytą, prieš išvažiuodami į greičio ruožus, sportininkai pradėdavo prisitvirtindami „lėčiausiojo ryšulėlį“. Jeigu vakar tarp komandos narių pademonstravai lėčiausią tempą, kaip paskatinimą gauni 70 kilogramų sveriantį detalių kraitį, kuris skirtas lyderiui – jam suklupus, privalai stoti ir padėti remontuoti automobilį, kol jį pasieks mechanikų visureigis. Asmeninis rezultatas komandoje nebuvo reikšmingas – esmė, jog laimėtų „Volkswagen“ automobilis. Jeigu gedimas yra sudėtingas ir patiems jį pašalinti nepavyks arba tai kainuos per daug laiko, į darbą ištraukiama tempimo virvė. Vėlgi – visiškai nesvarbu, kiek tai kainuos asmeniniam ekipažui, ralio lyderis turi bet kokia kaina tęsti savo pasirodymą.
Reiktų prisiminti, jog tai buvo kiek kitokie laikai nei pastarieji metai Dakare – prieš atsirandant „Peugeot“ ir į maratonus įtraukiant sekundinius laiko skirtumus, dalyviai spėdavo susikrauti minučių ar net valandų persvarą iki artimiausio varžovo, tad tuo metu pasirinkus tempti kolegą, galėjai išsaugoti jo vietą bendroje įskaitoje. Taigi, remontas greičio ruože, detalių ryšuliai, tempimo procedūros, dalyviais registruoti mechanikai ir detalių pilni sunkvežimiai – tokiais metodais savo pergalių Dakare siekė „Volkswagen Motorsport“.
Nuolaida už paslaugas
Nuo jų eros prabėgus beveik dešimtmečiui, B.Vanagas net neabejoja, jog visos gamyklinės komandos toliau naudoja tokias pačias arba labai panašias vidines taisykles, o tobulėjant technologijoms, jų atsiranda dar daugiau.
Dalis Dakare besivaržančių pilotų patenka į gamyklines komandas būtent tam, kad padėtų lyderiams pasiekti finišą: savo biudžetu ribotas pilotas gauna komandos mechanikų aptarnavimą ir nuolaidą automobiliui, o savo ruožtu jis kartu vežasi nemenką atsarginių detalių krovinį, taip taupydamas sekundes galimai sugedusiems komandos draugams, nes nebereikia laukti žemesnėje klasėse riedančių, tikrai ne sportiniu tempu judančių mechanikų brigados.
Tokie komandų sprendimai puikiai demonstruoja ne tik konkurenciją tarp komandų, bet ir nenumaldomą jos augimą – daroma viskas, kad automobilis greičio ruože stovėtų kuo trumpiau.
Tiesioginės transliacijos metu, atsiimdamas savo „Toyota Gazoo Racing Hilux“, B.Vanagas praėjo vieną iš gamyklinės komandos visureigių, užsimindamas, jog jis galimai vaidins rolę kritinių momentų akivaizdoje. Paprašytas patikslinti informaciją, pilotas išliko subtilus: „Mes visada darome viską, ką sugebame geriausiai, kad pasiektume geriausią rezultatą. Dakare mes varžomės su didelėmis ir stipriomis komandomis, kurios taip pat daro viską, kad pasiektų maksimalų rezultatą, tad mūsų interesai sutampa. Ilgalaikio bendradarbiavimo dėka mes turime gerus santykius ir reikalui esant, galime tikėtis pagalbos iš savo partnerių.“
Skausmingi sprendimai
Paprašytas pakomentuoti 2017-aisiais Nasserą ištikusią nelaimę ir G.de Villierso sprendimą, lenktynininkas visiškai nenustebo dėl tokio poelgio: „Jie buvo pabaigę greičio ruožą, liko tik grįžti į bivuaką, tad padėdamas komandos nariui net nepagadinsi savo pozicijos, tad toks sprendimas natūralus. Būta gerokai didesnių aukų, bet reikia suprasti, kad koncernai nori pergalių ir jiems nėra labai svarbu, kas jas atveš, todėl jie ir renkasi keletą stiprių sportininkų, taip augindami savo pergalės tikimybę“.
Vienas iš skausmingesnių komandinės taktikos pavyzdžių buvo matomas 2014-aisiais, kai gerokai į priekį išsiveržęs Stephane'as Peterhanselis sustojo ir kurį laiką laukė komandos draugo Nani Romos, tam kad užleistų jį į priekį, ir taip padovanojo pergalę.
Toks komandos elgesys daugeliui buvo nesuvokiamas, tačiau nenustebino B.Vanago: „Peterhanselis Dakarą iki tol buvo laimėjęs 11 kartų. Jis jau žinojo, kad kitąmet pereis pas „Peugeot“, tad natūralu, jog jis pakluso komandos nurodymams ir užleido į priekį Nani Romą, kuris turėjo ilgesnį kontraktą su „Mini“. Jie tiesiog nenorėjo išleisti nugalėtojo į „Peugeot“, o Peterhanseliui po tiek pergalių nebuvo didelio skirtumo būti pirmu ar antru“.
Šiemet S.Peterhanselis, drauge su beveik visa buvusia „Peugeot“ svita, grįžo į „X-raid“ komandą, o Nani Roma pasitraukė, užimdamas vietą prie „Toyota“ vairo. Tokios rokiruotės jau senokai nebestebina, nes šiems pilotams Dakaro ralis yra darbas, tad jie renkasi įmonę, pasiūliusią geriausias sąlygas. Tuo metu komandos kuria strategijas, ir daro viską, kad laimėtų sudėtingiausias pasaulio varžybas.
