Vienas laukiamiausių ralių Europoje pernai rudenį vyko jau tryliktąjį kartą, o šimtas septyniasdešimt dalyvių, tarp kurių – pasaulio, Europos ir nacionaliniai ralio čempionai, ir keliasdešimt tūkstančių žiūrovų (gyventojų šalyje – vos trisdešimt tūkstančių) užplūdo San Mariną įrodydami, kad „Rally Legend“ yra vienas laukiamiausių automobilininkų renginių Europoje. Aš jame lankiausi pirmą, bet tikrai ne paskutinį kartą.
Sakoma, kad „Rally Legend“ – tai kur kas daugiau nei paprastos automobilių lenktynės ar įžymybių pasirodymas. Šio ralio formulė paprasta ir kartu geniali: patys greičiausi pastarųjų dešimtmečių ralio automobiliai (geriausia, jei tai originalūs automobiliai, laimėję Europos ir pasaulio čempionatus), legendiniai pilotai (geriausia, jei būtų laimėję bent po du tris titulus) ir vingiuoti San Marino keliai. Paprasta, tiesa? Ralio rengėjai puikiai žino ir tai, kad žiūrovai čia susirenka ne tik pasigrožėti automobiliais ir pamatyti garsiausius pilotus, bet ir išvysti tikras lenktynes, todėl „Rally Legend“ yra ne tik šou, bet ir tikros nuožmios lenktynės.
Ralyje dalyvaujantys pilotai ne tik linksminasi ir linksmina žiūrovus, demonstruodami kvapą gniaužiantį meistriškumą ir triukus, susitinka seniai matytus kolegas, bet ir nori laimėti taurę. Publika tai vertina – 2015 metais visas ralio dienas nepaliaujamai pliaupiant lietui buvo parduota net šešiasdešimt tūkstančių bilietų, o žiūrovai suvažiavo iš Italijos ir Vidurio Europos (ypač Slovakijos, Vengrijos, Vokietijos, Kroatijos, Slovėnijos ir kt.).
Visi ralio etapai kaip ir kasmet vyko išskirtinai San Marino teritorijoje, čia buvo įsikūrusios komandos, veikė ir „Rally Village“ ekspozicija, kurioje buvo galima iš arti apžiūrėti tiek lenktynėse dalyvavusius automobilius, prototipus ar generalinio rėmėjo „Volkswagen“ stendus, tiek susitikti su pilotais, įsigyti atributikos ir net automobilių detalių. Organizatoriai pasirūpino specialiais nemokamais autobusais, kurie žiūrovus vežiojo iki toliau nuo San Marino centro esančių ralio etapų. „Rally Legend“ taisyklės yra tokios pačios kaip ir klasikinio ralio – automobiliai buvo suskirstyti į klases pagal pagaminimo metus, važiuojama iš vieno taško į kitą, o nugalėtojas išrenkamas pagal susumuotus tikslaus laiko ir greičio ruožų rezultatus.
„Legend Stars“ klasė
Oras 2015 metų raliui tikrai nebuvo palankus, ir nors į prognozes atsižvelgiau, šlapias buvau dar nepasiekęs pirmojo specialojo ruožo vietos... Nepaisant to, palei trasą, vingiuojančią vienu San Marino šonu per gyvenamas ir negyvenamas miesto dalis, radau daugybę žiūrovų, o prie 180 laipsnių posūkio į kalną susirinko šimtai žmonių. Ieškodamas vietos atsidūriau prie pat kelio, šalia akmeninės tvoros. Pasisukiojęs čia kelias minutes nuprendžiau poziciją keisti į patogesnę. Sprendimas atsipirko dvigubai – naujoje vietoje matėsi visas ilgas posūkis, o į vietą šalia akmeninės tvoros visu greičiu rėžėsi show car BMW M3.
Išvalius trasą pasirodė „Legend Stars“ klasės automobiliai. Šiai klasei priklauso tik buvę oficialūs ralio automobiliai (angl. ex-works), kuriais lenktyniavo ir pergales skynė ralio čempionai. Čia pagrindinis vaidmuo teko patiems įvairiausiems „Lancia Delta Ex-Abarth“: S4, „Integrali“, 16v ir kt. Dauguma jų buvo pasipuošę oficialiomis „Martini Racing“ spalvomis. Tikras rojus akims ir ausims! Kiti žymūs pravažiavę buvę gamyklinių komandų automobiliai: „Peugeot 205 Turbo16“, „Audi Quattro S1“ ir S2.
Pilotai? Turbūt užtektų paminėti Marku Aleną, Arminą Schwarzą, Harri Toivoneną? Ralio organizatoriai legendinių žvaigždžių grupei priskyrė ir oficialų „Hyundai“ pilotą ir kylančią pasaulio ralio čempionato (WRC) žvaigždę Haydeną Paddoną, žiūrovus nustebinusį „Hyundai i20 WRC“ (2015 metais jį Italijos ralio čempionate vairavo Corrado Fontana). „Legend Stars“ klasės automobiliai dalyvavo visuose specialiuosiuose ruožuose, tačiau jų laikas nebuvo chronometruojamas.
„Historic“ klasė
Legendoms pravažiavus pasirodė trys saugos automobiliai. Paprastai tai būna rėmėjų automobiliai, taip buvo ir šį kartą. Skirtumas tas, kad generalinis „Rally Legend“ rėmėjas, „Volkswagen“ grupė, atidaryti trasos pasiuntė Jari Mati Latvalą su jo paties „Volkswagen Polo WRC“. Prisipažinsiu, kad savo akimis iš arti pamatyti posūkyje driftuojančius Latvalą, o po jo ir Haydeną Paddoną, pakeitė mano supratimą apie automobilio valdymą šlapiame vingiuotame kelyje.
Beje, čia lenktynės buvo trumpam sustabdytos – ne tik dėl ant trasos buvusių žiūrovų, bet ir dėl neįtikėtino J.M.Latvala poelgio. Keliasdešimt metrų nuo vietos, iš kurios stebėjau ralį, pilotas sustabdė automobilį, išlipo iš jo ir žiūrovams atskaitė pamokslą apie tai, kaip pavojingai ir neapgalvotai jie elgiasi išbėgdami ant kelio, ir kad tai gali turėti neigiamos įtakos ralio organizavimui ateityje. Ką jau kalbėti apie sužeidimus ar dar blogiau. Tada sėdo į automobilį ir tęsė pasirodymą.
Po šio nutikimo pasirodė ir antroji automobilių klasė – „Historic“. Jai priklauso automobiliai, pagaminti iki 1986-ųjų, tad patys seniausi, dalyvaujantys ralyje. Žinoma, čia nebuvo Al Capone stiliaus automobilių su kostiumuotais džentelmenais prie vairo. Daugiausia „Historic“ grupėje buvo „Lancia 037“, „Lancia Stratos“, „Opel Ascona 400“, prie kurių vairo sėdėjo puikūs pilotai. Šios klasės laimėtoju tapo balta „Lancia Stratos“, pagaminta 1974 metais, kurią fantastiškai vairavo Erikas Comas, buvęs „Formulės 1“ lenktynininkas. Šiais laikais pamatyti „Stratos“ ralyje, važiuojančią ant ribos, yra reta (originalas gali kainuoti iki 400 tūkstančių eurų), tačiau E.Comas sugebėjo nustebinti visus – nepaisant šlapio asfalto, jis su „Stratos“ važiavo stulbinamai greitai ir tiksliai. Antrąją vietą su „Lancia 037“ užėmė Pedro (piloto pseudonimas), tris kartus istorinių automobilių lenktynių nugalėtojas.
„Myth“ ir WRC klasės
Trečiąją klasę sudarė automobiliai, pagaminti 1986–1996 metais. Šioje klasėje vėl karaliavo „Lancia“ su visų kartų „Delta“: nuo 4WD iki „Integrale“, italų dažnai vadinama „Deltona“. Taip pat šioje klasėje lenktyniavo nemažai BMW M3, „Toyota Celica“, o į atmintį įstrigo gražuolis „Subaru Legacy“ su „Prodrive-Rothmans“ spalvomis. Pastaroji, deja, atsitrenkė į kelio apsaugas ir buvo gerokai apgadinta.
„Myth“ klasės žymiausi pilotai buvo Miky Biasionas ir Juha Kankkunenas, kartu laimėję šešis pasaulio ralio čempionatus. M.Biasionas San Marine vairavo „Delta HF 16v“, o suomis J.Kankkunenas – „Toyota Celica ST205“. Tiesa, „Myth“ klasės nugalėtu netapo nė vienas jų, o sicilietis Tony Cairoli su „Delta Integrale“ (Tony yra laimėjęs net aštuonis motokroso pasaulio čempiono titulus ir vietinių yra vadinamas autokroso Valentino Rossi).
Ketvirtojoje ralio klasėje WRC lenktyniavo visi 1997–2005 metais pagaminti automobiliai, taip pat ir dviejų varančiųjų ratų (vadinamieji „Kit Car“). Ir buvo čia tikrai visko: nuo 1997-ųjų „Ford Focus WRC“, „Subaru Impreza“, „Toyota Corolla“ iki „Škoda Fabia“, „Peugeot 206“ ir „Citroen Xsara“. Taip pat daugybė EVO IV, V ir VI versijos „Lancer“.
Tarp pilotų figūravo belgas Francois Duvalis su „Fabia“, Philippe Olczykas ir čekas Stepanas Vojtechas – abu su „Peugeot 206“. Šios kategorijos laimėtojas nustebino labiausiai, nes nesiliaujantis lietus San Marino kelius buvo pavertęs tikromis čiuožyklomis (vien aš mačiau bent dvidešimt automobilių, išslydusių iš kelio ir atsitrankusių į kelio apsaugas). Tokiomis oro sąlygomis lengvesni automobiliai turėjo šiokį tokį pranašumą, tad laimėtojo titulas atiteko sanmariniečiui Denisui Colombini, vairavusiam „Peugeot 306 Maxi Kit“ ir puikiai pažinojusiam visus San Marino posūkius ir serpantinus.
„Delta S4“ jubiliejus
Praėjusiame „Rally Legend“ buvo švenčiamas ir „Lancia Delta S4“, vieno iš legendinių ralio automobilių, trisdešimtmetis. 1985 metais buvo aišku, kad norint laimėti pasaulio ralio čempionatą buvo reikalingas keturių varančiųjų ratų automobilis. „Audi“ ir „Peugeot“ jau dirbo šia kryptimi, tad „Abarth“ komandai reikėjo kažko naujo ir ekstremalaus. Taip prieš trisdešimt metų atsirado „Lancia Delta S4“.
S4, arba vadinamasis monstras, turėjo mažai ką bendro su serijinės gamybos „Delta“ ir labiau priminė prototipą, sukonstruotą naujiems rekordams siekti. Automobilis svėrė mažiau nei tūkstantį kilogramų ir galėjo turėti net iki 650 arklio galių!
Tam, kad būtų paprasčiau įsivaizduoti šio automobilio jėgą, reikia prisimini 1986 metais nuskambėjusią istoriją. Tiesa, jos originalumą patvirtinti sudėtinga. Sakoma, kad tais metais oficialus „Lancia“ pilotas Henri Toivonenas „Estoril“ „Formulės 1“ trasoje Portugalijoje išbandė „Delta S4“ (tiesa, kai kurie šaltiniai teigia, kad tai buvo ECV1). O užfiksuotas laikas Toivonenui būtų garantavęs šeštąją startinę poziciją tų metų F1 Portugalijos etape!
Deja, medalis turi dvi puses. Sutramdyti tokį žvėrį ralio trasose buvo iš tiesų nelengva užduotis, kurios nesugebėjo įveikti net ir Toivonenas – 1986 metais jis žuvo „Tour de Corse“ ralyje vairuodamas „Delta S4“. Dėl šios ir kelių kitų žūčių Pasaulio ralio čempionate buvo atsisakyta B grupės dalyvavimo.
„Delta S4“ baigė savo karjerą taip ir nelaimėjusi nė vieno pasaulio čempionato, tačiau ralio gerbėjų širdyse liko legendiniu automobiliu. O štai A grupės „Lancia Delta“ automobiliai laimėjo šešis Pasaulio ralio čempionatus iš eilės 1987–1992 m.
Minėdami „Lancia Delta S4“ jubiliejų, „Rally Legend“ organizatoriai Vito Piarulli ir Paolo Valli tikrai pasistengė: ralyje dalyvavo net dešimt S4 modelių, o „Vincenzo Lancia“ muziejus paskolino du prototipus, kurie būtų tapę naujais S4 modeliais, jei B grupė nebūtų buvusi uždrausta. Vienas prototipas vadinasi ECV, jis savo formomis labiau panašus į tradicinę „Delta S4“. O štai ECV2 būtų buvęs kompaktiškesnis ir aerodinamiškesnis. Vienintelį pasaulyje „Lancia Delta ECV2“ prototipą turi „Lancia“ muziejus Šiaurės Italijoje.
Iki kitų metų, San Marine!
Trims ralio dienoms prabėgus lyg tyčia virš San Marino trumpam nušvito saulė. Galvoje vis dar skambėjo variklių gausmas ir padangų cypimas. Užteko vos vieno karto, kad šis ralis taptų vienu iš mano mėgstamiausių. Po renginio naujoji ralio pasaulio žvaigždė Haydenas Paddonas žurnalistams sakė: „Rally Legend“ buvo nepaprasta, nuostabi ir neužmirštama patirtis. Šis ralis yra didelės ir nuoširdžios aistros raliui ir automobilių sportui simbolis. Kitais metais būtinai čia sugrįšiu.“
Prieš atsisveikindamas su San Marinu pasikėliau iki Titano kalno viršūnėje esančio senamiesčio, išsidėsčiusio ant stačių uolų ir iš kelių pusių apsupto gynybinėmis sienomis ir bokštais. Centras mažas, bet jame smagu pasivaikščioti, o nuo bokštų atsiveriančios panoramos – stulbinančios. Geru oru matyti ne tik apylinkių kalvos ir pilys, Adrijos jūra su turistų mėgstamu Riminio kurortu, bet ir keli kelio vingiai, kuriuose neseniai gaudė automobiliai.
