– Robertai, ar prisimenate savo pirmas lenktynes?
– Labai gerai prisimenu pirmas lenktynes. 1995 metais man buvo dešimt metų, startavau Lenkijos kartingų čempionate. Viskas vyko balandžio mėnesį, kai kur dar buvo sniego, buvo labai šalta. Iki šiol su malonumu prisimenu šias lenktynes, nes jose iškovojau pergalę.
Apskritai automobilių aistra užsidegiau penkerių metų, tačiau aš gana ilgai treniravausi, prieš pradėdamas visavertę sportininko karjerą.
– Ar labai pasikeitėte nuo to laiko, kai tapote „Formulės-1“ pilotu?
– „Formulė-1“ man leido sužinoti daug ko naujo, dėl ko patobulėjau kaip lenktynininkas. Įgijau papildomos patirties – „Formulėje-1“ galima parodyti gerą greitį ir esant naujokui, ką galėjome matyti pastaraisiais metais, bet dalyvavimas šiame čempionate man leido patobulėti įvairiose srityse. Esu tikras, be „Formulės-1“ nebūčiau galėjęs tapti tokiu geru lenktynininku, koks esu dabar, bet prieš akis dar ilgas kelias, todėl man kiekviena diena – tarsi nauja pamoka, kurioje gali sužinoti ką nors naujo.
Taip vyksta ir sporte, ir įprastame gyvenime. Ir tuomet, kai nustosiu mokytis, greičiausiai reikės sustoti. Gali atrodyti, kad niekas nesikeičia – mes lenktyniaujame su tais pačiais bolidais tose pačiose trasose, bet iš tiesų net menkiausi veiksniai rimtai veikia balansą ir bolido elgseną. Prie to reikia adaptuotis, todėl net tokios smulkmenos labai svarbios, kai esi prie vairo.
– Ar Jūsų tėvai atvažiuoja į lenktynes?
– Pastaruoju metu – ne, nors anksčiau, žinoma, jie beveik visada lankydavosi lenktynėse. Išėjo taip, kad būdamas 13–14 metų turėjau persikraustyti į Italiją, kad galėčiau tęsti karjerą. Nuo tada tėvai tik kartais atvažiuoja į lenktynes ir taip tęsiasi iki šiol.
– Ar jaudinatės starto metu?
– Dabar jau praktiškai ne. Bet kai pradėjau lenktyniauti „Formulėje-1“, ne kartą starto metu jutau jaudulį. Bet tas nebūtina. Jeigu nuolat apgalvotum savo veiksmus, bėgant laikui jie taps automatiški. Dabar, kai lenktyniauju jau penktą sezoną, tiksliai žinau, ką būtent reikia daryti.
– Ar labai svarbūs santykiai su Jūsų lenktynių inžinieriumi?
– Savo lenktynių inžinierių pavadinčiau savo antrąja akimi ir antrosiomis smegenimis. Jo vaidmuo labai svarbus, juk jis stebi viską, kas vyksta priežiūros zonoje, ką daro su bolidu, sugalvoja sprendimus, leidžiančius jį pagreitinti.
– Ar Jums patinka pilotuoti bolidą pilnu kuro baku? Ar vis dėlto ilgitės lenktynių strategijos ir degalų papildymo, kuris liko praeityje?
– Kalbant atvirai, jau pripratau prie šių taisyklių. Bet jeigu atsirastų šansas grįžti prie seno reglamento, manau, taip ir pasielgtume. Inžinieriai turėjo daugiau galimybių improvizuoti, o mums tekdavo atakuoti iš visų jėgų. Dabar norint finišuoti geroje pozicijoje tenka galvoti apie daug veiksnių ir būti labai atsargiam. Ir lenktynių pradžia, jų pirma dalis eina tarsi lėtame filme.
Norėčiau grąžinti degalų papildymą, bet manau, kad jau visi priprato prie dabartinės schemos. Ji taip pat nebloga, bet jeigu kalbėtume apie kovą, piloto požiūriu (bent jau mano) anksčiau buvo įdomiau.
– Be lenktynių „Formulėje-1“, dažnai dalyvaujate ralyje. Ar sunku persiorientuoti?
– Visai nesunku, juk ralis ir žiedinės lenktynės visai nepanašios. Abi sporto rūšys leidžia tobulinti meistriškumą. Be to, dalyvavimas ralyje man suteikia daug malonumo.
– Kai baigsite karjerą, ar nenorėtumėte imtis komandos vadovo darbo?
– Apskritai ne, nors niekada nesakyk „niekada“. Niekas nežino, ką teks veikti ateityje. Mano atveju daug kas priklausys nuo amžiaus, kai baigsiu lenktyniauti, ir nuo to, ar ir toliau man lenktynės teiks malonumą. Tikiuosi, kad taip ir bus, bet manyčiau, kad vadovauti komandai, ypač didelei, yra labai sunku, o mano charakteris tam nelabai tinka. Labai nustebsiu, jeigu turėsiu tokį vaidmenį.
– Ką galėtumėte įvardyti kaip sunkiausią varžovą per visą karjerą, pradedant nuo kartingų?
– Labai sunku pasakyti. Labai daug veiksnių lemia jūsų požiūrį į kitus pilotus. Mes labai seniai rungtyniaujame su Lewisu Hamiltonu – lenktyniavome įvairiose serijose, o jis visada buvo greitas. Todėl jeigu reikia pasirinkti ką nors vieną – tai Lewisas, bet ne todėl, kad jis sunkiausias varžovas iš visų, kurį man teko sutikti trasoje, o todėl, kad mes labai seniai lenktyniaujame kartu, gerai vienas kitą pažįstame ir būtent jo vardas pirmiausiai ateina į galvą.
– Kurį karjeros momentą įvardytumėte kaip įsimintiniausią?
– Ko gero, pergalę 1998 metų kartingų čempionate. Jeigu reikia įvardinti kokias nors atskiras lenktynes – tai, manyčiau, kad kasmet nutikdavo kažkas, apie ką prisiminsiu su malonumu.
– Iš kurių trasų pasirinktumėte tris sektorius, kad galėtumėte sukurti savo svajonių trasą?
– Manau, pirmas būtų Suzukos, paskutinis – Monako, o likęs, pavyzdžiui, Moncos. Bijau, kad trasa būna gana keista, bet pakankamai įdomi.
– Ko tikitės iš kito sezono?
– Apie tai kalbėti visada sunku, „Formulė-1“ yra nenuspėjama. Čia sunku spręsti net apie tai, kas nutiks po dviejų savaičių. Tikiuosi, sugebėsime pagreitėti, pagerinti bolidą, o aš turėsiu galimybę kovoti dėl aukštesnių pozicijų.
Bet visada reikia prisiminti, kad to paties siekia ir varžovai – ir jūs niekada nežinosite, ką jie gali padaryti. Manau, turiu gerą pagrindą būti realistu – pastarieji sezonai parodė, kad galite labai greitai nusiristi žemyn, „Formulėje-1“ viskas keičiasi akimirksniu. Todėl nenorėčiau komentuoti 2011 metų, tikiuosi, kad toliau mokysiuos ir progresuosiu.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Tiesą sakant, nesu labai prie ko nors labai prisirišęs. Žiūriu filmus, klausausi muzikos, bet neturiu mėgstamo žanro ar stiliaus. Mėgstu žaisti boulingą ir kitus žaidimus, dalyvauti ralio lenktynėse – bet viskas keičiasi. Vienu metu veikiu viena, kitu – kita. Pastaruoju metu pagrindinis užsiėmimas – ralis.
– Kai kurie lenktynininkai mėgsta kompiuterinius žaidimus – simuliatorius. Koks Jūsų požiūris į tai ir ar teko online žaisti su kitais pilotais?
– Taip, man patinka simuliatoriai, dažnai su jais žaidžiu, bet labiau mėgstu ralio žaidimus. Žiedinių lenktynių niekada rimtai nežaidžiau, o štai ralyje man teko dalyvauti Lenkijos online čempionate, kuris, beje, labai neblogo lygio. Bet kaip jau sakiau, tokie dalykai ateina ir praeina, o pastaruoju metu tai darau ne taip ir dažnai.
– Jūsų mėgstamiausias valgis?
– Mėgstu paprastus patiekalus, nes tiksliai žinau, ką būtent valgau.
– Kur mėgstate leisti atostogas?
– Suomijoje. Ten šalta, bet taip smagu pasiimti savo ralio automobilį ir toli nuo pašalinių akių pasivažinėti miško keliukais. Be to, ten gera ilsėtis ir galima atsipalaiduoti.
– Ar turėjote vaikystėje herojų?
– Ne.
– Apibūdinkite save trimis žodžiais.
– Sunki užduotis. Esu stabilus lenktynininkas, reiklus sau žmogus ir dar – nežinau, kaip pasakyti vienu žodžiu, bet mėgstu viską daryti laiku, reikiamoje vietoje ir maksimaliai aukštu lygiu.
– Jeigu atsidurtumėte negyvenamoje saloje arba Suomijos centre, kur nėra nieko aplinkui, ką pasiimtumėte su savimi?
– Prieš daug metų jau atsakinėjau į šį klausimą ir tuomet pasakiau, kad bolidą, degalų ir padangas jam. Todėl dabar laikysiuosi šios versijos.
