Dar prieš 2019 m. Dakaro ralį buvo pasigirdę nemažai gandų, jog Pietų Amerikos pinigų maišas jau išsemtas ir organizatoriai ieško galimybių dviejų savaičių maratoną daryti kitame žemyne. Vienas jų – Afrika.
Afrikoje daugiau nuotykių
Nepriklausomų žurnalistų komanda „iGo2Dakar“ vyko į Dakaro ralius 2018 ir 2019 m. Jos nariai teigia pastebėję, jog Dakaro ralio dalyviai šiuo klausimu yra pasidaliję į dvi stovyklas – yra manančių, jog ralis Afrikoje buvo įdomesnis, yra nemažai Pietų Amerikos mėgėjų.
Pono Dakaro pravardę gavęs labiausiai patyręs ir daugiausia kartų šiame maratone nugalėjęs Stephane‘as Peterhanselis save priskiria prie Afrikos fanų, tačiau ir maratoną Pietų Amerikoje jis vertina kaip kokybišką bei itin sudėtingą. Jis dar būdamas Peru sutiko pasidalinti savo mintimis su „iGo2Dakar“ komanda.
„Organizacija čia puiki, nėra paprasta koordinuoti tokio kiekio žmonių darbą. Tikiu, kad sprendimas palikti Afriką ir persikelti į Pietų Ameriką nebuvo lengvas. Šiame maratone man nepatinka dirbtinumas: mes startuojame viename taške, padarome kilpą ir grįžtame į tą pačią vietą. Afrikoje to niekada nebuvo – startavę vienoje vietoje, finišuodavome kitoje. Man toks maratonas patinka daug labiau – dabartinis primena žaidimą vienoje vietoje“, – interviu metu sakė ponas Dakaras.
Praėjęs maratonas prancūzui buvo jubiliejinis – 30-as. Pirmą kartą startavęs 1988 m. motociklu, jis praleido tik vieną ralį – 1994 m. Šešis kartus triumfavęs su „Yamaha“, 1999 m. jis persėdo prie automobilio vairo ir dar Afrikoje pasiekė 3 pergales su „Mitsubishi“. 2008 m. Dakaro ralis neįvyko, o po metų renginį perkėlus į Pietų Ameriką, iš 11 maratonų Stephane‘as nugalėjo keturiuose.
„Kur galėtų vykti Dakaras? Dabar mes lenktyniaujame Pietų Amerikoje, čia daug civilizacijos. Man asmeniškai geriausia vieta yra Afrika. Kelionė iš Europos į Kiniją, galbūt sostinę Pekiną, būtų labai įdomi, bet ją daryti žiemą nebūtų įmanoma“, – pasakojo lenktynininkas.
„Fesh-fesh“ – loterija
S.Peterhanselis pripažino, kad 2019 m. Dakaro ralis buvo labai sudėtingas, tačiau jo pobūdis skiriasi nuo Afrikos. Pietų Amerikoje yra nemažai „fesh-fesh“ tipo smulkių dulkių ir važiavimas jomis padengtu keliu, pasak prancūzo, turi didelį sėkmės faktorių.
„Važiavimas „fesh-fesh“ nėra įdomus – tai loterija. Dulkėse gali būti paslėptas didelis akmuo, kurio pamatyti tu neturi šansų – jeigu pasiseks, į jį nepataikysi. Pasiseks mažiau – pramuši ratą ar kažką sulaužysi pačiame automobilyje. Navigacija ir važiavimas kopose yra labai įdomu, tačiau „fesh-fesh“ loterija man nepatinka. Kita vertus, jeigu kalbame apie vieną šalį, kuri geriausiai tinka Dakaro raliui Pietų Amerikoje, tai yra būtent Peru. Tai valstybė, kurioje daugiausia Afrikos dvasios“, – savo požiūrį „iGo2Dakar“ komandai dėstė 19 ralių Afrikoje ir 11 Pietų Amerikoje dalyvavęs prancūzas.
Jis prisiminė ir vieną įvykį 2019 m., dėl kurio sugaišo nemažai laiko – įvažiavęs į „fesh-fesh“ dulkėmis nuklotą kelią, automobilis įklimpo. O išlipęs iš automobilio, jo vairuotojas tiesiog įkrito į dulkes.
„Mano kojos trumpos, bet jos visos prasmego „fesh-fesh“ dulkėse. Aš niekada to nebuvau matęs 70 cm gylio dulkių anksčiau. Mes negalėjome pajudinti automobilio ir turėjome laukti, kol privažiuos mūsų komandos draugas Nani Roma ir galės ištempti“, – šypsodamasis nuotykį prisiminė Stephane‘as, „fesh-fesh“ dulkes palyginęs su itin puriu bei minkštu sniegu.
Jam pačiam 2019 m. Dakaro ralis nebuvo sėkmingas. Ilgą laiką važiavęs tarp trijų greičiausiųjų, devintame greičio ruože jis nesėkmingai nušoko nuo kopos – automobilis priekine dalimi rėžėsi į žemę ir šturmanas Davidas Castera dėl nugaros skausmų maratono tęsti nebegalėjo. Tai buvo tik ketvirtas kartas per 30 startų, kai S.Peterhanselis nebaigia Dakaro ralio.
