Sūnėnas
Tą dieną, kai Roberto Dunlopo namuose suskambo telefonas, giliai širdyje Robertas tartum jau žinojo, kad išgirs tai, ko visą gyvenimą taip nuogąstavo. Jis tarsi pasąmoningai nujautė, kad tai, ko visada bijojo, galiausiai nutiko. Jis puikiai žinojo, kad tą savaitgalį brolis dalyvavo varžybose Talino apylinkėse.
Jis tarsi pasąmoningai nujautė, kad tai, ko visada bijojo, galiausiai nutiko.
Atsiliepus ir jame išgirdus laužyta anglų kalba šnekantį estą jam užgniaužė kvapą, jis pasijautė tarsi košmare, iš kurio žinojo, kad nepabus. Nes tai buvo ne košmaras, o siaubinga tikrovė. Robertas Dunlopas klausydamas apie jo vyresnio brolio Joey mirtį Estijos pamiškėje buvo taip sukrėstas, kad neteko žado. Vaizdas jo akyse tartum pradėjo lietis, spalvos prarado ryškumą, jį supančios sienos tarsi ėmė prarasti formas, o tuo tarpu širdis mušė, tartum jį tuoj pat ištiks infarktas.
Išeinant į terasą jį pasitiko tokia spiginanti saulė, kad dėl jos spindulių jis net turėjo prisimerkti. Pažvelgęs į lauką jis pamatė savo sūnus - penkiolikmetį Williamą kartu su vienuolikmečiu Michaeliu ardančius prieš kelis mėnesius jiems nupirkto 125 kub. cm motociklo variklį. Pasirėmęs į terasos tvorelę rankomis jis kaupė visą savo drąsą, kad sugebėtų jiems kaip nors pasakyti, kad tik ką užsimušė jų idealas, į kurį jie nuolat lygiavosi ir tuo pačiu pats mylimiausias dėdė. Bėda ta, kad jis tiesiog negalėjo prisiversti sugadinti tos žavios gyvenimo akimirkos, to nuostabaus idiliško vaizdo, kurį prieš pat savo akis matė.
Praeityje esame rašę apie tragiškai pasibaigusį tituluočiausio „Isle of Man TT“ istorijoje lenktynininko Joey Dunlopo gyvenimą. Rekordinius 26-is kartus pavojingiausiose varžybose pasaulyje laimėjusį Joey likimas pasivijo kažkur Estijos miškuose, lenktynėse, kuriose 48-erių metų amžiaus legenda net neprivalėjo startuoti.
Žemiau vaizdo įraše matomos Joey Dunlop laidotuvės, į kurias atiduoti jam paskutinę pagarbą važiavo tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio.
Sūnus
Kai praradęs savo vaikystės idealą jau tikiesi nieko blogiau neišgyventi, kartais ateina dar sunkesnis metas.
Aštuoniais metais už Joey Dunlopą jaunesnis Robertas Dunlopas karjeros pradžioje daugelio akyse atrodė kaip natūralus brolio įpėdinis, kone vienintelis asmuo, galėjęs jam prilygti.
Jo karjerą sugriovė 1994 m. „Isle of Man TT“ varžybų metu nutikusi kraupi avarija. Važiuodamas didžiuliu greičiu „Honda RCF 750 RC45“ motociklu ir vos prašokęs garsųjį faktiškai tramplinui prilygstantį „Ballaugh“ miestelio gatvėse esantį kalniuką, jo motociklo galinis iš magnio lydinio pagamintas ratas susprogo. Baisus sužalojimus dėl to patyręs Robertas tuomet buvo suluošintas. Praradęs vienintelį savo pragyvenimo šaltinį, jis su žmona ir sūnumis buvo priverstas persikelti iš didelio namo užmiestyje, į nedidelį kuklų bendrabučio tipo nuomojamą butą.
Blogiausia buvo tai, kad po 210 km/val. greičiu patirtos avarijos jam buvo sulaužyta dešinė koja ir ranka. Medikai diagnozavo, kad dėl pažeistų nervų ir sausgyslių jis niekada nebelenktyniaus. Jis nebegalėjo sugniaužti dešinės plaštakos pirštų, kuriais spaudžiant rankenėlę yra stabdoma priekiniais stabdžiais. Norint atstatyti dešinės kojos valdymą, jam taip pat prireikė daugybės operacijų.
Roberto avarijos vaizdo įrašas:
Dėl sugriauto gyvenimo jis kreipėsi į teismą, kuris tik po ilgų metų bylinėjimosi galiausiai priėmė palankų sprendimą ir priteisė jam iš komandos vadovo ir rato importuotojo pusę prašytos sumos - 700 tūkst. svarų sterlingų.
Vis dėl to kol jis bylinėjosi, jam reikėjo surasti kelią grįžti į lenktynes. O kai žmonės ieško – kartais ir randa. Nors ir daugelis į Roberto sugrįžimą žiūrėjo skeptiškai, nors ir dėl traumų jis buvo jau su trumpesne koja, nors ir galėdamas stabdyti jau tik mygtuku – jis vis tiek sugrįžo. Tiesa, po traumos jis galėjo valdyti tik lengvasvorius motociklus su varikliais iki 125 kub. cm.
Robertas po traumos užtruko keturis metus, kol vėl 1998 m. sugebėjo laimėti pavojingiausiose lenktynėse pasaulyje (125 kub. cm motociklų „Ultra lightweight TT“ klasėje). Po tragiškos Joey žūties 2000-aisiais Robertas dar vis bandė pakartoti savo sėkmę, kol dėl nuolatinio skausmo ir prastėjančios kojos būklės pranešė, kad po 2004 m. sezono baigs karjerą. Jis viešai deklaravo, kad tikisi dar bent kartą laimėti „Isle of Man TT“ ir „North West 200“ lenktynėse ir tada susikoncentruos ties savo vaikų Williamo ir Michaelo treniravimu.
Jis irgi nesugebėjo laiku sustoti.
Vis dėl to kaip ir pas jo brolį Joey, Roberto venomis tekėjo tikro lenktynininko kraujas. Jis irgi nesugebėjo laiku sustoti. Po dar vienos sėkmingos kojos operacijos, jis vėl sugrįžo į lenktynes ir net sensacingai laimėjo prestižinėse Šiaurės Airijoje rengiamose bendro starto 2006 m. „North West 200“ varžybose.
2008 m. lenktynės turėjo būti dar įspūdingesnės, pirmą kartą nuo baisių sužalojimų 1994 m., Robertas persėdo ant didesnio, 250 kub. cm variklį turinčio motociklo. Deja, bet gegužės 15 dieną, kvalifikacijos metu jis netyčia kairios rankos nykščiu spustelėjo specialiai jam įmontuotą priekinių stabdžių mygtuką ir važiuodamas maždaug 240 km/val. greičiu buvo nusviestas nuo motociklo ir dėl avarijos metu patirtų sužalojimų mirė.
Po dviejų dienų
Tragiška tėčio mirtis turėjo pasiųsti Michaelą Dunlopą į tikrą nokautą. Tačiau vos po dviejų dienų nuo tragiškos tėvo žūties, Michaelas jau stovėjo prie tų pačių „North West 200“ lenktynių starto.
Po daugelio metų apie tas lenktynes Michaelas rašė:
„Važiuojant mane ir Christianą Elkiną (Britanijos čempioną) bei Johną McGuinnessą („Isle of Man TT“ legendą) skyrė tik kone centimetrai. Aš net galėjau juos užuosti šalia. Bet kurio iš trijulės nors vienas klaidingas judesys ir visi mes būtume tartum domino kaladėlės krisdami išsibarstę kelio prieigose. Bet aš nekrisiu, aš nekrisiu, aš negaliu sau leisti pralaimėti šiose lenktynėse – mintyse tada kartojau sau.
2008 m. gegužės 17 dieną trasos apylinkėse buvo susirinkę apie 30 tūkst. žmonių. Tai buvo didžiausias metų sporto renginys Šiaurės Airijoje. Atrodė, kad žmonės buvo tartum visur. Jie mojavo man iš savo namų kiemų, stovėjo prie žiedinių sankryžų ar tiesiog sėdėjo ant akmeninių tvorų. Nors ir buvau sukoncentravęs savo žvilgsnį tik į kelią, važiuodamas 250-300 km/val. greičiu, aš juos važiuojamosios dalies fone vis tiek mačiau.
Tiesą sakant, buvau tartum transo būsenoje, net praktiškai neatsimenu kas vyko tų varžybų metu. Vienintelis dalykas, kurį atsimenu tartum jis būtų buvęs vakar – tai paskutinį lenktynių ratą. Mane aplenkė C.Elkinas su J.McGuinnessu. Žinoma, C.Elkinas norėjo į savo CV įsirašyti pergalę NW200, tačiau man atrodė, kad daugiau grėsmės kėlė J.McGuinnessas – juk jis buvo tikra gyva „Isle of Man TT“ ikona.
Lenktynėse nebelieka varžymosi su laiku, ten esi tik tu ir tas kitas žmogus.
Kvalifikacijoje aš jam galėjau prilygti, tačiau juk lenktynės yra visai kas kita. Ten nebelieka varžymosi su laiku, ten esi tik tu ir tas kitas žmogus. Pradėjus paskutinį lenktynių ratą, aš susigrąžinau Johnui anksčiau prarastą poziciją. Netrukus aplenkiau ir C.Elkiną, tačiau kokia kaina? Prieš kitą posūkį iš visų jėgų stabdžiau ir galvojau: „Dieve, man nepavyks, man nepavyks, man nepavyks“. Akimirką jau pagalvoju, kad aš žuvęs, bet kažkaip išsilaikau ant motociklo.
Dviese artėjant prie paskutinio trasos posūkio, kur dar įmanomas lenkimas, žinojau, kad C.Elkinas jei turės nors mažiausią galimybę - mane atakuos. Bet pagalvojau – velniop. Privalau finišuoti pirmas, kokia to kaina bebūtų. Artėjau link to posūkio absoliučiai didžiausiu įmanomu greičiu („flat out“ - anglų k.), taip greit, kad tikrai iki galo nežinojau ar paskutinę akimirką pajėgsiu sumažinti greitį tiek, kad neišlėkčiau iš trasos.
Po kelių akimirkų akyse pamačiau languotą finišo vėliavą ir tik tada supratau, kad aš tai padariau. Netrukus prasidaręs šalmo stiklą išgirdau mano vardą skanduojančią minią. Niekada gyvenime nieko panašaus negirdėjau. Man niekada nepatiko žmonių dėmesys, šurmulys, bet tą akimirką supratau, ką jaučia tokie žmonės kaip Mickas Jaggeris ar kitos didžiosios muzikos žvaigždės, kai tūkstančiai žmonių pritardami šaukia dėl tavęs, norėdami taip tau parodyti savo meilę. Tai buvo pirma tokio tipo patirtis mano gyvenime.
Finišavęs aš nieko nemačiau, mano akys buvo pilnutėlės ašarų, aš tartum sustingau. Sustojus pribėgę komandos draugai mane sveikino, šokinėjo aplink. Tik tą akimirką aš iš tiesų supratau, kad nors ir laimėjau lenktynėse, ten laimės neradau. Aš tik tada suvokiau, kad čia nėra jokios šventės, nėra jokios laimės dėl vienos priežasties.
Rytoj turėjau laidoti prieš porą dienų, ant to paties asfalto čia užsimušusį tėvą“.
Aš tik tada suvokiau, kad nors ir laimėjau lenktynėse, ten laimės neradau, nes rytoj turėjau laidoti tik ką užsimušusį tėvą.
Brolis
Dunlopų prakeiksmas prasitęsė 2018 m. Jei Joey Dunlopas užsimušė padaręs klaidą renkantis padangas, ant slidžios nuo lietaus permirkusios kelio dangos Talino apylinkėse, Robertas Dunlopas žuvo netyčia spustelėjęs mygtuku valdomus priekinius stabdžius, tai Roberto sūnui Williamui dar labiau nepasisekė.
Startavus žemesnio rango „Skerries 100 Road Races“ gatvių lenktynėse Dubline, Williamui vienoje greičiausių trasos sektorių, važiuojant absoliučiai maksimaliu tempu (maždaug 270 km/val. greičiu) iš karterio ant galinės padangos išsiliejo jo „Yamaha R1“ motociklo alyva. Williamas akimirksniu praradęs kontrolę trenkėsi į šalimais kelio buvusiame griovyje augusius medžius ir dėl galvos sužalojimų žuvo vietoje.
Vėliau trasoje buvęs teisėjas liudijo, kad matė kaip W.Dunlopo motociklas variklio apatiniu spoileriu (skirtu neleisti ištekėti jokiems skysčiams) stipriai trenkėsi į trasoje buvusią nedidelę kalvą. Teisėjas norėdamas sustabdyti lenktynes iškart pradėjo mojuoti raudonomis vėliavomis, tačiau per didžiulę dūmų uždangą negalėjo nieko įžiūrėti. Galiausiai pribėgus jis su kitais teisėjais išvydo tik sumaitoto motociklo liekanas. „Aš iškart supratau apie lenktynininko mirtį, po tokių avarijų žmonės negyvena“, - vėliau žurnalistams sakė vietoje buvęs fotografas Johnas Burke.
Nors ir po brolio žūties Michaelas turėjo būti šokiruotas, bet to viešai niekada neparodė.
Nepamirštama brolių Williamo ir Michaelo Dunlopų akistata 2014 m. „North West 200“ lenktynėse:
„Williamas visada buvo kuklus, ramus žmogus, jis tyliai ėjo savo pasirinktu gyvenimo keliu. Man labiausiai gaila, kad jis paliko dvi mažas dukreles. Lenktynių trasoje mes visada kovėmės kaip liūtai, tačiau už jos ribų turėjome puikius santykius. Dabar aš savotiškai juos tęsiu padėdamas ir bendraudamas su jo dukroms.
Mes lenktyniaujame ne dėl šlovės, ne dėl populiarumo, o dėl to nenusakomo jausmo važiuojant tais siaurais keliukais maksimaliu greičiu.
Žinote, mes nesame kažkokios „MotoGP“ superžvaigždės, net varžybų savaitgalio metu patys remontuojame savo motociklus, mes lenktyniaujame ne dėl šlovės, ne dėl populiarumo, o dėl to nenusakomo jausmo važiuojant tais siaurais keliukais maksimaliu greičiu, kuris mus vis sugrąžina į lenktynes rengiamas bendro naudojimo keliuose“, - 2019 m. žurnalistams sakė Michaelas Dunlopas.
Michaelas Dunlopas per savo gyvenimą prarado tris artimiausius savo giminaičius. Jo tėtis, Robertas Dunlopas dėl sužalojimų niekada tokių pat svaiginančių aukštumų kaip brolis Joey nepasiekė (1983-2005 m. dalyvavęs „Isle of Man TT“ Robertas pelnė penkias pergales ir 14-ka kartų lipo ant podiumo).
Robertui karjeros pradžioje net buvo pranašavusių, kad jis ateityje galėtų varžytis dėl titulų net ir „World Superbike Championship“ pirmenybėse, bet jo gyvenimą negrįžtamai pakeitė turbūt vos vienam iš milijono pasitaikantis 1994 m. įvykęs nelaimingas atsitikimas. Nepaisant to likimas taip viską sudėliojo, kad tuo, kuo svajojo būti Robertas, galiausiai tapo jo sūnus Michaelas. Pagerinęs atrodytų jau nepasiekiamą 26-ių pergalių Joey Dunlopo rekordą (M.Dunlopas karjeros metu pelnė 29-ias pergales „Isle of Man TT“ varžybose), jis įsirašė į motosporto istoriją.
Išvada
Šis sportas kartais būna labai žiaurus, kartais neteisingas, liūdnas ir iš šono atrodo kaip visiška beprotybė, bet pasaulyje yra žmonių, kurie vis tiek jį sąmoningai pasirenka, aiškiai suprasdami riziką. Ir visa tai todėl, kad tik tai darydami jie jaučiasi iš ties gyvi. Nereikia jų nei Dievinti, nei smerkti. Nereikia nei jų vadinti neatsakingais bepročiais, nei žūtbūt stengtis juos suprasti ar pateisinti. Turbūt reikia tiesiog juos priimti tokius, kokie jie yra ir tolerantiškai leisti jiems gyventi tokį gyvenimą, kokį jie pasirinko.
Antroje straipsnio dalyje sužinosite, kaip žmogus praradęs viską, ką gyvenime turėjo brangiausio, vis tiek rado vidinių jėgų atsitiesti. Kuo jis toks ypatingas, kad tiek pasiekė? Kas jį dar tebeveda į priekį? Kodėl jį drąsiai galime vadinti vienu iš psichologiškai tvirčiausių sportininkų pasaulyje? Ir kaip jam pavyko išlikti tuo pačiu, iš pažiūros atrodytų visai paprastu vyruku iš Šiaurės Airijos?
Straipsnyje buvo panaudota medžiaga iš Michaelo Dunlopo autobiografinės knygos – „Road Racer. It‘s in my blood.“
