– Praėjusį savaitgalį dalyvavote „Samsonas Rally Rokiškis“. Kokie jūsų įspūdžiai po ralio?
– Pirmoji ralio diena buvo labai turininga, intensyvi ir įdomi. Testinį greičio ruožą pravažiavome gana gerai, o tai, sakykim, šiek tiek mus įkvėpė. Karštis mums nepakenkė, o jau stovint prie starto linijos pradėjo lyti, todėl į trasą įvažiavome esant šlapiai dangai. Lietus šiek tiek pakoregavo rezultatus, tačiau mes važiavome vėsesniu oru, kas galbūt turėjo įtakos mūsų susikoncentravimui, gaivino.
Antros dienos pirmajame greičio ruože, netoli finišo, nušokę nuo tramplino, nusukome pusašį, nuslydome į pievą ir pramušėme ratą. Finišavę tame greičio ruože supratome, kad mūsų varžybos, ko gero, ne baigtos, bet gero rezultato pasiekti nepavyks. Iškart po įvykio keitėme padangą ir turėjome įveikti dar vieną – septintąjį greičio ruožą, kuris mus skyrė iki serviso zonos, kur galėjome susiremontuoti automobilį. Finišavę minėtame greičio ruože, servise pasikeitėme pusašį.
Viskas klostėsi gana neblogai. Tačiau išvažiavus iš paskutinio serviso kilo šiek tiek nesklandumų – pravažiavę greičio ruožą supratome, kad yra transmisijos gedimas, dėl kurio mums teko sustoti. Dešimtame greičio ruože dar finišavome, tačiau toliau tęsti varžybų nebegalėjome.
– Visi autosporto aistruoliai daug žino apie veiksmą lenktynių trasoje, bet papasakokite, kas jus atvedė į šį sportą? Galbūt vaikystėje svajojote būti lenktyninio automobilio pilotu?
– Kaišiadoryse buvo įkurtas Arūno Joniko „Lada“ klubas. Ir mano a. a. tėtis gerai sutarė su organizatoriumi bei padėdavo tose varžybose teisėjauti. Su tėčiu varžybose būdavau ir aš, tad po kurio laiko jis pastebėjo, kad ši automobilių sporto šaka man patinka ir po ilgų mano prašymų nupirko automobilį. Taip po truputį pradėjau tobulėti. Dalyvaudavau varžybose. Žinoma, pradžioje tai buvo tiesiog pasivažinėjimai uždarytose trasose, aerodromuose ar ant tuo metu užšalusių vandens telkinių. Judėjau į priekį – atsirado reakcija ir įdirbis. Po kurio laiko pavyko pritraukti kelis rėmėjus ir persikelti į kitą lygį.
– Kokią mašiną šiuo metu vairuojate?
– Tai – sportinis automobilis, 2002 metų BMW M3. Jis gana senas, bet greitas.
– O ar turite kokį nors savo svajonių automobilį?
– Svajonių automobilių daug. Tai negaliu išskirti vieno. Labai sunku būtų išvardinti, bet, žinoma, tų gamintojų pavadinimai turėtų būti labai skambūs. Tai – „Tesla“ ar dar kitokie. Labai prabangūs.
– Gerbėjai mato jus prie vairo, bet ar galite papasakoti, ką jūs veikiate, kai baigiasi laikas trasoje? Kuo užsiimate gyvenime?
– Dirbu įmonėje „Autopsa“ vadybininku. Dieną dirbu darbe, o vakare einu į garažą ir tobulinu savo sportinį automobilį. Retkarčiais, jeigu leidžia laikas, sąlygos ir visa kita – sportuoju. Gaila, bet kol kas pavyksta tik pabėgioti, daugiau nelabai galiu sau leisti dėl laiko stygiaus. O galbūt dėl noro? Žodžiu, esu paprastas žmogus. Dirbu darbą, stengiuosi dėl sporto, kuriu savo ateitį čia ir dabar.
– Justai, ar galite įvardinti savo svarbiausius gyvenimo įvykius?
– Svarbiausius... Negaliu įvardinti, nežinau. Tie įvykiai visi ganėtinai svarbūs. Svarbus įvykis sporte buvo 2015 metais, tuo metu dar su „Opel“ automobiliu, važiuodamas metinėje įskaitoje, laimėjau Lietuvos ralio čempiono vardą R2000 klasėje ir buvau antras. Tai labai svarbus įvykis sporte. O gyvenimiški... Gyvenime visi įvykiai svarbūs. Ar tai draugo vaiko gimimas, ar koks kitoks. Jie visi daugiau ar mažiau svarbūs.
– Tai gyvenimiško neišskiriat?
– Vienas tokių dar bus – mūsų vestuvės! Įdomus gyvenimo įvykis. Po to viskas bus dar įdomiau.
– O kaip sužadėtinė reaguoja į jūsų hobį? Ar nebijo? Juk tai ganėtinai ekstremalu, todėl kelia riziką.
– Palaiko, džiaugiasi. Ji yra užaugusi šeimoje, kurioje sportas nėra tabu – važiuodavo su tėvais į varžybas, taip pat stebėdavo lenktynes Palangoje. Šis sportas jai taip pat nėra svetimas, todėl viskas yra gerai. Žinoma, ta baimė, jaudulys vis vien yra, bet šie jausmai veikiau kyla iš noro, kad viskas pavyktų, kad niekas nesugestų, o ne dėl to, kad įvyks kas nors labai blogo ir skaudaus.
– O ar pats norėtumėte, kad ji užsiimtu tokiu sportu?
– Klausimas labai geras. Tikriausiai tokiai idėjai neprieštaraučiau, bet labiau norėčiau, kad tuo užsiimtumėme kartu. Pavyzdžiui, jei leistų galimybės, norėčiau bent vienose varžybose sudalyvauti kartu. Viena avantiūra per sezoną – visai įdomu. Tačiau kad ji nuolat dalyvautų ralio varžybose su kažkuo kitu – nenorėčiau. Man labiau patinka ją matyti mojuojančią šalikelėje.
– Su kokiu jausmu gyvenime galėtumėte palyginti jausmą, kai pasieki finišo liniją sveikas ir pirmaujantis?
– Iš tikrųjų tas jausmas – labai įdomus. Tai labai geros emocijos, tačiau prieš paskutinį greičio ruožą jaudulys būna didesnis nei po finišo. Nes po finišo jau būnu viską įvykdęs, viską pasiekęs ir džiaugiuosi, kad viskas praėjo gerai. Šį jausmą galėčiau prilyginti momentui, kai per didelį lietų atbėgu po stogeliu ir kruša nebekrinta ant galvos. Net nežinau, kaip paaiškinti. Darbe tai prilygtų naujo kliento suradimui – gero, stipraus kliento. Pavyzdį iš kasdienybės išskirti sunku, nes pats dar neturiu vaikų, tačiau tai jausmas, lyg padarius ką nors naudingo, pavyzdžiui, sudėjus trinkeles kieme. Va! Gražu, tvarkinga, gerai.