Bendrojoje įskaitoje ketvirtojoje pozicijoje esantys lietuviai nuo artimiausių persekiotojų atsiplėšė 24 minutėmis. Bekelės varžybos įgauna pagreitį, nes kiekviena diena akivaizdžiai darosi vis sudėtingesnė ir įdomesnė.
Labai daug naujo tame, kad šiame regione daugėja akmenų, ko nerandame Lietuvoje
„Labai daug naujo tame, kad šiame regione daugėja akmenų, ko nerandame Lietuvoje,“ – įspūdžiais dalinasi Aidas.
„Nors buvo planų išvažiuoti į Karpatus pasiruošti būtent važiavimui per akmenis, bet dėl laiko stokos šios mintys taip ir liko planais. Todėl jeigu dėl važiavimo pelkėmis jaučiamės užtikrintai, tai pilnu tempu sukti rankenėlės per akmenis, deja, dar nesiryžtame.“
Visgi lietuviai geba mokytis greitai, nes ketvirtadienio trasoje buvusį ganėtinai statų pakilimą su dideliais plokščiais, šlapiais ir molinais akmenimis įveikė be didesnių strigimų.
„Dalis motociklininkų trasos šiandien kirtosi su visureigių trasa, todėl vienas toks status akmeningas įvažiavimas buvo stipriai užneštas šlapiu moliu. Tai įkalnei įveikti daliai ekipažų prireikė tikrai daug laiko. Mums ją įveikti pavyko tikrai greitai, manau, kad už mus greičiau tai padarė tik pirmojoje įskaitos vietoje važiuojantis rusų ekipažas.“
Lietuvių ekipažas ir vėl pasižymėjo pavyzdingu važiavimu be navigacinių klaidų. Anot Aido Bubino, „dabar kova vyksta pirmajame penketuke. Pirmojoje ir antrojoje vietoje esančius ekipažus pasivyti yra ganėtinai sunku, jeigu jie nepadarys kažkokių labai didelių klaidų arba nesusidurs su technikos gedimais. Tuo tarpu tarp trečiosios, ketvirtosios ir penktosios vietos vyksta labai intensyvi kova. Važiuojame tiek mes, tiek kitu du ekipažai labai panašiai ir kova vyksta ne dėl to, kuris geriau pravažiuos, o kuris padarys mažiau klaidų.
Daugiausiai laiko prarandi padarydamas navigacines klaidas. Taip yra todėl, kad etapai santykinai nėra ilgi, o baudos už navigacines klaidas yra palyginti didelės. Pavyzdžiui, už taško nepaėmimą gaunama pagal jo sudėtingumą penkiolika arba net trisdešimt minučių baudos laiko. Taigi tikrai ne vien greitas pravažiavimas lemia galutinę vietą įskaitoje šiose varžybose.“ Kad ir kaip bebūtų, dera nepamiršti, kad, kaip teigia T. Šrederis, varžybos baigiasi tik po finišo. O dar yra dvi ilgos dienos, nulemsiančios pavardžių eiliškumą rezultatų lentelėje.
Ir dar truputis navigavimo ypatumų Ladogoje. Šiame regione GPS imtuvai veikia su didelėmis paklaidomis. Ketvirtadienio taškų koordinatėse organizatoriai, matyt, įvėlė klaidą, nes vienas iš motociklų specialiojo greičio ruožo taškų buvo nuplaukęs maždaug aštuoniasdešimt metrų nuo kranto į ežerą. Nors kitą vertus, gal tai buvo tikslingai priimtas sprendimas, siekiant sutaupyti karšto vandens atsargas stovykloje? Nes iš esmės organizatoriai vis primena, kiek daug vilčių deda į motociklininkų trasos atgaivinimą ir perkėlimą į kitą lygmenį Ladogos bekelės varžybose.
Pakalbintas vienas iš organizatorių Sergejus Kiseliovas neleidžia pamiršti, kad šių metų motociklininkų trasa yra savotiškas eksperimentas.
„Šiemet ruošėme naują kryptį Ladogoje – motociklininkų išbandymą būtent jiems parengtose trasose, juk iki tol motociklininkus paleisdavome TR2 trasomis, kurios būdavo tikrai išmaltos ir sukeldavo didelių problemų dviratėms priemonėms. Eksperimentas, galime sakyti, bent kol kas, manau, puikiai pavykęs.“
Šių metų trasose stengiamės pateikti įvairumą – pirmosiomis dienomis leidome apsiprasti su orientavimusi, tada davėme tempo, o paskutinėmis dienomis tikrinsime ištvermę ir techniką
Pats asmeniškai Sergejus šių metų trasas vertina atsargiai, tačiau kitą vertus šių metų dalyviai taip pat yra labai įvairūs – toli gražu ne visi yra profesionalūs sportininkai, motociklai taip pat patys įvairiausi, yra labai stiprių techniškai vairuotojų, tačiau jiems sunku su orientacija, o kiti puikiai orientuojasi, bet stokoja technikos ar praktikos.
„Todėl šių metų trasose stengiamės pateikti įvairumą – pirmosiomis dienomis leidome apsiprasti su orientavimusi, tada davėme tempo ir leidome atsiskleisti greitai važiuojantiems, o paskutinėmis dienomis tikrinsime ištvermę ir techniką, nes motociklininkus paleisime per akmenis, kalnus ir, žinoma, pelkėtas vietoves. O kaip be jų Ladogoje!“ Anot organizatorių, nesistengiama uždusinti varžybų dalyvių, nes „Ladoga turi tapti ne tik žudančiu išbandymu, bet ir galimybe pasidžiaugti žmogui gamta, pabūti joje ir sustiprinti ryšį su savo motociklu.“
Tuo tarpu „Proto“ klasėje važiuojantis lietuvių ekipažas ketvirtadienį trasą įveikė per 4 valandas ir 41 minutę ir bendrojoje įskaitoje yra septintojoje pozicijoje.
R. Malaiška nestokoja geros nuotaikos ir mėgaujasi kiekviena varžybų diena. Visgi lietuvaitis turi pastebėjimų, kaip galima būtų padaryti dar geriau – „trasos man pasirodė gana sunkios, bet nepakankamai įvairios. Praeitoje Ladogoje, man asmeniškai, trasos tikrai pasirodė įvairesnės. Na, sakykim, kad ir ta pati naktinė trasa iš esmės antrojoje dalyje atkartojo pirmosios išbandymus. Kitą vertus, gal tokiu būdu organizatoriai paprasčiausiai leido pasitikrinti, kiek gali pats žmogus ir jo automobilis.“
Kad ir kaip ten bebūtų, trasos turi savo išskirtinumo, lyginant su Lietuvoje ar Latvijoje rengiamomis varžybomis. Anot R. Malaiškos, būtent Ladogoje dalyviai gauna progą tiek daug važiuoti. „Turiu omenyje būtent važiuoti, nes, tarkim, Pabaltyjy plotai yra labai maži, o norint, kad mes bent kažkiek užtruktume, organizatoriai parenka tokius plotus, kur mus skandina. Tuo tarpu čia yra tas tikrasis važiavimas, kuris ir žavi.“
Šiose bekelės varžybose dalyviai gauna visko – puraus smėlio, klampių purvo įkalnių, sraunių upelių ir šlapių pelkių. „Šiaip visi, manau, į Ladogą važiuoja dėl pelkių. Pelkės čia yra nepakartojamos – tie plotai, kai vos matai kažkur horizonte kraštą, užburia. Antrąją, berods, dieną, mums bevažiuojant pelke, – pasakoja R. Malaiška, pradėjo vakarėti, kilti rūkas – tai nepaprastai gražu, spinduliuoja ramybę ir tikrai pasijunti susiliejantis su gamta. Lietuvoje tikrai tokiu vaizdu nėra.“
Kalbant apie fizinį pasiruošimą ir ištvermę, tai čia jos tikrai reikia. Anot R. Malaiškos, „tarkim, tas naktinis važiavimas buvo sunkus būtent ištvermės prasme, nes, įsivaizduokite, ta vieta, kur mes važiavome didžiąją trasos dalį, žemėlapyje pažymėta kaip kelias, o ten toli gražu iki to. Nebent keliu laikytume besitęsiančią akmenų ir riedulių eilę. O tie akmenys ir tarp jų susiformuojančios pačios netikėčiausios duobės reikalauja tikrai daug darbo vairu, kuris yra agresyvus, vingiuotomis ir sunkiai iš anksto nuspėjamomis trajektorijomis. Po tokio važiavimo, nors pats asmeniškai nesiskundžiu fiziniu pasiruošimu, kitą dieną tikrai jaučiau raumenų skausmą rankose. Žodžiu, Ladogoje užsipompuoti visus bicepsus ir tricepsus tikrai nėra sudėtinga.“
Ištvermės dalyviams dar prireiks, nes paskutiniosiomis dienomis, kuomet jau atkrito silpnesnieji ar techniškai mažiau pasirengę, kova akivaizdžiai agresyvėja ir kiekviena minutė darosi auksine.
