– Kaip vertinate šių metų sezoną?
– Po 11 metų pertraukos grįžau dirbti į federaciją, po 6-erių – į kartingo bendruomenę. Grįžus džiugino, kad radau daug pažįstamų veidų, buvo smagu po tiek metų susitikti, taip pat džiugino ir tai, kad keičiasi kartos – dabar jau komandų vadovai, treneriai yra tie, kurie dar prieš 6–10 metų patys važiavo, buvo vaikai. Keičiantis kartoms, keičiasi ir požiūris į sportą, sveiką gyvenseną, tvarumą ir pan. Ir keičiasi į gerąją pusę.
Man tai adaptacijos metai, supratau, kaip viskas vyksta, kas per pastaruosius metus pasikeitė, ką reikėtų pakeisti, patobulinti. Taip pat susidariau vaizdą, kokia kryptimi reikėtų eiti ateityje. Stengiamės tobulinti, žiūrime ką galime padaryti „čia ir dabar“, kur reikia strateginių ar bendruomenės sprendimų. Kartingo sporte viskas priklauso nuo bendruomenės: dėl nacionalinių taurės varžybų sprendžia pačios komandos, kaip viskas vyks ateinančius metus. Dėl Lietuvos čempionato varžybų sprendžiama atsižvelgiant į tarptautines tendencijas, kaimyninių šalių patirtis.
Po pandemijos, prasidėjus karui, buvo prognozuojamas dalyvių mažėjimas, persigrupavimas, tačiau pavyko išsaugoti panašius sportininkų skaičius kaip ir 2021 metais, įtraukiant jau besiformuojančią veteranų „retro“ bendruomenę, kuri susibūrė šiemet ir aktyviai dalyvauja važiuodama retro technika. Taip pat auga nauja aktyvi jauniausių dalyvių „Baby“ karta, tad per ateinančius kelerius metus dalyvaujančiųjų skaičiai vėl turėtų didėti. Kuo daugiau bus dalyvių, tuo labiau kils sportininkų meistriškumas.
– Kas labiausiai nudžiugino?
– Pagaliau po daugelio metų pertraukos pavyko suorganizuoti bendrą etapą su estais ir latviais: įvyko Baltijos taurės varžybos, pasirašėme susitarimą dėl tradicinio Baltijos čempionato organizavimo 3 šalyse – po vieną etapą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Dėl to labiausiai džiaugiuosi, nes tik stiprios varžybos, kuriose yra daug dalyvių, daug stiprių konkurentų, leidžia tobulėti ir siekti tarptautinių aukštumų.
– O kas nuliūdino?
– Deja, dar yra komandų, trenerių, mechanikų, sportininkų, kurie nepaiso taisyklių, teisėjų sprendimų, net tarpusavio susitarimų. Taip pat vis dar kartais naudojamas psichologinis smurtas, grasinama. Ką jau kalbėti apie pakeltą balso toną ar keiksmažodžius. Suprantama, kai kas nors nepavyksta, sunku susitaikyti su nesėkme, tačiau pyktis išreiškiamas netinkamais būdais. Turime planų šia linkme padirbėti su jaunaisiais sportininkais, komandų vadovais. Norėčiau, kad užaugę lenktynininkai taptų tikrais profesionalais, kurie būtų ne tik greiti, fiziškai stiprūs, ambicingi, drausmingi, bet ir gerintų savo emocinį intelektą, psichinę sveikatą, paisytų moralės ir etikos normų. Taigi turėtų vertybinį stuburą ir galėtų drąsiai apie tai kalbėti.
– Ką šiandien būtų galima vadinti didžiausiu kartingo plėtros stimulu, o ką – stabdžiu?
– Stabdys Lietuvoje visada (!) buvo skirtingos komercinės lenktynių serijos. Taip buvo prieš 10 metų, taip yra ir dabar – tik serijų pavadinimai ir gamintojai keičiasi. Lietuviai išties yra labai verslūs, komunikabilūs ir ambicingi. Tai gerai, nes šios savybės skatina eiti į priekį, kol visko neužvaldo ambicijos. Latviai šiomis lietuvių savybėmis visada žavėjosi. Bet rezultatas dažnai būna toks: 10 sportininkų važiuoja 5 skirtingose serijose. Tada nėra konkurencijos ir sportininkai netobulėja, galų gale ir verslas „neina“.
Tai lemia, kad vieno amžiaus grupės kategorijos yra keliose panašiose serijose. Sportininkai pasimeta, ką rinktis... Tada prasideda „dantų užkalbėjimai“, pažadai tapti čempionais ir panašiai.
Bet... Niekas būsimųjų sportininkų tėveliams nepaaiškina, kas yra Lietuvos čempionatas, kuo jis skiriasi nuo taurės varžybų, kas yra komercinės varžybos ir panašiai. Kad būtų aiškiau, galiu pateikti labai paprastą pavyzdį: prestižinių „Rotax Max Grand Finals“ (vadinamųjų „Rotax“ pasaulio taurės) varžybų nugalėtojas valstybinės premijos negaus, nes tai nėra oficialus kartingo pasaulio čempionatas.
Lietuvos prezidentas paspaustų ranką, sportininkas ir treneriai gautų valstybės premiją bei stipendiją tik tada, jei sportininkas laimėtų oficialiame pasaulio čempionate, kuriame sudaroma galimybė dalyvauti įvairių gamintojų važiuoklėmis, varikliais ir pan. Suprantame, kad visi sportininkai dalyvaudami garsina Lietuvą, tačiau yra tokios CIK FIA taisyklės, tokia pat tvarka galioja ir kitose automobilių sporto kategorijose.
Stimulas sporte visada yra dalyvavimas, konkurencija, siekimas tobulėti. Po varžybų dalyviai būna motyvuoti dar daugiau dirbti ir siekti rezultatų. Taigi galėčiau sakyti, kad stimulas sporto plėtrai yra Lietuvos lenktynininkų pergalės tarptautinėse varžybose. Paskutinį dešimtmetį tokių pergalių pasiekė Simas Juodviršis ir Kajus Šikšnelis.
– Šiemet atsinaujino Šiaulių kartodromas. Į kurį regioną gali pakrypti infrastruktūros plėtra?
– Labai džiaugiuosi kartingo sporto sugrįžimu į Šiaulių regioną. Čia jau vyksta vaikų ugdymo būrelių užsiėmimai, mėgėjų varžybos, sportininkų treniruotės ir t. t. Artimiausiu metu tikimės daugiau sportininkų iš šio regiono. Sezono pradžioje buvo vos vienas, sezono pabaigoje – jau 2. Tikimės, kad per 3 ateinančius metus šis skaičius bent patrigubės.
Latvijoje ir Estijoje šiais metais pastatytos Europos lygio trasos, todėl čia per 5 artimiausius metus vyks ir Europos lygio varžybos: komercinės, oficialios, tarptautinės. 2024 metais planuojamas net Europos čempionatas! Tai turėtų paskatinti daugiau sportininkų dalyvauti tarptautinėse FIA klasėse, nes namų trasos jiems visada turi privalumą varžybose. Ypač naujose trasose.
Labai tikimės, kad arčiau Vilniaus ir Kauno bus atgaivinta Aukštadvario trasa. Čia koncentruojasi daugiausiai sportininkų, bet nėra vietos treniruotis.
– Sezono pradžioje buvo kalbų, kad „Baby“ klasė taps „čempionatine“. Taip neįvyko, tačiau mažųjų entuziastų būrys auga. Ką pasakytumėte pačių mažiausių lenktynininkų mamoms ir tėčiams? Ko reikia tiems, kurie nori išbandyti kartingą?
– Iš tikrųjų sezono pradžioje galvojome numatyti techninius dalykus, taip pat saugumo reikalavimus. Tačiau treneriai ir tėveliai, deja, susipyko dar neprasidėjus varžyboms. Todėl buvo nuspręsta, kad kol kas nieko nekeičiame – vaikai „Baby“ kategorijoje važiuoja su tam amžiui skirtais kartingais, be laiko matavimo, nes buvo rizika, kad tėvai iš trimečio pradės reikalauti rezultato.
Stengiamės tėvams paaiškinti, kad ši kategorija yra lyg „vaikų darželis“ susipažinti su technika, trasomis, būti toje aplinkoje, žaisti ir mėgautis. Kad tai pavyktų, jie turi „sukti“ daug ratų trasoje be išorinio streso, priprasti prie greičio ir pan.
Deja, dalis tėvų sodina prie vairo per mažus vaikus (iki 3 metų), kurie pasiklysta trasoje, vos ne užmiega ir pan. Neretai iš vaikų reikalaujama važiuoti vis greičiau, tobulinama technika, keičiamos padangos, naudojami galingesni varikliai ir pan. Greičiausiai tokiais atvejais tėvai pildo savo svajones. Po 2021 metų sezono negrįžo beveik nė vienas „Baby“ kategorijos sportininkas... Matyt, po žiemos vaikai nusprendė nebevažiuoti... Ir tai normalu: kuo daugiau 3–6 metų vaikui bus kraunama atsakomybės, tuo daugiau jis patirs streso ir įtampos, tuo mažiau norės grįžti. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai dar viską turi daryti žaidimo būdu, saugiai jausdamiesi.
Varžybose vaikams leidžiama dalyvauti nuo 6 metų, kitose šalyse – nuo 8 metų. Iki to laiko turi būti tik pasivažinėjimai – be laiko matavimo, be varžybų, stipriai ribojant technikos galingumą, laiką kartinge ir pan. Taip yra daroma dėl nepakankamo vaiko psichologinio ir fizinio išsivystymo. Yra sporto šakų, kur varžybos vaikams organizuojamos tik nuo 10 ar net 14 metų.
Persistengę vaikai kartais neišvengia traumų, skausmų, košmarų, psichologinių problemų, ir tai tikrai nedidina meilės šiam sportui. Labiausiai žinomas pavyzdys dėl patirto streso per anksti atvedus vaiką į ekstremalų sportą – šlapinimasis į lovą naktimis beveik iki 15 metų. Apie tai niekas, deja, viešai nepasakoja.
Didžiuojuosi labai patyrusiais sportininkais, kurių šeimose kelių kartų venose teka benzinas – vaikus atveda pirmą kartą jiems sulaukus 6 metų.
– Kuo būtų galima paaiškinti, kad kai kuriose Lietuvos čempionato klasėse konkurencija yra labai nedidelė, o analogiško amžiaus kitų serijų lenktynėse matome net po 15–20 vaikų?
– Tokia situacija yra 6–12 metų amžiaus vaikų kategorijose. Kaip minėjau, kai kurie naujai į šį sportą atėję tėvai pasirenka kur važiuoti pagal rekomendacijas, pagal spalvą ar kur važiuoja draugai. Viskas gerai, bet vėliau, kai atsiranda ambicijų siekti čempionų titulo, būna nesusipratimų.
Tėvams visada patariu atsakyti į klausimą – koks jų tikslas? Tikslai, atvedus vaiką į kartingo sportą, gali būti įvairiausi: kad vaikas turėtų kuo užsiimti, pasivažinėtų, palaikytų fizinę formą, mokytųsi disciplinos, taptų savarankiškas, siektų rezultato, taptų nugalėtoju savo serijoje Lietuvoje, nugalėtoju regione arba Europos ar pasaulio čempionu, automobilių sporto lenktynininku, F1 pilotu...
Atsakymas į klausimą nebūtinai gali atsirasti pirmą dieną atvykus į kartodromą, tikslas gali atsirasti ar pasikeisti vėliau. Bet labai svarbu jį įsivardyti nuo pat pradžių. Tada jau yra dėliojama sportininko karjeros dėlionė, vedanti į siekiamą tikslą. Pavyzdžiui, jeigu vaikas sportuoja dėl to, kad išmoktų būti savarankiškas, disciplinuotas, būtų puikus pavyzdys už vairo, vėliau mokėtų puikiai vairuoti ir automobilį, galima rinktis mono kategorijas (pavyzdžiui, „Rotax“, „Briggs“, „Artkart“ ir pan.). Tačiau jeigu siekiama aukščiausių rezultatų ir titulų, pavyzdžiui, tapti Europos, pasaulio čempionu, logiška kartingo sportininko karjerą pradėti vadinamosiose tarptautinėse kategorijose, nes vyksta Europos ir pasaulio čempionatai, čia galima tapti Lietuvos čempionu. Vaikai pradeda važiuoti MICRO 60, vėliau – MINI 60, o paskui pereina į „OK Junior“, OK, KZ2, „KZ2 Masters“ kategorijas. Šiomis klasėmis Lietuvoje rūpinasi kartingo federacija.
– Ko kartingo bendruomenei tikėtis iš 2023-iųjų?
– Tikimės, kad 2023 metais jau turėsime visavertes Baltijos taurės varžybas, kurias sudaro 3 etapai, ir vyksiančias po etapą kiekvienoje šalyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje su visomis tarptautinėmis kategorijomis. Čia galės dalyvauti visi sportininkai ir taip tobulėti. Tikimės ir daugiau lietuvių, dalyvaujančių tarptautinėse varžybose bei prizinių vietų jose.
Daug vilčių teikia Markas Šilkūnas, kuris šiais metais kojas apšilo „FIA Karting Academy Trophy“ ir kitais metais jose vėl atstovaus Lietuvai.
Taip pat artimiausiu metu turėtų išsigryninti naujos paprastesnės ir, kaip sakoma, dėl to pigesnės kategorijos OKN atsiradimas tarptautinėse ir nacionalinėse varžybose. Tai irgi turėtų paskatinti daugiau sportininkų jose dalyvauti.
