Tačiau praėjusį savaitgalį Vilkyčių autosporto komplekse vykusios Lietuvos, Baltijos šalių ir Lenkijos ralio kroso čempionatų kovos atidesnius stebėtojus privertė sunerimti, kad kaimynai progresuoja kur kas sparčiau. Kodėl yra taip kaip yra? Ką galima ir reikia daryti?
Kaip jau buvo skelbta, svarbiausiose šio sezono ralio kroso varžybose Lietuvoje beveik visose pagrindinėse klasės dominavo sportininkai iš Lenkijos, Latvijos ar Estijos. Iš tiesų nepriekaištingai surengtose ir rekordinį skaičių dalyvių priviliojusiose lenktynėse tik „Super Car“ finale pergalę stebuklingu būdu sugebėjo išplėšti klaipėdietis Paulius Pleskovas, už nugaros palikęs akivaizdžiai greitesniu automobiliu lėkusį, tačiau klaidų dariusį lenką Dariusz‘ą Topolewski. Teoriškai guosti galima ir tuo, kad šįkart Vilkyčiuose nebuvo keleto pastaraisiais metais sužibusių jaunųjų šios lenktynių disciplinos žvaigždžių – Roko Baciuškos, Kasparo Navicko ar Kajaus Samsono. Pastarųjų vaikinukų demonstruojama vairavimo technika taip pat Pasaulio ralio-kroso čempionate startavusi lietuviška komanda „ESmotorsport“ pasėjo vilčių, kad ralio kroso trasose gimsta stebuklas, panašus į tą, kurį Rūta Meilutytė sukūrė baseine Londono olimpiados metu. Deja, išsisklaidžius euforijai atsiveria ne toks optimistinis vaizdas.
„Ralio kroso trasose net varžovams iš Lenkijos kibti į atlapus tampa vis sunkiau. Ir ne tik todėl, kad pas juos daugėja vienomis geriausių Europoje laikomų komandų dirbtuvėse sukonstruotos technikos. Visų pirma pas juos kitoks požiūris į automobilių sportą: daugiau tvarkos, atsakingumo ir pagarbos tiek varžovams, tiek žiūrovams, tiek rėmėjams, tiek varžybų organizatoriams. Jų technika akivaizdžiai kokybiškesnė ir geriau prižiūrima nei absoliučios daugumos mūsiškių lenktynininkų, o automobiliai atrodo kur kas estetiškiau. Tai liudija ne tik galimybes disponuoti didesniais biudžetais (turbūt joks rėmėjas nenori matyti savo įmonės logotipo ant neklotą lovą primenančio automobilio skardų), bet liudija sportininkus turint tam tikrų ambicijų. Jiems svarbu, kaip atrodo ne tik savo kiemo lenktynėse, bet ir oficialiuose tarptautiniuose čempionatuose. Jie nebijo lygintis su geriausiais atskirų sporto šakų meistrais ir vien dėl to kur kas greičiau tobulėja. Dalies mūsiškių užmojai apsiriboja pasistumdymais regioninėse varžybose. Susidaro įspūdis, kad nei Lietuvos čempiono titulas, nei sporto meistro vardas nėra vertybė ir siekiamybė. Lenktynės čia tik laisvalaikio leidimo būdas, savaitgalio pramoga, paįvairinanti šašlykų kepimą gamtoje“, – pastebi „Baltijos sportas“ komandos vadovas Vladas Pleskovas.
Ant prizininkų pakylos pastarosiose lenktynėse užkopęs vienas „Super1600“ klasės favoritų Rokas Jakubauskas taip pat pastebi, kad varžovai iš kaimyninių šalių tobulėja sparčiau.
„Visi varžovai – tiek latviai, tiek estai, tiek lenkai šiais metais gerokai sustiprėję ir pagreitėję. Be abejonės jie nemažai dėmesio skyrė ir technikos tobulinimui, tačiau kur kas aukštesniu tempu važiuoja net tie vyrai, kurie startuoja niekuo nepasikeitusiais pernykščiais automobiliais. T. y. jie tikrai daug treniruojasi ir trasoje demonstruojamu tempu su „Super 1600“ technika tik simboliškai nusileidžia „Super Car“ bolidams. Lenkai jau dabar džiaugiasi, kad kitais metais turės naują ralio kroso trasą netoli Poznanės, o vienas jų čempionato etapas kelsis į Rygą. Vadinasi mūsų varžovai susikraus dar solidesnį patirties bagažą“, – konstatuoja R. Jakubauskas.
Ką ir kaip keisti lietuviškoje ralio kroso ir kroso padangėje kol kas tiksliai nežino ir naujasis LASF prezidentas Saulius Girdauskas.
„Turiu prisipažinti, kad lig šiol kroso ar ralio kroso temai neskyriau daug dėmesio – pernelyg mažai laiko praėjo po LASF rinkimų ir su tuo susijusių permainų. Todėl tiksliai įvardyti kur didžiausios bėdos pas mus pačius ir ką kitaip daro kaimynai lenkai, kol kas tikrai negaliu. Diskusijos, kaip turėtų atrodyti čempionatas, ką kur kaip keisti dar tik prasideda. Žinau tikrai ne viską, bet kai kurie dalykai tikrai stebina. Tarkim kai kurie sportininkai ignoruoja varžybas dėl konkrečių jose dirbančių teisėjų brigadų, bet nesugeba dorai paaiškinti konkrečių priežasčių. Ypač liūdna, kad tokie ambicijų karai prasideda pačioje pirmoje automobilių sporto piramidės pakopoje ir jaunieji lenktynininkai tampa suaugusiųjų nesusikalbėjimo įkaitais“, – atvirauja S. Girdauskas.
Kad tokie dalykai iš tiesų egzistuoja pripažįsta tiek teisėjai, tiek varžybų organizatoriai. Antai birželio viduryje Vilkyčių trasoje surengtose Europos autokroso čempionato 3-ojo etapo lenktynėse visa teisėjų brigada buvo atkeliavusi iš Latvijos.
„Deja, pas mus atskiri klubai bei sportininkai su kai kuriais teisėjais yra įsivėlę į kažkokius ginčus ar asmeninius nesutarimus, kurie dažnai persikelia ir į lenktynes. Tokie dalykai negali turėti įtakos kovoms trasoje ar skirtingam lenktynininkų elgsenos interpretavimui. Mano galva nenormalu, kai sportininkai, sužinoję, kurių teisėjų komanda dirbs vienose ar kitose varžybose, pradeda kelti ultimatumus ar ignoruoja atskirus čempionato etapus. Vengdami bet kokių „myliu-nemyliu“ apraiškų į pačias atsakingiausias sezono varžybas pakvietėme kaimynus latvius“, – pripažino Kazimieras Gudžiūnas.
Kitas autokroso patriarchas Arvydas Galinis savo ruožtu atkreipė dėmesį į faktą, kad nepaisant įspūdingų Lietuvos sportininkų pasiekimų šioje srityje, kiekviena nauja lenktynininkų karta iš naujo „išradinėja dviratį“.
„Sunku pasakyti kodėl, tačiau tiek kalbant apie varžybų organizavimą, tiek apie elementarius saugos dalykus, po 2009-ųjų krizės dabar daug kas daro savaip. Faktas, kad visiems trūksta pinigų, kad visi sukasi kaip išmano, tačiau neabejoju, kad yra būdų kaip liautis vaikščioti po nuosavas „dykumas“ ir išmokti susikalbėti“, – samprotauja A. Galinis.
