Iš karto reikia pasakyti, kad radijo ryšiu su lenktynių inžinieriais kalbasi ne tik „Formulės 1“ dalyviai. Modernios komunikacijos sistemos yra svarbios ir kitų automobilių sporto kategorijų lenktynininkams. Kaip kitaip ištvermės lenktynių dalyviai žinotų, kada laikas keliauti į techninio aptarnavimo juostą keisti vairuotoją? Kaip NASCAR lenktynininkai sužinotų apie už jų įvykusią avariją? Kaip vairuotojams būtų perduodama orų informacija ar lenktynes prižiūrinčių pareigūnų (teisėjų) nurodymai dėl tam tikrų pažeidimų? Radijo komunikacija su komanda yra labai svarbi.
Automobilių sporto genijus ir „Lotus“ kompanijos įkūrėjas Colinas Chapmanas radijo komunikacijos sistemas „Formulėje 1“ bandė dar aštuntajame dešimtmetyje. Turint omenyje, kad radijo komunikacija buvo išrasta 19 amžiaus pabaigoje ir komercializuota 20 amžiaus pradžioje, šios technologijos atėjimas į „Formulę 1“ gali atrodyti labai vėlyvas. Tačiau tam buvo priežasčių.
Senos lenktynių trasos buvo labai didelės. Ne ilgos – didelės. Jos vingiavo tarp miškų, todėl stabilus radijo ryšys būtų buvęs įmanomas tik su labai ilgomis antenomis. Greičiausiai net su jomis ryšys būtų buvęs prastas dėl triukšmo ir beprotiško automobilių greičio. Dar didesnė problema buvo tai, kad radijo aparatai buvo dideli ir sunkūs – kur „Formulės 1“ bolide jam surasti vietos?
