Visos Dakaro naujienos (spauskite čia)
Paties B. Vanago aukščiausias pasiekimas – 24-oji vieta, pasiekta 2015 m. kartu su Andrejumi Rudnickiu. Iki 2017-ųjų tai buvo aukščiausias lietuvių pasiekimas, tačiau dabar jis yra kur kas geresnis – 2018 m. Vaidotas Žala su Sauliumi Jurgelėnu finišavo 18-i, o Antanas Juknevičius su Dariumi Vaičiuliu – 12-i. Ar turi šansų šie ekipažai pakilti aukščiau?
Greičiausi – gamyklinių komandų atstovai
Tikslas patekti tarp penkių greičiausių automobilių ekipažų Dakare yra sveikintinas, tačiau privačių komandų atstovams sunkiai įgyvendinamas. Tą po kurio laiko pripažino ir pats B. Vanagas, apie tikslus dabar kalbantis kur kas atsargiau.
Dakaro ralyje dominuoja automobilių gamintojų komandos, 2019 m. tokių bus dvi – MINI ir „Toyota“. Būtų didelė staigmena, jeigu kažkuris joms nepriklausantis sportininkas prasiveržtų į greičiausiųjų penketuką – nebent tai būtų Sebastienas Loebas.
2018 m. aukščiausia privačios komandos (arba tos, kuri deklaruoja neturinti didelių interesų su gamintoju) pasiekta vieta buvo 6-oji, 2017 m. – 8-oji, 2016 m. – 8-oji. Visos jos buvo pasiektos ne todėl, kad jų ekipažai buvo greitesni, bet dėl to, jog gamyklinių komandų ekipažai darė avarijas, klaidas ir prarado daug laiko.
Dėl pergalės Dakaro ralyje kovoja jie – maždaug dešimtukas gamyklinių komandų ekipažų, kurie kiekvieną akimirką spaudžia maksimaliai ir žino, jog vienoje atkarpoje patausojus jėgas ar pavažiavus atsargiau, teks į priekį praleisti ne vieną konkurentą. Tuose ekipažuose – vairuotojų bei šturmanų grietinėlė, o jų automobiliuose – naujausios technologijos, kurios privačioms komandoms tiesiog neprieinamos. Ne neįperkamos, o neprieinamos.
Važiuoti atsargiai ir neskaičiuoti sekundžių greičiausi sportininkai negali. Pavyzdžiui, 2017 m. Dakaro ralį nugalėtojas Stephane‘as Peterhanselis įveikė per 28 val. 49 min. Antras likęs S. Loebas nuo jo atsiliko vos 5 minutėmis.
Kovodami dėl sekundžių kiekviename kilometre, sportininkai kartais daro klaidas. Kartais – dideles, dėl kurių praranda daug valandų laiko arba net nepasiekia finišo. Todėl pastaraisiais metais tik maždaug trečdalis greičiausių ekipažų nepatirdavo didelių problemų viso maratono metu. Jie pasidalindavo pačias aukščiausias pozicijas, o į kelias „Top 10“ vietas sugebėdavo įsisprausti ir vienas kitas privačios komandos ekipažas. Tikėtina, kad 2019 m. situacija turėtų būti panaši.
Dešimtukas įmanomas
Artėjantis Dakaro maratonas nuo ankstesnių skirsis savo sudėtingumu. Nesupraskite priešingai – jis nebus lengvesnis. Iš organizatorių pateikiamų užuominų, trasos duomenų bei dalyvių spėjimų, 2019 m. Dakaras bus sunkiausias per visus metus Pietų Amerikoje. Greičio ruožų bus tik 10, jų ilgis – apie 5 000 km ir visi jie vyks tik vienoje valstybėje – Peru. Pastarasis faktas – Dakaro ralio antirekordas, šis maratonas dar niekada nėra vykęs vos vienoje valstybėje.
Tai palengvina komandų ir žiūrovų logistiką, tačiau lenktynininkams nuo to nėra paprasčiau. Daug 2013 ir 2018 m. Dakaro ralių greičio ruožų buvo surengti Peru. Dalyviai juos atsimena kaip ypatingai sunkius, o žiūrovai – permainingus, nes greičiausiųjų rikiuotė keitėsi dažniau nei lietuviškas oras. Peru smėlynai pasiglemžia daug sportininkų – verčia juos klysti, pasiklysti ir prarasti daugybę laiko. Arba net galimybę gauti Dakaro ralio medalį.
2019 m. apie 70 proc. Dakaro turėtų sudaryti smėlynai, o tai sportininkams sufleruoja viena – bus ypač sunku. Ypatingai svarbus ir sudėtingas bus šturmanų darbas, mat kopose paklysti – itin lengva, o vėliau rasti teisingą kelią – be proto sunku. Vairuotojams – ne ką lengviau, nes kopos apgaulingos ir užklimpti jose vieni niekai. O ir apvirsti nėra sudėtinga.
Ką tai reiškia? Nenuspėjamumą. Nasseras Al-Attiyah ar Stephane‘as Peterhanselis gali būti laikomi geriausiais kopų specialistais pasaulyje, tačiau nuo klaidų jie neapsaugoti. Kaip ir likęs greičiausiųjų dešimtukas.
2018-ieji parodė, kad kopos lyderių rikiuotę sumiksuoja geriau už bet kokią kitą dangą.
Juk 2018-ieji parodė, kad kopos lyderių rikiuotę sumiksuoja geriau už bet kokią kitą dangą.
Kodėl Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis pasiekė 12-tą vietą
Tai buvo viena priežasčių, kodėl 2018-aisiais tokį puikų rezultatą pademonstravo A. Juknevičius ir V. Žala. Važiavę stabiliai ir nedarę didelių klaidų, matydami greta kelio apvirtusius ar dėl kitų priežasčių sustojusius lyderius, jie ilgą laiką buvo arti greičiausiųjų dešimtuko.
V. Žalos „Toyota Hilux“ antroje maratono pusėje prireikė remonto, kurio nepavyko atlikti greitai ir dėl to buvo prarasta ne viena pozicija, tačiau A. Juknevičius toliau važiavo savo tempu – nelaužydamas automobilio, nekovodamas dėl kiekvienos sekundės, tačiau stabiliai atvažiuodamas į finišą. Tiesa, Vaidotas jam paskolino ne vieną padangą, nes Antanui viena diena buvo ypač nesėkminga. Tačiau galutinėje įskaitoje Antanas su Dariumi – rekordiškai aukštoje 12-oje vietoje.
Kaip keitėsi lietuvių technika
2019 m. A. Juknevičius startuos naujesniu „Hilux Overdrive“ automobiliu, kuris turėtų leisti jam tapti greitesniu. B. Vanagas taip pat pristatė naują techniką ir tikisi išvengti tokių incidentų kaip 2018 ar 2017 m., jau pirmuose etapuose palaidojusių viltis kovoti dėl aukštesnių pozicijų. V. Žala išmoko pamoką ir jo „Hilux“ pagrindinių atsarginių detalių komplektas jau tikrai bus. Trys lietuviai greičiausiųjų dvidešimtuke 2019 m.? Kodėl gi ne.
Galų gale, nepamirškime ir motociklininkų. Balys Bardauskas dalyvauja išskirtinėje „Originals by Motul“ kategorijoje, kurios dalyvių tikslas yra tiesiog pasiekti finišą, tuo tarpu Arūnas Gelažninkas varžysis kartu su pačiais greičiausiais pasaulio lenktynininkais.
Apie dvidešimtuką Dakaro debiutantui svajoti būtų labai drąsu, tačiau pagerinti geriausią lietuvių motociklininkų pasiekimą Dakaro ralyje (81 vieta) jis tikrai pajėgus – tą įrodė ne vienose varžybose 2018 m., kur susidūrė su Dakaro dalyvių konkurencija ir sugebėjo aplenkti ne vieną aukšto lygio sportininką.