Kokiu greičiu praeityje buvo galima važiuoti Lietuvos keliuose ir kaip policija jį matavo?

Vos pasirodžius viešuose keliuose savaeigiams ekipažams, prasidėjo jų judėjimo greičio ribojimai dėl keliamo pavojaus kitiems eismo dalyviams ir pėstiesiems. Pirmuoju greitį ribojančiu įstatymu laikomas 1865 metais Anglijos Karalystėje priimtas aktas – „Red Flag Act“.
1908 m. keliautojai kelyje Pskovas-Ryga.
1908 m. keliautojai kelyje Pskovas-Ryga. / Ričardo Žičkaus archyvo nuotr.

Šis teisės aktas turėjo padėti sumažinti dėl garo automobilių vis didėjantį nelaimingų atsitikimų gatvėse skaičių.

Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./Charles Rolls prie „Peugeot“ vairo 1896 metais; priešais eina pėsčiasis su raudona vėliavėle rankoje. de.wikipedia.org.
Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./Charles Rolls prie „Peugeot“ vairo 1896 metais; priešais eina pėsčiasis su raudona vėliavėle rankoje. de.wikipedia.org.

Įstatyme buvo rašoma, kad ekipažas be arklių ar automobilis gali važiuoti maksimaliu 4 mylių per valandą (6,4 km/val.) greičiu, o gyvenvietėse 2 myl/val. Kiekviename automobilyje privalėjo būti du žmonės ir prieš jį turėjo eiti pėsčiasis, nešantis rankoje raudoną vėliavėlę, taip įspėdamas eismo dalyvius apie artėjantį pavojų.

Padidino leistino greičio ribą

Nuo 1896 m. rugpjūčio 14 d. Anglijos Karalystės automobilizmo pionieriai galėjo džiūgauti – jiems buvo leista važiuoti greičiau už pėsčiuosius, net 12 myl/val. greičiu. Ta proga 1896 m. lapkričio mėn. automobilių mylėtojai surengė pirmąsias automobilių lenktynes Londonas – Braitonas.

O kas vyko Lietuvoje?

Persikelkime į XX a. pradžią. Lietuva - carinės Rusijos sudėtyje. 1908 m. carinės Rusijos valdžia priima taisykles „Automobilių judėjimo techninės taisyklės Kelių valdybos plentais“, kurios bando reglamentuoti savaeigių mechaninių transporto priemonių važinėjimą valstybiniais keliais – dokumentą, panašų į pirmas kelių eismo taisykles (toliau KET).

Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./1908 m. „Automobilių judėjimo Kelių valdybos plentais techninės taisyklės“. LCVA 557.1.85
Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./1908 m. „Automobilių judėjimo Kelių valdybos plentais techninės taisyklės“. LCVA 557.1.85

Taisyklėse rašoma:

„§ 20 Automobiliams draudžiama išvystyti greitį, kuris keltų pavojų saugiam judėjimui keliu. Bendro naudojimo automobiliams didžiausias leistinas greitis atvirose ir tiesiose kelio vietose negali būti didesnis kaip 25 varstos per valandą (1 varstas – 1066,8 metrai).

§ 21 Automobilių judėjimo greitis turi būti atitinkamai sumažintas važiuojant:
a) per miestus ir gyvenvietes, ekipažų ir pėsčiųjų susibūrimo vietose;
b) uždaroje vietovėje, kelių sankryžose ir staigiuose posūkiuose;
c) vietose kur yra įspėjamieji ženklai.

Pastaba: važiuojant automobiliams per tiltus, prie kurių yra stulpai su užrašu „žingsniu“, važiavimo greitis turi būti sumažintas iki paties lėčiausio (5 varstų per valandą, t.y. 5,3 km/val.).“

Šių taisyklių nuostatas galima laikyti pirmais maksimalaus leistino greičio ribojimais Lietuvos keliuose. Iki I-ojo Pasaulinio karo ir jo metu jokių naujų Kelių eismo taisyklių nebuvo, karo ir vokiečių okupacijos metais civilių judėjimas buvo apribotas.

1918 metais paskelbus nepriklausomą Lietuvos valstybę, pirmiausia rūpintasi kariuomenės, tarptautinių santykių ir ekonomikos kūrimu. Kovos su Lenkijos kariuomene ir bermontininkais baigėsi tik 1920 metais. Susisiekimo ministerija bandė leisti nutarimus ir taisykles, tačiau realios tvarkos ne tik keliuose, bet ir administavime nebuvo. Nes nebuvo institucijos, prižiūrinčios tvarką gatvėse ir keliuose, nebuvo aiškiai nustatytos atsakomybės už eismo įvykius ir t.t.

Automobilių ir motociklų buvo labai mažai. Nepriklausomoje Lietuvoje pirmas dokumentas, panašus į KET, pasirodė 1929 metais. Jis vadinosi „Sauskeliais naudotis įstatymui vykdyti taisyklės“, kurių § 42 atrodo taip:

Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./Vyriausybės žinios 1929 m. Nr. 306, „Sauskeliais naudotis įstatymui vykdyti taisyklės“
Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./Vyriausybės žinios 1929 m. Nr. 306, „Sauskeliais naudotis įstatymui vykdyti taisyklės“

Įdomus faktas yra tai, kad greičio matavimui tuo metu jokių specialių prietaisų nebuvo. Greičio apytiksliam matavimui atlikti pasitelktas vienintelis brangus prietaisas – chronometras. Kaip nustatyti automobilio važiavimo greitį policininkui turint rankose tik chronometrą, palieku pagalvoti skaitytojams.

Naujas įstatymas ir 80 km/val. riba

1932 metais patikslintose ir sukonkretintose taisyklėse maksimalus greitis plentais ir vieškeliais padidėja iki 80 km/val. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad realios atsakomybės už nusižengimus keliuose ir gatvėse vis dar nebuvo. Įvykus eismo įvykiui, net su žuvusiais, kaltininkas galėjo būti nubaustas 500-1000 litų bauda ar kelių mėnesių kalėjimo bausme.

1935 m. balandžio 27 d. „Vyriausybės žiniose“ paskelbiamas naujas Viešaisiais keliais judėjimo įstatymas ir tik 1936 m. rugsėjo 2 d. Viešaisiais keliais judėjimo įstatymui vykdyti taisyklės – KET.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tarpukario eismas Lietuvoje 1. Neribojamas greitis užmiestyje ir baudimas kalėjimu

Naujose KET apie greitį rašoma: „§ 69 Važiuojamas greitis autovežimiais turi atitikti vietos ir saugumo aplinkybes, neperšokti žemiau minimų didžiausių leidžiamo greičio normų.“ Miestuose maksimalus leidžiamas greitis buvo 40 km/val, o užmiestyje neribojamas.

Tik sunkvežimiams užmiestyje maksimalus leidžiamas greitis buvo 50 km/val. Tarpukario metais išleistose taisyklėse nemažai dėmesio skiriama tam, kaip turi elgtis vairuotojas kelyje ir kada privalo sumažinti greitį ar net visai sustoti. Visi nurodymai labiau panašėjo į patarimus, nei į taisykles.

„Lakstukai“ tarpukariu buvo laisvi, tik išvažiavę iš Kauno ar kito didesnio Lietuvos miesto, galėjo laisvai lėkti, kiek traukia automobilis. Tokie vakariniai panelių ir damų pavėžinimai neribotu greičiu buvo labai madingi ir populiarūs, kartais vairuojant ir truputį išgėrus, bet gaunama adrenalino ir naujų pojūčių dozė iki šiol traukia žmones.

Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./1938 m. išleista knygelė „Judėjimo tvarkos nuostatai“.
Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./1938 m. išleista knygelė „Judėjimo tvarkos nuostatai“.

Viešaisiais keliais judėjimo įstatyme sugriežtinta atsakomybė už nusižengimus: „§ 27 Asmenis, nusižengusiems šiam įstatymui arba šiuo įstatymu išleistoms taisyklėms, baudžia apskričių viršininkai bauda ligi 3000 litų arba areštu ligi 3 mėnesių. Apskrities viršininko baudžiamąjį nutarimą nubaustasis per 10 dienų nuo pranešimo jam nutarimo gali skūsti Vidaus Reikalų Ministrui. Vidaus Reikalų Ministro nutarimas galutinis.“

TAIP PAT SKAITYKITE: Tarpukario eismas Lietuvoje 2. Techniniai reikalavimai – net arkliui, tempiančiam vežimą

1936 m. spalio 11 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ Nr. 467, straipsnyje apie naujas KET yra išvardinti net 39 punktai, už gali būti baudžiami eismo dalyviai. Greičio viršijimas paminėtas tik 4-ame dešimtuke. Tai parodo to meto požiūrį į šį nusižengimą.

Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./Draudžiamasis kelio ženklas – Didžiausias greitumas
Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./Draudžiamasis kelio ženklas – Didžiausias greitumas

Okupacja

1939 m. Lietuvos valstybė teoriškai pateko į Rusijos įtaką, o nuo 1940 m. birželio 15 d. ir praktiškai buvo prijungta prie tuometinės Sovietų Sąjungos – okupuota. Tai reiškė sovietinės teisės įsigaliojimą mūsų šalyje.

Kadangi visos privačios transporto priemonės per kelis mėnesius okupantų buvo nacionalizuotos, kalbėti apie leistiną maksimalų grietį nėra prasmės.

Bet kuriuo atveju okupuotoje Lietuvoje įsigaliojo 1940 m. sovietų sąjungoje priimtos pirmos vieningos visai valstybei KET – „Judėjimo taisyklės SSR Sąjungos gatvėmis ir keliais“, kurias vis dar galėjo truputį koreguoti Sąjungos respublikų vietinė valdžia pagal savo poreikius.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tarpukario lietuviai taupydavo pirkdami tik pusę automobilio

1941 metais Lietuvą pasiekęs II-asis Pasaulinis karas vėl labai apribojo civilių gyventojų judėjimą. Pirmais pokario metais „vienintelėje fašizmą nugalėjusioje valstybėje“ apie civiliams priklausančių automobilių judėjimo tvarkymą minčių net nebuvo, nes SSRS eiliniai piliečiai nei automobilio, nei motociklo turėti negalėjo.

Gatvėmis ir keliais važinėjo tik valstybinės transporto priemonės. Tik 1957 m. buvo patvirtintintos naujos SSRS KET, kurių lietuviškame variante rašoma: „...Be to, miestuose ir gyvenvietėse draudžiama važiuoti didesniu greičiu kaip 50 km/val (Maskvoje 60 km/val).“

Apie kituose keliuose leistinus maksimalius greičius nekalbama. 1960 m. KET knygelėje jau rašoma kitaip: „§ 42 Miestuose ir kitose gyvenvietėse lengvųjų automobilių judėjimo greitis negali viršyti 60 km/val., o sunkvežimių - 50 km/val.“ Apie leistiną maksimalų greitį užmiesčio keliuose nieko nerašoma. Aptariamos tik tos situacijos kai greitį reikia sumažinti iki minimalaus.

Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./1960 m. KET
Ričardo Žičkaus archyvo nuotr./1960 m. KET

Įsigaliojusiose nuo 1965 m. sausio 1 d. KET apie važiavimo greitį rašoma: „§ 32 Važiavimo greitį vairuotojas turi pasirinkti, atsižvelgdamas į kelio sąlygas, transporto priemonių ir pėsčiųjų eismo intensyvumą bei pobūdį, į apžvelgiamumą ir matomumą, į transporto priemonės ir pervežamojo krovinio būklę bei ypatybes.

TAIP PAT SKAITYKITE: Įdomioji istorija: pirmieji kelio ženklai Lietuvoje, kai dar nereikėjo žalių rodyklių

§ 33 Vairuotojas privalo mažinti greitį arba stabdyti transporto priemonę, kai gresia pavojus eismui. § 34 Miestuose ir kitose gyvenamosiose vietovėse lengvųjų automobilių, autobusų ir motociklų (motorolerių) važiavimo greitis neturi būti didesnis kaip 60 km/val., o visų kitų transporto priemonių – 50 km/val.“ Užmiesčio keliuose greitis vis dar neribojamas.

Greitis ribojamas nuo 1976 m.

Taigi kada atsirado maksimalaus greičio ribojimai Lietuvos plentuose ir keliuose?

Tik 1976 metais, kai Sovietų Sąjungoje įvyko eilinis, o gal kiek rimtesnis, KET atnaujinimas. Naujos taisyklės užmiesčio keliais leido važiuoti maksimaliu 90 km/val. greičiu, motociklams ir sunkiai technikai – 70 km/val. greičiu.

Tai buvo susiję su naujos kartos lengvųjų automobilių, kurie galėjo išvystyti 100 km/val. ir didesnį greitį, atsiradimu bei kelių būklės gerėjimu, auto magistralių statyba.

Nuo 1987 metų KET automagistralėse leidžia važiuoti 110 km/val. greičiu. Šie pagrindiniai leidžiamo maksimalaus greičio reikalavimai Lietuvos keliuose išliko iki dabar. Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir gerėjant kelių būklei, kai kuriuose magistraliniuose keliuose maksimalus leistinas gretis padidėjo iki 130 km/val., bet jis yra sezoninis.

Šiuolaikiniai eismo saugumo specialistai teigia, kad greičio ribojimas ir jo kontrolė yra svarbi priemonė mažinanti avaringumą ir nelaimingų autoįvykių skaičių keliuose.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis