Prieš metus V.Valiukevičius knygoje „Dakaro kariai“ pristatė ir savo asmeninę patirtį, ir istoriją, kurią sukūrė dvi dešimtys Lietuvos lenktynininkų. Autoriui palengvėjo tarsi gavus Dakaro maratono medalį, o knyga sulaukė neregėto populiarumo. Šiandien V.Valiukevičius pristato atnaujintą knygos „Dakaro kariai“ leidimą su dar daugiau sunkiausio dykumų maratono istorijų.
– Kada prasidėjo jūsų pažintis su Dakaro raliu?
– Apie tokias lenktynes žinojau nuo vaikystės. Net ir sovietiniais laikais žinojome, kad „KamAZ“ komanda yra Dakaro nugalėtoja. Daugiau informacijos gaudavau jau dirbdamas „Lietuvos ryte“. Dar labiau pradėjau domėtis, kai Romualdas Beresnevičius pabandė šturmuoti šį maratoną. Vėliau startuoti Dakare susiruošė Eugenijus Tumalevičius. Jis man pasiūlė tapti komandos reporteriu ir važiuoti kartu. Taip susiklostė, kad ekipažas neišvažiavo, o aš išvažiavau. Ten sutikau Arūną Lekavičių. Abu užsikrėtėme Dakaro virusu ir vėliau sėdome į vieną kabiną. Ir su tos legendinės „KamAZ“ komandos vyrais sėsdavome prie bendro stalo gerti arbatos.
– Koks jūsų santykis su Dakaro raliu šiandien?
– Galima sakyti, kad esu eilinis Dakaro aistruolis – nuolat seku, kas vyksta. Nuo eilinio aistruolio gal skiriuosi tik tuo, kad dažniau už kitus susitinku su daugeliu buvusių ar esamų maratono dalyvių. Ir žinoma, kartais parašau kokį straipsnį ar parengiu TV reportažą.
– Kokie ryškiausi atsiminimai išliko iš laikų, kai su Arūnu Lekavičiumi lenktyniavote sunkiausiame dykumų maratone?
– Oi, visi tie prisiminimai labai ryškūs. Aš pamiršau 90 procentų to, kas vyko prieš 17 metų, tačiau kovas dykumoje puikiai prisimenu – tai neužmirštama.
– Kaip kilo idėja parašyti knygą „Dakaro kariai“?
– Knygos idėja gimė labai seniai. Galbūt išsyk po mano dakarų. Pradžioje buvo mintis padaryti fotografijų parodą, gal išleisti fotoalbumą. Vėliau pradėjau galvoti apie filmą. Deja, mūsų TV kanalai mėgsta pirkti pigų turinį, o už kokybišką filmą nenori mokėti pinigų.
Taip žingsnis po žingsnio priėjau prie knygos idėjos. Prisiminiau, kad šia tema esu parašęs labai daug straipsnių. Tai jau nemenka istorija, kurią sukūrė dvi dešimtys Lietuvos lenktynininkų. Ir supratau, kad tikrai laikas visa tai imti ir sudėti į vieną vietą: chronologiją, faktus, įspūdžius, nuotraukas.
– Knygoje teigiate, kad dykuma – ne priešas, kad kiekvienas joje kovoja pats su savimi. Ką ta kova suteikė jums, ko išmokė?
– Įveikę Dakarą dauguma vyrų ir moterų žiūri į gyvenimą labiau filosofiškai, mažiau išgyvena ir džiūgauja dėl akimirkos sėkmių ir nesėkmių, mažiau „parinasi“, supranta, kad gyvenimas ir yra pats sunkiausias maratonas. Gal Dakaras ir mane taip šiek tiek paveikė (šypsosi).
– Kas buvo sunkiausia rengiant knygą „Dakaro kariai“?
– Bendrauti su kai kuriais labai užsiėmusiais Dakaro kariais, kurie susitikimus bandydavo skirti po dviejų mėnesių. Laimei, ne visi buvo tokie užsiėmę, kitaip knygą būčiau išleidęs ne 2018, o 2028 metais.
– Jūsų knyga lentynose neliko nepastebėta – pasirodė jau antrasis, papildytas knygos leidimas. Kuo jis skiriasi nuo pirmojo?
– Antroji knyga storesnė. Čia sudėti ir 2019 metų Dakaro įspūdžiai. 2018 metų knygoje dar nebuvo A.Gelažninko, nes tada jis dar tik ruošėsi startuoti. Vieną straipsnį šiek tiek patrumpinau – interviu su Biesu (Darius Biesevičius – red. past.), nes jis ant manęs pyko, kad buvau prirašęs per daug to, ką jis pasakojo.
– Knygoje rašote, kad postūmį parašyti knygą apie Dakaro maratoną jautėte 15 metų. Kas pasikeitė ją parašius? Ar nesigailite to nepadaręs anksčiau?
– Niekada nesigailiu to, ko nepadariau – vadinasi taip buvo lemta. Na, o parašius knygą palengvėjo – panašiai kaip gavus Dakaro maratono medalį.
– Kokia, jūsų nuomone, Dakaro ralio ateitis Lietuvoje? Ar pastebite augantį susidomėjimą šiomis lenktynėmis?
– Knygą išpirko akimirksniu, vadinasi, susidomėjimas yra. Ar jis vis dar augs ir kitais metais, spręsime pagal šio leidimo pardavimo rezultatus. Bet jeigu rimčiau, tai pažiūrėkite – pernai buvo trys ekipažai, o šiemet jau penki. Žinau, kad ir daugiau yra svajojančių ir planuojančių.
– Dakaro ralis vyks Saudo Arabijoje. Kaip manote, kokie iššūkiai laukia? Kuo gali nustebinti 2020 metų Dakaras?
– Saudo Arabija gali nustebinti viskuo. Žinia, ten labai daug dykumų ir mažai civilizacijos. Lenktynės gali priminti seną gerą anksčiau Afrikoje vykusį Dakarą. Prie Lotynų Amerikos įpratusiems mūsų kariams, Saudo Arabijos dykumose gali pasidaryti nejauku – tas jausmas apima, kai žinai, kad per kelis šimtus kilometrų aplink nėra gyvybės. Tu esi vienas su dykuma. Sugedusį automobilį arba susiremontuosi, arba paliksi. Nes joks Biesas prie tavęs neprivažiuos.
– 1995 m. Dakaro ralyje startavo 81-erių Marcelis Hugueny. Ar jūs leistumėtės į tokią avantiūrą po 25 metų?
– Šiuo metu už Marcelį esu jaunesnis 25 metais, tad galėčiau startuoti labai lengvai, reikėtų tik geros kompanijos. O dėl finišo – tai jau kaip Dievas duotų. O kas bus po 25 metų, tikrai negaliu numatyti (šypsosi).
