Suprasti akimirksniu
- 1993 m. gegužės 10 d. ant aukščiausio pasaulio kalno Everesto viršukalnės (8848 m.) V.Vitkauskas iškėlė trispalvę.
- Ne visi grįžta iš Everesto. Nuo 1921 m. žuvo 290 žmonių iš 36 valstybių. Dauguma miršta vadinamoje mirties zonoje virš 8 km.
- 69,4 laipsniai – tokia vandens virimo temperatūra Everesto viršūnėje. Himalajuose yra 15 000 ledynų, kurie dengia 17 proc. teritorijos.
- Vidutinė temperatūra viršukalnėje - 36 laipsniai šalčio.
- Po V.Vitkausko viršūnę pasiekė dar 4 lietuviai.
Vladas Vitkauskas dažnai prašo jį vadinti pirmiausiai keliautoju, o tik po to alpinistu. O, išgirdęs mano prisipažinimą, kad jo knygą „Everestas – manoji lemtis“ (2002 m.) perskaičiau per naktį, tik kukliai šypsosi. Iš tiesų, šis žmogus, vengiantis garsių šūkių bet ne didelių iššūkių, vedinas sukauptos patirties ir didžiulės vidinės jėgos, yra nuveikęs ir patyręs tiek, kad dešimčiai didžiavyrių užtektų. Apibendrinant vienu sakiniu – pasitelkęs analitinį mąstymą ir kitas intelektines galias, jis sugeba padaryti tai, kas teoriškai atrodo neįmanoma.
Rizika, pasiruošimas, protas
Vladas Vitkauskas sako, kad jo patirtis, sukaupta kopiant į visas aukščiausias žemynų viršukalnes, tikrai gali padėti ir kelyje. Nes alpinizme, kaip ir bet kurioje kelionėje, svarbu tikėti, ruoštis, vadovautis protu. Ir vengti rizikos – „prašoksiu ar neprašoksiu“.
Norėti, Tikėti, ir, jei pradėjai, atgal Nesidairyti.
Jei rizikos išvengti išvengti neįmanoma (tarkime, iki nakties būtina nusileisti žemyn, iki stovyklos), tą galima daryti tik saugumo sumetimais, o ne dėl adrenalino. Be to, kelionėse į kalnus, kaip ir mototurizmo rungtyse, svarbiausia ne greitis, o įvykdymo kokybė ir prasmė.
Ypač kai kartais ant kortos pastatomas ir gyvybės klausimas.
„Visada laikausi trijų dalykų: Norėti, Tikėti, ir, jei pradėjai, atgal Nesidairyti. O protinga galva konkrečiose situacijose labai svarbu. Juk į viršukalnes kopia tikrai nebūtinai vyrai apaugę raumenimis.
Juk į viršukalnes kopia tikrai nebūtinai vyrai apaugę raumenimis.
Kelionių į kalnus metu (dar iki Everesto) išmokau galvoti, nesikarščiuojant ieškoti išeities, pažinti gamtą ir save. Juk tais laikais nebuvo jokių tikslių oro prognozių. Žiūrėdavai kokia saulė teka, koks sniegas, kokia debesų spalva, vėjas, temperatūra. Nes kalnuose svarbu prisitaikyti prie aplinkos, numatyti pokyčius. Ir objektyviai įvertinti savo galimybes. Jei reikia, atsitraukti, ir vėl bandyti iš naujo“, – sako V.Vitkauskas.
Pažvelkime į keletą gyvenimo everestų, kuriuos Vladas Vitkauskas pasiekė vedinas tikėjimo ir sukauptos patirties – įrodė, kad, darant didelius darbus, ne visuomet svarbiausia pinigai ar naujausia technika.
Dakaro lenktynių dvasia
Beje, įdomus ir gal kiek primirštas faktas apie pirmąjį lietuvį, įkopusį į Everestą (1993 m.) – Vladas Vitkauskas yra ragavęs ir Dakaro ralio. Tik netiesiogiai. 2002 m. į Čilę, Atakamos dykumą, išvyko keturi lietuviai: keliautojas Vladas Vitkauskas, Vilniaus universiteto mokslų daktaras Gediminas Motuza, Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros grafikos katedros vedėjas, Architektūros instituto direktorius Jonas Anuškevičius, žurnalistas, Lietuvos televizijos režisierius ir operatorius Vytas Jankevičius. Išsinuomoję pikapą „Nissan“ jie įveikė trasą Atakamos dykumoje Čilėje, kur vėliau lenktyniavo ir Dakaro lenktynių dalyviai.
Ekspedicija po Andus buvo skirta paminėti 200-ąsias pasaulinio garso Lietuvos ir Čilės geologo, minerologo, etnologo Ignoto Domeikos gimimo metines.
V.Vitkauskas su bendražygiais patyrė nuotykių: klimpo Atakamos smėlyje, patyrė automobilio gedimų (pasirodo, jis buvo brazilų gamybos, taigi patikimumu visai neprilygo japoniškiems). Ekspedicijos dalyviai keliavo po I.Domeikos vardu pavadintą Andų kalnagūbrį, įkopė į aukščiausią mokslininko vardu pavadinto kalnagūbrio – Cordillera de Domeyko – viršūnę. O Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventės išvakarėse V.Vitkauskas įkopė į aukščiausią pasaulio ugnikalnį Ochos del Salado (6880 m.).
Beveik dvi savaites ekspedicijos dalyviai keliavo po beveik negyvenamas Čilės vietas, kentėjo didelį karštį, Donja Ines vietovėje patyrė ir žemės drebėjimo atgarsių.
Bet tai nutiko jau po Everesto. Ir po to, kai V.Vitkauskas Lietuvos trispalvę užnešė į visas aukščiausias žemynų viršukalnes.
Kaip Lietuva „atsidūrė“ tarp ekonomiškai galingiausių pasaulio valstybių
Pažvelkime į dar ankstesnius laikus – 1993-1995 m. Kas Vladą paskatino taip originaliai garsinti Lietuvos vardą – užnešti trispalvę į Elbrusą, Makinlį, Akonkagvą, Kilimandžarą, Vinsono masyvą Antarktidoje ir kt. – iš viso 7 viršukalnes, pradedant dievų buveine Everestu.
Pasak Vlado, jis galutinai apsisprendė viešėdamas JAV. Ten lankėsi po to, kai su bičiuliu bandė dreifuojančiais ledais ir slidėmis pereiti Beringo sąsiaurį iš Aliaskos į Čiukotką (85 km).
„Pasisekė, nes nenuskendome, baltos meškos nesudraskė – likom gyvi. Paskui, sustoję Čikagoje, dalyvavome susitikimuose su tautiečiais, organizuotuose būsimo prezidento Valdo Adamkaus“, – prisimena V.Vitkauskas.
Susitikimų metu Vladas rodė Lietuvos vėliavą, plazdėjusią ant Everesto. Tačiau iš kalbos išėjo, kad JAV alpinistai ten jau yra buvę, taigi lyg ir nieko čia išskirtino nėra... Tada, net nepagalvojęs, Vladas pasakė: „Va, jei trispalvę užneščiau į aukščiausias visų žemynų viršūnes, tai tokios vėliavos net jūsų Amerika neturėtų...“.
V.Vitkauskas 1996 m. tapo 24-uoju pasaulio piliečiu, įkopusiu į visas pasaulio aukščiausias žemynų viršukalnes.
Taip V.Vitkauskas 1996 m. tapo 24-uoju pasaulio piliečiu, įkopusiu į visas pasaulio aukščiausias žemynų viršukalnes. „Pirmasis pasaulio alpinistas tai padarė 1985 m., kai mums, lietuviams, net į Lenkiją nuvažiuoti būdavo didelis iššūkis. Tai lenktyniauti su kitų šalių alpinistais „kas pirmas tai padarys“, tikrai nebuvo galimybių.
Bet pažiūrėkime į to meto alpinistų, užkopusių į aukščiausias viršukalnes, šalių sąrašą. Jame 13 amerikiečių. Taip pat – D.Britanijos, Kanados, Vokietijos, Italijos, Japonijos, Naujosios Zelandijos atstovai. Tokie įkopimai – tai ir dideli pinigai. Tad, dabar juokauju, kad tokiu būdu kalnų srityje Lietuva įsirašė į 8 ekonomiškai stipriausių valstybių sąrašą. Nors mano alga tada buvo apie 25 dolerius“, – prisimena Vladas.
Kopimas į Everestą: riba tarp gyvybės ir mirties
Tuomet, 1993 m., jis neįsivaizdavo, kaip apskritai pateks į Everestą. „Man dabar aiškiau, kaip į Marsą nuskristi, nei kaip tada patekti į Everesto bazinę stovyklą“, – atvirauja.
Man dabar aiškiau, kaip į Marsą nuskristi, nei kaip tada patekti į Everesto bazinę stovyklą.
Dabar kopimų į Everestą organizavimas yra labai pelningas verslas. O tada buvo visai kiti laikai. Palyginimui: „rekordinė“ Italijos ekspedicija gabenosi 70 tonų mantos, turėjo apie 2000 nešikų, vedlių, kurie aptarnavo 24 alpinistus. Tam, kad bent vienas pirmasis italas pasiektų aukščiausią Žemės viršūnę.
Vladas keliavo vienas, jo kuprinė svėrė 70 kg.
„Evereste iki 1993-iųjų tekdavo 1 žuvęs 4 įkopusiems. Ekstremaliausio sporto man tada buvo ne daugiau kaip 10 proc. Ir alpinizmo ne daugiau kaip 20 proc. Visa kita – pasiruošimas, tikėjimas sumanyto žygio prasme ir valios pastangos. Aukščiau 8 km (Everesto viršūnėje) slėgis yra tris-keturis kartus mažesnis, nei apačioje. Ir atitinkamai deguonies kiekis. Todėl toks aukštis ir vadinamas „mirties riba“. Be papildomo deguonies baliono žmogus ten išgyventi negalėtų.
Didžiąją laiko dalį kopė vienas
Pradėkime nuo to, kad Vlado mintį įkopti į Everestą gimė tuomet palaikė ir vienintelis prisidėjo patyręs Latvijos alpinistas Aivaras Bojaras. Deja, dviems drąsiems Baltijos šalių vyrams besirengiant ekspedicijai į Everestą, žiemą Aivaras žuvo lediniame Elbruso šlaite. Sunku įsivaizduoti, kokį likimo smūgį patyrė Vladas. Jis liko vienas. Be pinigų. Tik su stipriu tikėjimu ir ankstesnėse kelionėse į kalnus sukaupta patirtimi. Todėl svajonės įkopti į Everestą nepalaidojo.
Apsispręsti teko skubiai, nes kopti į šią dievų buveinę oro sąlygos leidžia tik kelias pavasario (ir rudens) savaites. Bet kainos kilo kaip ant mielių. Vladas turėjo tik 700 dolerių santaupų ir žinojo kad į Everestą gali kopti tik prisijungdamas prie vienos iš oficialių ekspedicijų. Laiko apsisprendimui nebuvo, reikėjo skubiai skristi į Katmandu ir įveikti kalnus problemų, kad patektų prie Aukščiausiojo.
Turėkime omeny, kad 1993 m. mobiliojo ryšio nebuvo, bendrauti reikėdavo teleksu (labai nepatogi priemonė, veikusi tik ryšių centruose) arba laidiniu telefonu nepatikimais užsakomais pokalbiais. Bankai paskolų taip pat laisvai nedalindavo. O kopimo į Everestą kaina su komercinėmis ekspedicijomis prasidėdavo nuo 40 tūkst. dolerių žmogui (leidimai, pagalba, maistas bazinėje stovykloje). Be to, kainos rudenį turėjo kilti iki 65 tūkst. dolerių.
Todėl Vladui teko gerokai pasukti galvą ir išbandyti daugybę variantų, norint išsisukti iš padėties. Tūkstantį dolerių jis užsidirbo padėdamas Rusijos alpinistams. Dar tūkstantį – pardavęs dalį savo turimos alpinizmo įrangos. Dar 1200 dolerių lėktuvo bilietui (su grįžimu) nusipirkti paskolino du geri draugai. Ir viskas. O kur gauti dar kelias dešimtis tūkstančių dolerių?
Laiko apmąstymams buvo nedaug, Vladas vėlavo 2-3 savaitėmis, kurios reikalingos pasiruošimui ir adaptacijai skirtinguose aukščiuose, prieš kertant mirties riba vadinamą 8 km aukštį.
Kitaip tariant, neturėdamas aiškaus plano, kaip patekti prie kalno, be pinigų, Vladas neprarado sveiko proto ir tikslingai siekė tikslo. Nors daugeliui, regis, tokiomis aplinkybėmis, neišlaikytų nervai.
Rado pigesnį variantą
Pradėkime nuo pinigų. Vladas sugebėjo susitarti su nepaliečiais dėl „ekonominio“ kopimo varianto už 7 tūkst. dolerių, tokiu būdu nesitikėdamas pagalbos bei patogumų. Už tai Vladas buvo įtrauktas į ekspediciją kaip nepaliečių ekspedicijos „fotografas“. Ši ekspedicija buvo skirta Pasang Lhamu – pirmajai Nepalo moteriai – kuri tą kartą įkopė į Everestą ir, deja ten žuvo.
Vladas bandė skolintis pinigų iš Lietuvos bankų. Bet pervedimas į Nepalą būtų užtrukęs dvi savaites. O tai reiškė kone savižudybę – tuo metu kopti būtų neįmanoma, per vėlu. Tačiau ir vėl rado išeitį, kaip pagreitinti „paskolą“.
Planas: Vlado bičiulis iš Vilniaus „kontrabanda“ veža traukiniu pinigus į Maskvą, o tuomet Katmandu buvę rusai, gavę patvirtinimą iš Rusijos, perduoda pinigus lietuviui.
Katmandu bendraudamas su Rusijos alpinistais sužinojo, kad jie už parduotą alpinistinį inventorių tikrai turi atliekamus penkis tūkstančius. Tačiau rusai pinigų skolinti negalėjo, nes jų „šeimininkas“ gyveno Maskvoje. Todėl skolinimasis galėjo įvykti tik tokiu būdu: Vlado bičiulis iš Vilniaus „kontrabanda“ veža traukiniu pinigus į Maskvą, o tuomet Katmandu buvę rusai, gavę patvirtinimą iš Rusijos, perduoda pinigus lietuviui.
Laimei, sudėtingas planas pavyko, nors ir pasibaigus ultimatyviems nepaliečių nustatytiems terminams. Tad 1993 m. balandžio 3 d. Vladas lėktuvu pasiekė 2700 m. aukštyje esantį Luklos kaimelį. Iš ten į bazinę stovyklą Khumbu ledyno vingyje (5360 m.) keliavo pėsčiomis – tokiame aukštyje reikėjo aklimatizuotis, palaipsniui priprasti prie deguonies stygiaus. Pernelyg skubėti Vladas taip pat negalėjo. Tuo metu jo kolegos iš kitų ekspedicijų dideliame aukštyje jau buvo praleidę kelias savaites bei rengėsi kirsti 8 km ribą.
Aklimatizacija stingdančiame šaltyje
Khumbu ledynas Vladą pasitiko palapinių margumynu – tuo metu į Everestą taikėsi įkopti apie 200 žmonių. Kai kurios, turtingos ekspedicijos, su savimi veždavosi tonas krovinių, samdydavo daugybę šerpų, kurie atlikdavo įvairius patarnavimus – nešdavo mantą (taip pat ir gyvybiškai svarbius deguonies balionus), parengdavo maršrutą, ruošdavo maistą, virdavo kavą, arbatą, net aukurus kūrendavo.
Žinoma, Vladui su tokiomis ekspedicijomis nebuvo ko lygintis – net sunkiausius ruožus jis kopė vienas. Ir tai vėlgi nebuvo pats blogiausias Vlado sprendimas. Juo labiau, kad akis badė nepaliečių ekspedicjos dalyvių skubotumas (kuris vėliau baigėsi jau antrą kartą bandžiusios įkopti Pasang Lhamu žūtimi).
Stengdamasis aklimatizuotis, Vladas daug judėjo ir labai protingai reguliavo mitybą. Nes tokiame aukštyje keičiasi medžiagų apykaita:
„Pats sau buvau sinoptikas, daktaras, virėjas, skalbėjas, siuvėjas. Rytą skaičiuodavau pulsą, sekdavau organizmo reakcijas, tikrindavau, ar nepersitempęs“.
Lietuvos alpinistas beveik viską apgalvodavo iš anksto. Neturėdamas pinigų profesionaliai apšiltintai gertuvei, naudojo aliuminę rusišką karišką. Todėl paskutiniame kopimo etape apskaičiavo laiką, kada kiek gali išgerti 400 g. rūgštintos arbatos ir užkrimsti britų dovanotų paplotėlių ar džiovintų vaisių – kad neperšaltų gerklės, kad neperkrautų organizmo „persivalgydamas“.
Tokiomis sąlygomis apgalvoti netgi tokias detales būtina, nes stingdantis šaltis ir deguonies trūkumas nėra vienintelis priešas. Pasak Vlado, jei apačioje vėjo greitis yra apie „nulį“, Everesto viršukalnėje jis normaliai gali siekti ir 200 km/val. (Lietuvoje su oreiviu Vytautu Samarinu oro balionu pakilę į 10 km aukštį skriejo 150 km/val.). Todėl net bandymas išsitraukti fotoaparatą tokiomis sąlygomis viršūnėje reikalauja nekasdieniškų pastangų. Kad būtų geriau įsivaizduoti šį aukštį, pagalvokite, kaip jaustumėtės kabėdami ant, kad ir sulėtintai, skrendančio keleivinio „Boeingo“ sparno.
Krečia šiurpas, ar ne?
Arba pirmas išėjimas aukštyn iš bazinės stovyklos, bandant adaptuotis, per pavojingąjį Khumbu ledokrytį. Žmonės ten nuolat žūsta, vieta klastinga. Tačiau pirmą Vladas nusprendė per jį eiti anksti prieš prašvintant, nors tamsoje ir vienas. „Tikri“ alpinistai snaudė miegmaišiuose, jiems šerpai dar tik kūrė primusus, virė arbatas, kitą maistą. Kam jiems šalti tamsoje – laukė, kol nušvis saulė. O Vlado logika buvo tokia: kai patekės saulė, bus didesnė tikimybė pajudėti ledams. Todėl rinkosi mažesnį komfortą bet ir mažesnę riziką pražūti tarp ledų.
Vengė skubotumo, rinkosi nestandartinius sprendimus
Kitas svarbus momentas – Vladas be reikalo nerizikavo netgi tuomet, kai azartas tarsi kviesdavo imti ir pabandyti įveikti paskutinį etapą nuo ketvirtosios tarpinės stovyklos iki viršūnės. Lietuvis netampė likimo už ūsų: nors nepaliečiai kvietė kopti kartu su jais, Vladas Vitkauskas kelis kartus buvo pakilęs iki antrosios (6400 m.) ar trečiosios (7300 m.) tarpinių stovyklų, Pietų balno (7906 m.), po to vėl leidosi į bazinę stovyklą (5360 m.) atsigauti, pasistiprinti šerpų maistu. Iš viso aklimatizacijai, laukimui dėl problemų su nepaliečiais ir kopimui į viršukalnę (8848 m.) Vladas skyrė 39 paras.
„Nepasitikrinęs savo galimybių 8 km, net negalvok apie viršūnę. Mačiau, kad nepaliečiai eina į galimą pražūtį, pernelyg skuba. Tačiau aš nusprendžiau palaukti, nes supratau, kad privalau pirmiau pakilti į 8 km, ten pernakvoti. Ir tik patikrinęs organizmą prie tokių sąlygų, bandyti kopti į viršūnę“, – pasakoja Vladas, vėliau dalyvavęs žuvusios nepalietės Pasang Lhamu nukėlimo operacijoje (dar vienas sveiku protu nesuvokiamas žingsnis).
Ir netgi paskutiniame kopimo etape, kai iš ketvirtosios (paskutinės) stovyklos ekspedicijos gegužės 10 d. net kelios ekspedicijos pakilo į lemiamą žygį, Vladas vadovavosi sava patirtimi ir sava logika. Tą lemiamą rytą keleto ekspedicijų žmonės į viršukalnę pajudėjo tarp dvyliktos ir antros valandos nakties.
Vladas neskubėjo. Jis žinojo, kaip viršūnę svarbu pasiekti iki pietų (nes po to,dažniausiai, pablogėja orai), tačiau delsė dėl kitos priežasties. Svarbiausia, išėjęs 4 val. ryto, jis sutaupė daugiau jėgų, patyrė mažiau šalčio, nes kopė šviesesniu paros metu. Eidamas vienas galėjo laikytis savojo kopimo ritmo, nepriklausyti nuo greta kopiančių. Žinoma, rizikavo nerasti anksčiau kopusiųjų pėdsakų, pražūtingai nuklysti, kristi ar įsmukti į ledo plyšį (tai nutiko jau grįžtant).
„Tuomet man šis kopimas buvo tikėjimo ir prasmės dalykas. Dabar, net žinodamas, kad taip pat (sėkmingai) baigsis, nekelčiau kojos iš virtuvės. Iš šalies žvelgiant, net teoriškai neturėjau jokio šanso pasiekti viršūnę. Todėl ir sveikatą pertempiau, juk dėl savų problemų nebuvau tinkamas karinei tarnybai“, – kiek netikėtai prabyla Vladas.
Žmonės grįžta. O kodėl emigruoja?
Šių metų „Mototurizmo sprinto“ tema – „Žmonės grįžta“. O kodėl jie emigruoja. To klausėme ir kito „Mototurizmo sprinto“ ambasadoriaus dailininko Algio Griškevičiaus.
Jei sugebi prasmingai gyventi čia, gimtinėje, tai svetur geriau negu savo krašte tikrai nesijausi.
Vladui emigracija – kaip kelionė į kalnus. Kodėl žmonės ten eina? Todėl, kad tą darydami, jie geriau jaučiasi. Aišku, yra tokių, kurie išvyksta vedini nevilties, kiti ieško blizgesnio gyvenimo. Treti siekia mokslo ar sėkmės karjeroje. Bet daugeliu atvejų lemia aplinka, kurioje gyvename – žmonės čia jaučiasi blogiau, nei gyvendami susispaudę kur nors Anglijoje ar Norvegijoje. Nes ten bendravimas žmoniškesnis.
„Aš galėjau pasilikti ne viename „rojaus kampelyje“. Bet, manau, jei sugebi prasmingai gyventi čia, gimtinėje, tai svetur geriau negu savo krašte tikrai nesijausi“, – sako Vladas Vitkauskas, daugelio laikomas patriotiškumo pavyzdžiu.
