Tikriausiai reikėtų tikėtis, kad „Formulės 1“ bolidai naudoja kažkokius labai pažangius degalus, kurie turi mažai bendro su jūsų automobilio naudojamu benzinu. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Kadaise, „Formulės 1“ istorijos pradžioje, bolidai iš tikrųjų naudojo visokiais chemikalais praturtintus degalus. Kiekviena komanda ieškojo naujų papildomų chemikalų, kurie degalams suteiktų papildomos energijos. Naudojamas mišinys buvo toks toksiškas ir toks stiprus, kad po kiekvienų lenktynių variklius tekdavo ardyti ir plauti benzinu, jog tie degalai neardytų metalinių variklio komponentų.
„Formulė 1“ yra puiki proga pasireklamuoti
Tačiau tokie, galima sakyti, savadarbiai degalai buvo pakankamai pavojingi, nešvarūs ir nepatiko degalų tiekėjams. Žinoma, specialus kuras buvo brangus, kas lyg ir turėtų patikti tiekėjams, tačiau „Formulė 1“ yra puiki proga pasireklamuoti.
Degalų gamintojai norėjo, kad „Formulės 1“ bolidai naudotų įprastus degalus ir taip juos reklamuotų. Juk reklamos kampanijos, kuriose raginama naudoti „Formulės 1“ čempionatą padėjusį laimėti benziną, yra puikus būdas populiarinti savo prekės ženklą. Taigi pamažu buvo pereita prie paprastesnių šiuolaikinių degalų.
Paprastas benzinas su priedais
Šiandien „Formulės 1“ bolidai naudoja degalus, kurie nedaug kuo skiriasi nuo įprasto degalinėse sutinkamo benzino. Tiksliau, tai ir yra paprastas benzinas tik su įvairiais priedais.
Neangliavandenilinių priedų koncentracija degaluose yra griežtai reglamentuojama. Prieš kiekvienas lenktynes „Formulės 1“ laboratorijos ima degalų mėginius, juos ištiria ir užregistruoja jų formulę (vadinamąjį piršto antspaudą). Mėginiai taip pat gali būti imami bet kuriuo metu – jie privalo sutapti su tais, kurie buvo paimti prieš lenktynes.
Taip organizatoriai įsitikina, kad lenktynių savaitgalio metu degalų sudėtis nėra keičiama ir atitinka numatytus reikalavimus.
Lenktyninių automobilių degalų priedai yra parenkami prieš kiekvienas lenktynes. Jie užtikrina optimalų variklio darbą ir degalų sąnaudas įvairiose klimatinėse sąlygose. Labai svarbu tai, kad degalų sąnaudos neviršytų komandų lūkesčių, nes sustoti pasipildyti atsargų bolidai šiais laikais negali.
Pirmasis atvejis „Formulės 1“ istorijoje
1957 m. metais Vokietijos „Grand Prix“ metu Juanas Manuelid Fangio sustojo pasipildyti degalų ir pasikeisti padangų. Tai buvo pirmasis toks sustojimas „Formulės 1“ istorijoje. Tačiau tada jis nepasiteisino ir kiti vairuotojai Fangio pavyzdžiu nesekė net 25 metus.
Kitas toks sustojimas įvyko tik 1982 metais, kai Gordonas Murray’us iš Brabham sustojo techninio aptarnavimo juostoje pasipildyti degalų. Tai buvo visiškai suplanuotas veiksmas – Brabham bolidai godžiai rijo degalus, todėl Murray’us nusprendė, kad jų geriau apskritai netaupyti.
Lenktynes jis pradėjo su pustuščiu baku taip išlaikydamas žemesnį bolido svorį. Nuo to laiko tokią strategiją naudojo dauguma lenktynių dalyvių.
Degalų papildymo procedūros
Degalų papildymo procedūros buvo nuolat tobulinamos, tačiau nelaimių pavykdavo išvengti ne visada. 2010 metais degalų papildymas lenktynių metu buvo uždraustas. Dabar visi bolidai lenktynes pradeda su 105 kg degalų ir šių atsargų lenktynių metu negali papildyti. Komandos taip pat negali degalų pašalinti, net jei mato, kad turimas kiekis yra per didelis. Maksimali leistina degalų naudojimo sparta – 100 kg/val. Beje, kilogramais degalų kiekis matuojamas ne be reikalo – skiriasi skirtingų gamintojų degalų tankis, todėl matuoti benziną pagal tūrį būtų netikslu.
„Formulės 1“ bolidų bakai yra gaminami iš sutrenkimams atsparių kompozicinių medžiagų (Kevlaro ir kitokio sintetinio pluošto). Degalų tiekimo linijos negali eiti per vairuotojo kabiną. Benzino temperatūrą, suvartojimą ir likutį stebi kompiuterinės sistemos.
