Šis sprendimas atrodo tiesiog kvailas, tačiau „Tyrrell“ apskaičiavo, kad privalumai gerokai nusvers trūkumus. Keturi priekiniai ratai iš tikrųjų pagerino sukibimą, bet ne tik dėl didesnio padangos ir asfalto kontakto ploto. Padėjo ir tai, kad „Tyrrell P34“ asfaltą lietė šešiuose skirtinguose taškuose – tai padidino tikimybę, kad sukibimą suras bent keli ratai. Tai, žinoma, padėjo ir stabdant. Be to, keturi maži ratai geriau sklaidė vandenį ant šlapios trasos dangos. Galiausiai, mažesni ratai pasislėpė už aerodinaminių automobilio elementų, leido sumažinti oro pasipriešinimą ir sukūrė gražų, tolygų oro srautą didžiajam galiniam spoileriui.
O kaip trūkumai? Na, daugiau ratų – daugiau priežiūros. Ir konstrukcija iš tikrųjų buvo sudėtingesnė, o važiuoklė reikalavo daugiau darbo, kad būtų teisingai sureguliuota. Tačiau vairavimo mechanizmas nebuvo toks sudėtingas, kaip gali pasirodyti. Tik priekinė ratų pora buvo sujungta su vairu – antroji buvo sujungta su pirmaja. Vairuotojai teigė, kad vairuoti „Tyrrell P34“ nebuvo sunku – kai kurie netgi teigė, kad atrodė, jog bolidas turi vairo stiprintuvą.
1975 metais „Tyrrell P34“ buvo intensyviai bandomas. 1976-ųjų sezonui paruoštas automobilis buvo šiek tiek ilgesnis už prototipą. Be to, teko atsisakyti didelės oro įsiurbimo angos virš vairuotojo galvos – jos buvo uždraustos.
„Tyrrell P34“ debiutavo 1976-ųjų Ispanijos Grand Prix. Bolidas demonstravo neblogą greitį, tačiau įspūdingo rezultato nepasiekė. „Tyrrell“ vairuotojų Jody Scheckterio ir Patricko Depaillerio nuomonės apie P34 kardinaliai išsiskyrė. Depailleris manė, kad šešiaratis automobilis yra tiesiog puikus, o Scheckterio jis per daug nedžiugino. Kita vertus, būtent Scheckteris važiavo greičiau. Monake jis užėmė 2-ąją vietą, kai Depailleris atvažiavo trečias, o Švedijoje abu „Tyrrell P34“ finišavo pirmieji. Būtent ten Scheckteris tapo vieninteliu „Formulės 1“ vairuotoju, užėmusiu pirmąją vietą šešiaračiu bolidu. Tyrrell 1976-ųjų sezone konstruktorių įskaitoje užėmė 3-iąją vietą, tačiau Scheckteris komandą paliko, vadindamas šešiaratį automobilį šiukšlių krūva.
Tiesa buvo ta, kad „Tyrrell P34“ nebuvo labai smagus vairuoti. Jis puikiai pasirodydavo ant itin lygių trasų, tačiau dangos nelygumai šešiaračiui nepatiko. Buvo spėliojama, kad „Goodyear“ neskyrė pakankamai laiko unikalių padangų kūrimui. Visgi, komanda liko prie idėjos ir 1977-ųjų sezonui paruošė patobulintą bolidą P34B.
P34B buvo platesnis ir sunkesnis už savo pirmtaką. „Formulės 1“ taisyklės numatė, kad bolidai negali būti lengvesni nei 575 kg. P34 svėrė 595, P34B – 620 kg. Be to, P34B turėjo platesnę važiuoklę – priekinis ratų ketvertas jau ne visiškai slėpėsi už priekinio sparno, todėl didelės dalies privalumų kaip ir nebeliko. 1977-ųjų sezone šešiaratis bolidas tris kartus iškovojo 3-iąją vietą, tačiau didžiosios dalies lenktynių nebaigė ir 1978-ųjų sezonui „Tyrrell“ pristatė įprastą keturratę mašiną.
Nors „Tyrrell P34“ buvo vienintelė šešiaratė mašina, dalyvavusi moderniose „Formulės 1“ lenktynėse, ir kitos komandos kūrė panašius eksperimentus. March 2-4-0 ir Williams FW07D bei FW08B turėjo po dvi galines ašis. Mažesni galiniai ratai turėjo pagerinti aerodinamines bolidų savybes. Tuo tarpu „Ferrari 312T6“ irgi turėjo keturis galinius ratus, tačiau jie buvo sumontuoti ant vienos ašies. Nei vienas iš šių bolidų neperžengė prototipo stadijos. 1983 metais „Formulė 1“ uždraudė automobiliams turėti keturis varomus ratus, o kiek vėliau į taisykles įtrauktas punktas, kad F1 bolidai turi lygiai keturis ratus.
