– Laba diena, Rasa, pradėkime interviu nuo visa ko pradžios. Automobilių sporte nėra taip įprasta sutikti moteris, kaip Jūs atsidūrėte jame?
– Aš visada domėjausi sportu. Prie šio pomėgio turbūt daugiausiai prisidėjo tėtis, su kuriuo nuolatos eidavome į Kauno sporto halę žiūrėti krepšinio varžybų. Tėtis domėjosi visomis sporto šakomis, išskyrus automobilių sportą. Baigti mokslai universitete taip pat niekaip nesisiejo su automobiliais, todėl niekada nemaniau, kad mano gyvenimas pasuks šiuo keliu. Tačiau šiemet švęsiu 25 metų jubiliejų, kai esu automobilių sporte.
Viskas prasidėjo 1988 metais, kai ištekėjau už savo vyro lenktynininko, o jo visa šeima buvo pasinėrusi į šią sporto šaką, todėl galima sakyti, kad jau 25 metus esu ištekėjusi ir už automobilių sporto. Taigi, pirmiausia automobilių sportą pažinau kaip gerbėja ir palaikymo komandos narys, o tik vėliau pradėjau dirbti šioje sferoje.
– Ar sunku būti ištekėjus už lenktynininko?
– Aš žinojau, už ko išteku ir kas manęs laukia, todėl negalėjau nei drausti, nei pykti. Vyras nuolat ruošdavosi lenktynėms, todėl namuose populiariausia tema buvo automobiliai. Net mūsų dukra bandė važiuoti slalome, vėliau ralio sprinte.
LASF pradėjau dirbti 2001-aisiais
– O kada pradėjote dirbti šioje sferoje?
– 1997 metais gavau pasiūlymą dirbti „Kauno automobilių klube“ (KAK) vadybininkės pareigose. Turėdavau rengti dokumentus, susijusius su varžybomis, kuriose dalyvaudavo 40-50 ekipažų, todėl darbo būdavo tikrai nemažai. Po trejų metų perėjau dirbti į vairavimo mokyklą „Auto ABC“, kuriai vadovavo Vidmantas Čiutelė. Vidmantas, kartu su kitais KAK valdybos nariais kasmet organizuodavo Kalėdinio slalomo varžybas automobilių sporto veteranams. 2000 metų gruodį, prieš žiemos šventes, turėjau nunešti į Lietuvos automobilių sporto federaciją Kalėdinio slalomo varžybų nuostatus. Nuėjus į federaciją, tuometinis LASF prezidentas Sigitas Alesius mane pakvietė prisijungti prie jų komandos. Taigi nuo 2001 metų iki dabar dirbu LASF.
– Kaip klostėsi Jūsų karjera LASF?
– Pradėjau dirbti atsakingos sekretorės pareigose, vėliau tapau projektų vadove. 2010 m. prezidento Gintaro Furmanavičiaus siūlymu buvau paskira užimti generalinės sekretorės pareigas. Darbas man patinka, tačiau įdomiausia dirbti ne biurokratinį darbą, o leisti savaitgalius varžybose teisėjaujant. Mane visada „veždavo“ tai, kad turiu galimybę matyti šį sportą iš vidaus, sekti rezultatus, bendrauti su sportininkais, kelti kvalifikaciją tarptautinėse varžybose ar stebėti, kaip priimami sprendimai vertinant vieną ar kitą situaciją.
– Kas Jūs labiausiai žavi šiame darbe po šitiek metų?
– Dirbdama LASF turiu galimybę stebėti, kaip auga ir keičiasi sportininkų kartos. Tai yra be galo įdomu. Mes jaunuosius sportininkus matome jau nuo 12-os metų, kai jie pradeda važiuoti slalomo varžybose. Vienas iš puikiausių pavyzdžių – Dominykas Butvilas, kuris pradėjo dalyvauti slalomo čempionatuose šalia sėdint tėčiui. 14-os Dominykas pradėjo važiuoti ralyje, o jo didžiules galimybes ir potencialą matome visi. Galima sakyti, jis užaugo mano akyse.
Lenktynininkų amžiaus ribos turbūt nėra
Dabar taip pat labai įdomu stebėti kitus jaunus sportininkus, kurie, manau, yra labai greiti ir tikrai perspektyvūs. Žavi šių jaunų žmonių atsidavimas ir aistra sportui, praleistos valandos garaže ruošiant automobilius varžyboms, technikos supratimas bei noras tobulėti.
– Taigi lenktynininkai karjerą pradeda 12-os metų, tačiau ar yra riba, kada ją baigia?
– Ribos turbūt nėra. Turime varžybas – ralį „Aplink Lietuvą“, ralį „Kauno ruduo“, kuriose dalyvauja visų amžių grupių vairuotojai, tame tarpe ir senjorai. Visgi, dauguma karjerą baigia 40-ies – 50-ies metų ir perleidžia piloto vietą savo vaikams. Tačiau yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Kazimieras Gudžiūnas atšventė 60-ies metų jubiliejų ir vis dar sėkmingai važiuoja ralio-kroso trasomis bei užima aukštas prizines vietas. Kaip ir sakiau, ribų greičiausiai nėra.
– Ar esate pati lenktyniavusi?
– Pati lenktyninio automobilio trasoje nesu išbandžiusi, nors galimybių turėjau. Esu važiavusi tik treniruočių režimu. Taip pat kartą esu važiavusi su Ramūnu Čapkausku šturmano vietoje. Mane nustebino tai, kad nejaučiau jokios baimės, nors skriejome miško keliuku išties greitai. Iš šono žiūrint atrodė baisiau. Tačiau pasitikėjimas lenktynininku leido pajusti tą tikrą malonumą. Visgi šturmanu būti nenorėčiau.
– Kaip pasikeitė pats automobilių sportas per šiuos 25 metus?
– Jei vertinant dalyvių skaičių atskirose sporto šakose, tai galiu pažymėti, kad sumažėjo dalyvių skaičius autokroso, rali-kroso ir žiedinėse lenktynėse, tačiau padaugėjo dalyvių ralio čempionatuose. Kiekvienais metais keliami aukštesni reikalavimai dalyvių ir žiūrovų saugumo užtikrinimui, siekiama, kad sportiniai automobilių atitiktų tarptautiniams saugumo ir techninius reikalavimus. Visgi automobiliai tapo labai galingi ir greiti, todėl reikia suprasti, kad šis sportas yra labai pavojingas ir saugumas čia turi būti laikomas aukščiausiu prioritetu.
Atsimenu, kas buvo prieš 25 metus – tuo metu nebūdavo trasų su atitvarais, tik juostos nutiestos. Viskas vienoje vietoje: jei kas iš sportininkų apsivertė, žiūrovai pribėga ir atverčia. Lenktynininkas tęsia lenktynes, o žiūrovai toliau stovi prie pat trasos.
– O kaip su žiūrovais, ar ralis visada buvo jų favoritas?
– Ralis visada buvo populiarus, tačiau buvo laikas, kai labai populiarios buvo ir žiedinės lenktynės, ir standartinių automobilių ralis, autokrosas bei rali-krosas, kurios pritraukdavo ženkliai daugiau dalyvių ir tikrai daug žiūrovų. Anksčiau krose startuodavo apie 70 automobilių, dabar – 30. Nepriklausomybės atgavimo pradžioje buvo blokada, ralistai neturėjo kuro, todėl Lietuvos ralio čempionate dalyvaudavo apie 15 automobilių, dalis garsių lenktynininkų dalyvavo Lenkijos čempionate. Ralis išaugo paskutinį dešimtmetį ir tapo populiariausia automobilių sporto šaka Lietuvoje. Žinoma, tam daug įtakos turėjo ir tai, kad viskas tapo reglamentuota, atsirado tvarka, mėgėjai tapo profesionalais.
Žiedinių lenktynių situacija šiuo metu yra išties prasta
– Ralis tapo lyderiu, o kokia yra žiedinių lenktynių situacija dabar?
– Žiedinių lenktynių situacija šiuo metu yra išties prasta. Jau pasitvirtinome ateinančio sezono kalendorių, tačiau kol kas dar nėra konkrečių organizatorių. Didžiausia problema yra ta, kad niekas nesiryžta organizuoti varžybų „Nemuno žiedo“ trasoje Kačerginėje, kuri neatitinka saugumo reikalavimų. Trasą būtina renovuoti, tačiau nėra žmonių, kurie norėtų investuoti.
Jei situacija nesikeis, tai žiedinių lenktynių sportininkams teks važiuoti į kaimynines šalis.
– Automobilių sporto sezonas pasibaigė, kokie dabar laukia Jūsų darbai?
– Taip, sezonas baigtas, rezultatai suvesti, apdovanoti sportininkai pasiekę aukštus rezultatus, suteikti Lietuvos sporto meistrų vardai net trims sportininkams. Galiu pasidžiaugti šiuo sezonu, kuris buvo labai įtemptas ir teko nuveikti nemažai darbų bendradarbiaujant su kaimyninių šalių federacijomis bei rengiant įvairius reglamentuojančius dokumentus. Tačiau ilsėtis nėra kada, nes ne už ilgo Lietuvoje vyks išskirtinis renginys – pasaulio ralio čempionato etapas, kuriam ruoštis ir intensyviai dirbti turime jau dabar. Tai – didžiulis iššūkis ir, jei norime šį renginį matyti Lietuvoje tris metus, turime padirbėti iš visų jėgų kad pasiekti aukščiausius rezultatus, todėl ilsėtis nėra kada. Taip pat labai svarbus mums ateinančių renginys, tai – Europos rali kroso Chalenge etapas Vilkyčiuose.
Vis dėlto visiems sportininkams ir jų šeimoms sezono pabaigtuvių ir artėjančių švenčių proga norėčiau palinkėti šiltų, smagių ir ramių Kalėdų, gerų ateinančių Naujų metų ir puikaus būsimo sezono su sėkmingais startais ir finišais.
