Tai jau trečiasis „Lietuvos lobių“ etapas. Ši varžybų serija jau spėjo sulaukti teigiamų įvertinimų iš dalyvių, tad jų gretose vis daugiau praėjusiuose etapuose matytų veidų.
Pirmasis etapas buvo surengtas Aukštaitijoje, kiek vėliau dalyviai narpliojo Audriaus Sutkaus paruoštas užduotis Druskininkų apylinkėse. Šiam etapui buvo planuota pasirinkti Žemaitijos regioną, tačiau galiausiai planas pasikeitė – „Lietuvos lobių“ paieškos persikėlė į šalies vidurį – Ukmergę ir jos rajoną.
Kitokia bekelė
„Lietuvos lobių“ formato autorius – bekelės varžybų organizatorius ir dalyvis bei legendinių „Ladoga“ varžybų nugalėtojas Audrius Sutkus. Šis entuziastas pasižymi tuo, kad jo renginiai visuomet yra kitokie nei įprastos varžybos. Čia siūloma viskas, ką galima pasiimti iš bekelės. Puikios ir galvą pasukti verčiančios užduotys, gera oponentų kompanija, intriguojantys ir gudriai paslėpti „lobiai“ bei, svarbiausia, unikalios vietos, atskleidžiančios paslaptingą Lietuvos veidą.
Varžybų principas – lankyti žemėlapyje pažymėtus taškus, juose rasti ir rinkti koordinačių dalis bei suradus reikiamą kombinaciją „lobiui“ aptikti – vykti į tiksliai nurodytą vietą. Toje vietoje, į kurią atveda „lobio“ koordinatės gali tekti ir sušlapti, išsipurvinti, pabuvoti po žeme ar kopti į aukštį.
Audrius Sutkus niekada nepadės „lobio“ taip, kad jis būtų pasiekiamas ranka. Jei ne raumenis, tai galvą reikia pamankštinti net ir turint visiškai tikslias koordinates.
Visą savaitę Ukmergės apylinkėse savo žmonos visureigį kamavęs Audrius Sutkus įveikė kelis šimtus kilometrų tam, kad surastų tokias vietas, kurias dalyviai atsimintų ilgam. Organizatorius rėmėsi ne tik istoriniais šaltiniais, bet ir bendravo su turizmo informacijos centru bei kitais Ukmergės apylinkes pažįstančiais asmenimis.
Neregėta Ukmergė
Galiausiai atėjo ta diena, kai į visureigio bagažinę sukrovęs dešimt „lobių“, organizatorius leidosi į jam vienam žinomą maršrutą. Kartu su juo slapstyti „lobių“ išvyko ir šių eilučių autorius, GAZAS.LT žurnalistas Tomas Markelevičius.
Susitinkame greta magistralės Vilnius-Panevėžys esančioje degalinėje. Palieku savo automobilį ir peršoku pas Audrių. Pirmasis „lobio“ taškas visai netoli nuo šios vietos – vos už kilometro ar dviejų.
Audrius užsimena, kad šis „lobis“ bus paslėptas dvare. Nors Ukmergės rajone vaikystėje esu praleidęs ne vieną vasarą, kadangi čia gyveno mano seneliai, tačiau apie Kurėnų dvarą girdėjęs nebuvau. Pasukame dvaro link ir jau netrukus sustojame prie apgriuvusio pastato. Jau iš tolo matyti, kad čia žmonės beveik nesilanko. Apie pavienius užklydėlių vizitus byloja tik paliktos krūvos šiukšlių.
Dvaras gana apgriuvęs, tačiau dvelkia senove. Lipame į antrą aukštą. Audrius parodo vietą, kurioje yra pažymėtos koordinačių nuotrupos. Ir įdomiausia tai, kad į šį tašką, pažymėtą žemėlapyje, atvykę dalyviai tuo metu dar nežino, kad tame pačiame dvare guli ir „lobis“. Apie tai, kad „lobis“ paslėptas visiškai čia pat jie sužinos tik tuomet, kai surinkę ir kituose taškuose rastas koordinačių dalis pastebės, kad visi šie skaičiai – valandos, minutės ir sekundės vėl veda į tą patį dvarą.
O šiame dvare „lobį“ paslepiame po žeme. Nukeliame braškantį medinį dangtį ir leidžiamės į rūsį. Vienoje iš patalpos sienų – židinio niša. Ten ir įtaisome maišelį su „lobiu“. Apsidairę, ar niekas mūsų trumpo vizito dvare nepastebėjo, judame į kitą tašką.
Kitą „lobį“ slepiame sename bunkeryje. Dviejų aukštų pastatas yra miškų apsuptyje ir jis, ko gero, žinomas tik tiems, kurie domisi istorija ir yra Ukmergės krašto apleistų vietų žinovai. Bunkeris apaugęs medžiais. Pirmame aukšte matyti masyvios metalinės durys, tačiau ant jų kabo spyna. Audrius Sutkus pirštu rodo į angą antrame aukšte.
Išdaužytos mūrinės plytos signalizuoja, kad „lobį“ slėpsime viduje. Lendame į bunkerį. Jame be šviesos šaltinio vaikščioti pavojinga, mat reikia labai nedaug, jog lydimas kelių lūžių nusiristum į pirmąjį aukštą. Judame per vėsią patalpą. Bunkerio gale guli plytų krūva. Štai čia ir bus slepiamas „lobis“. Audius nukrauna plytas ir po jomis slepia maskuojančios spalvos maišelį. „Po plytomis. Pavojinga“. Toks prierašas bus pažymėtas greta šios užduoties.
Iš čia pasukame seno vandens malūno link. Apie tai, kad šioje vietoje kažkada buvo malūnas, o dabar likę tik akmeniniai jo griuvėsiai, sunku įtarti apie šį objektą visai nežinant. Kuomet sužaliuoja medžiai, dauboje esantis malūnas pasislepia po žaluma ir jo nuo miško keliuko nė nematyti.
Sustojame greta ir link malūno leidžiamės pėsčiomis. Nusileidžiame sugriuvusia ir akmenuota siena. Audrius randa nišą sienos apačioje ir maskuoja ten padėtą „lobį“. Audrių lydžiu su fotoaparatu ir fiksuoju tai, ko kitą dieną ieškosiu su vienu iš ekipažų, apsimesdamas, kad apie „lobių“ slėpimo vietas nesu net girdėjęs.
Dar vienas punktas, kuriame slėpsime „lobį“ – apleista raketų bazė Knyzlaukio pašonėje. Čia įvažiavimas gana apsunkintas, tačiau ne dėl esančių užtvarų, bet dėl kelio būklės. Tačiau prisiminkime, kad šios varžybos skirtos daugiau ar mažiau visureigiams, bent jau keturių varomųjų ratų technikai, todėl pasivažinėjimas vien žvyru ar asfaltu nėra tai, ko pakaktų dalyviams. Po kelių akimirkų jau riedame raketinės bazės teritorija.
Apleisti mūro pastatai byloja apie čia kadaise buvusį karinį dalinį. Bunkerių čia – ant kiekvieno kampo. Audrius pasakoja, kad per tą savaitę Ukmergėje kone visas patalpas čia išlandžiojo. Po kelių akimirkų privažiuojame didžiulius angarus. Medžiais apaugintų statinių nesimato net palydovinėse nuotraukose. Vietos – stebina ir žavi.
Audrius patikina, kad netrukus brausimės į dar vieną bunkerį. Čia slėpsime „lobį“. Per siaurą įėjimą patenkame į šiukšlių priverstą patalpą. Pasišviesdami prožektoriais patenkame į bunkerio galą.
Mus pasitinka rusiškas užrašas „Nerūkyti“. Nerūkome, o slepiame „lobį“ po griuvenomis ir, pasidarę kelias nuotraukas didžiuliame angare, paliekame karinę raketų bazę.
Už kelių kilometrų nuo raketų bazės slepiame ir dar vieną „lobį“. Šį kartą apsilankome apleistoje sodyboje, kurios ūkiniame pastate randame kryžių, raudoną šalmą ir spintelę. „Lobį“ slepiame toje spintelėje.
Audrius tvirtina, kad vieta šiam „lobiui“ sumanyta visiškai atsitiktinai – tiesiog įdomi pasirodė šių trijų dalykų, rastų pastate, kombinacija. Sodyba visiškai apleista, žolė nepjauta, tad galima manyti, kad iki varžybų šios spintelės patikrinti nesugalvos joks atsitiktinis praeivis.
Pagal navigacijos imtuvą sukame toliau. Įrenginys mus nuveda prie upės, ant kurios kranto stovi sena vandens siurblinė. Čia mus pasitinka masyvios metalinės durys, kurių apačioje žioji skylė. Audrius užsimena, kad „lobis“ bus pakabintas iš vidaus ant tų durų. Kaip ten pateksime? Apeiname pastatą ir randame angą sienoje.
Aukštaūgis Audrius mikliai šoka į vidų ir nuneša „lobį“ į jo vietą. Aš pasilieku lauke, mat pastebiu, jog mano ūgio žmogui ten įlipus išlipti jau būtų reikalų. Audrius pakabina „lobį“ ir išlipa. Vėl apeiname pastatą. Pažvelgiu pro angą metalinėse duryse, kurios pateiktos kaip užuomina dalyviams, ir matau „lobį“. Tačiau norint jį paimti teks pasikarstyti taip, kaip į siurblinės vidų ropštėsi Audrius.
Kita vieta „lobiui“ numatyta pačiame Ukmergės mieste. Važiuojant į šį objektą aplankome varžybų rėmėją Andrių Tricių. Nustembu sužinojęs, kad būtent Ukmergėje gimsta rankų darbo peiliai prekiniu ženklu „TRC Knives“, kurie pripažinti visame pasaulyje, jų užsakymai į Lietuvą ir užsienį skaičiuojami dešimtimis, o peilių kaina dažnai viršija kelis šimtus eurų. Būtent du tokius peilius Andrius Tricius skiria „Lietuvos lobių“ dalyviams. Apžiūrėję „TRC Knives“ dirbtuves ir persimetę keliais žodžiais su šio verslo sumanytoju grįžtame į maršrutą.
Čia mūsų laukia senas ir apgriuvęs pastatas, į kurį kažkaip turime patekti nepastebėti. Pasukame link garažų. Apsidairome, kad mūsų nematytų smalsios akys ir mikliai atsiduriame pastate. Audrius išrenka nišą sienoje ir ten paslepia „lobį“, o aš ant žemės randu kortą – širdžių septynakę. Šią kortą smeigiame į smėlį greta „lobio“ vietos ir skubiai apleidžiame pastatą. Atrodo, kad mūsų niekas nepastebėjo.
„Lobių“ slapstymas jau įpusėjo. Vykstame į kitą magistralės Vilnius–Panevėžys pusę. Vedami GPS imtuvo pasiekiame vandens bokštą. Jau sukame į link jo vedantį keliuką, kai sutinkame ūkininkų traktorių. Apsimetame, kad pasukome ne čia, kur norėjome ir lėtai judame toliau.
Demonstratyviu rankos judesiu ir žvilgsniu į telefoną Audriui parodau, kad mums reikia važiuoti toliau. Toks manevras ūkininkams turėjo įsiminti kaip eilinis miestelėnų klaidžiojimas nepažįstamais keliais. Atrodo, kad mūsų klaidinantis taktinis manevras pavyko.
Pavažiuojame toliau ir pamatome paminklų dirbtuves. Pasukame ten tarsi apsimesdami, jog mums ten ir reikėjo. Apsisukame ir grįžtame link tikslo – seno vandens bokšto. Paskubomis artėjame prie jo nešini „lobiu“. Audrius rodo į skylę sienoje ir patikina – eisime į vidų ir lipsime į patį bokšto viršų.
Į bokštą įlendu pirmasis ir matau ten metalines kopėčias. Iš paskos atėjęs Audrius atsineša „lobį“ ir mikliai sliuogia į viršų. „Lobį“ paliekame kaboti keliolikos metrų aukštyje ir skubame apleisti patalpą.
Vos atsisėdęs į automobilį sulaukiu skambučio iš Ukmergės policijos. Pasirodo, kad degalinėje savo automobilį palikau su įjungtais žibintais, todėl išsikraunant akumuliatoriui ėmė veikti signalizacija. Ir taip degalinės darbuotojus mano „Mitsubishi“ erzina beveik valandą. Priešakyje – dviejų „lobių“ slėpimo taškai. Nusprendžiame, kad mano automobilio akumuliatorius tuojau turėtų numirti, todėl nėra kur skubėti. O ir abu „lobių“ taškai yra pakeliui link degalinės.
Priešpaskutinis „lobis“ atgula senos pirties malkinėje prie pat Siesarties upės kranto. Šią vietą Audrius jau tikrino prieš kelias dienas. Jis ant medinių durų buvo užstūmęs kaladę. Kadangi ši iš vietos nebuvo patraukta, galima manyti, jog žmonės į šią apleistą pirtį neužeina. Į malkinę įlindęs Audrius po malkomis paslepia dar vieną maišelį.
Paskutinis „lobio“ taškas – miško glūduma prie pat Siesarties. Čia „lobio“ ieškotojams teks pasidarbuoti kastuvu, mat maišelis užkasamas po žeme. Nors aplink vien miškas, dalyviams teks vadovautis orientyru, nurodančiu, kad toje vietoje esantis medis turi daug kamienų.
Greta šio medžio randame ir alkoholio butelių su senomis etiketėmis, kuriuos padedame greta „lobio“ užkasimo vietos, šitaip palengvindami dalią žaidimo dalyviams.
Paslėpėme dešimt „lobių“, tačiau žaidime jų bus trylika. Vienas „lobis“ bus naktinis, kurį slėpsime finišo tašku tapsiančioje sodyboje sutemus. Kitas „lobis“ – mobilus, kurį Audrius vežiosis su savimi varžybų dieną ir laikas nuo laiko įjungs jo GPS imtuvą. Taip atsiras mobilus „lobis“, kurį galės pačiupti arčiausiai esantys ar greičiausiai reaguojantys.
Būdą, kaip paslėpti trečią lobį, gali sugalvoti tik toks „crazy“ organizatorius kaip Audrius. Jis nusprendė, kad dar vienas „lobis“ bus paleistas plaukti Šventosios upe. Iš dviejų plastikinių talpų ir platformos padarytas plaustas upe gabens telefoną su GPS imtuvu, tad dalyviai nuolat matys šio „lobio“ vietą, o kaip jį pasiimti – fantazijos reikalas.
Galiausiai vykstame į degalinę, kur be gyvybės ženklų stovi mano automobilis. Vienas timptelėjimas buksyravimo lynu ir mano „Mitsubishi“ variklis sumurkia.
Atsisveikiname su Audriumi iki rytojaus ir pajudame savais keliais. Kitą rytą pasimatysime Karališkio sodyboje, kurioje ir prasidės šis beprotiškai azartiškas ir įtraukiantis žaidimas.
Tikslas – rasti bent jau vieną „lobį“
Šeštadienio rytas. Ekipažai iš visos Lietuvos renkasi į Karališkio sodybą Ukmergės rajone. Pirmieji atvykę turi privalumą – gavę visą reikiamą medžiagą varžyboms jie gali sėsti prie žemėlapių ir žymėtis taškus, kuriuose jie ras koordinates.
Dar viena naujiena šiame žaidime – kompanijos „iTo“ sukurta mobilioji aplikacija. Ją įsidiegę dalyviai galės matyti vieni kitus ir stebėti mobiliųjų „lobių“ – važiuojančio su Audriumi ar plaukiančio upe lokaciją.
Kaip ir praėjusiose varžybose, taip ir šįkart, į žaidimą leisiuosi su vienu iš ekipažų. Ir nors visas „lobių“ vietas žinau, tačiau niekaip negaliu įtakoti komandų strategijos jų ieškant.
Praėjusiame etape teko važinėti kartu su „Skorpai Defe“ ekipažu, tačiau tuomet mūsų pasirodymas baigėsi fiasko visiškai užklimpus kažkur Grybaulios kaimo pašonėje, Druskininkų apylinkėse. Dabar sėdu į ekipažą „Hogs“ ir netrukus pajudame į nuotykių kupiną pusdienio trukmės kelionę.
Pagal nuostatus pirmiausia aplankome tą tašką, kuris sutampa su mūsų startiniu numeriu. 16 numeriu pažymėtame taške randame pirmąją koordinačių dalį. Kol ekipažo vairuotojas Modestas Bagdanavičius demonstruoja savo „Jeep“ galimybes miško keliukuose, ekipažo šturmanas Vytautas Radzevičius naviguoja link antrojo taško, kuriame rasime koordinates.
Ekipaže ne ką mažiau svarbų vaidmenį atlieka ir Vytauto sūnus Arnoldas. Berniukas padavinėja žemėlapius ir vandenį po pasilakstymų ištroškusiems ekipažo nariams.
Rinkdami taškus važinėjame ne tik laukymėmis ir miško keliais, bet ir aplankome įdomius objektus. Vienas jų – Ukmergės rajone esantis mitologinis akmuo Mokas. Norvegijos uolieną primenantis ir savo dydžiu su Puntuku konkuruoti galintis riedulys slepia dar vieną koordinačių dalį. Ji parašyta ant anapus Moko augančio medžio.
Dar viena įdomesnė koordinačių radybų vieta – laiptai į piliakalnį. Koordinačių dalis parašyta ant jų apačios. Atrodytų paprasta – ėmei ir nusirašei koordinates, tačiau nuostatuose reikalaujama koordinačių skaičių nuotraukos, kurioje būtų matyti ekipažo nario veidas ir dar lapas su startiniu komandos numeriu. „Hogs“ ekipažo nariai gulasi ant laiptų ir žolės bei „laužia meną“.
Pagaliau turime visas koordinates, kurias įvedus sužinome „lobio“ vietą. Jis – už beveik 20 kilometrų nuo mūsų dabartinės vietos. Reikia paskubėti, mat neaišku, ar dar kuris nors ekipažas nerinko būtent tų pačių koordinačių dalių šiam „lobiui“ išaiškinti.
Artėjame prie „lobio“ vietos, tačiau pasukame klaidingu keliuku. GPS imtuvas rodo, kad nuo „lobio“ esame už 700 metrų. Apsisukame ir renkamės kitą kelią. Skaičiai ekrane mažėja. Artėjame. Galiausiai šturmanas skaičiuoja metrus, o aš jau matau tą bunkerį, kuriame su Audriumi Sutkumi dar išvakarėse slėpėme „lobį“.
Išlipame iš automobilio. Nešinas kamera lydžiu ekipažą. Komandos šturmanas pastebi skylę bunkerio sienoje, tačiau „lobio“ viduje neaptinka. Išgirstu frazę, kad „lobio“ nėra. Nors kol kas iki plytų krūvos, po kuria „lobis“, mes nepriėjome, tačiau stebiu, ką darys komandos nariai.
Šturmanas šviečia prožektoriumi į kitą skylę sienoje ir lenda į tolimesnę patalpą. Iš paskos ir aš. Čia randame didesnę erdvę, tačiau ieškotojų žvilgsniai krypsta dar ne ten. Aš demonstratyviai filmuoju juos, neišduodamas apie „lobio“ vietą. Galiausiai Vytautas Radzevičius žibintuvėliu apšviečia plytų krūvą. Nukrovęs keletą plytų jis kelia į viršų maišelį – „lobis“ „Hogs“ ekipažo rankose.
Paliekame bunkerį, krauname „lobį“ į bagažinę ir sėdame į „Jeep“ visureigį. Komanda mikliai naviguoja link kito taško. Pasirodo, kad turime surinkę koordinates ir antram „lobiui“ rasti. Taškas – vos už dviejų kilometrų esantis sugriuvęs vandens malūnas. Privažiuojame prie objekto, tačiau navigacija iki tikslo rodo kelias dešimtis metrų.
Apvažiuojame daubą dar sykį kol suprantame, kad teks leistis pėsčiomis. Viskas aišku tik man vienam. Kaip prieiti prie „lobio“ žinau, kurs jis guli – irgi. Tačiau tylos įžadai yra nelaužomi. Mintyse nusikeikiu, mat ekipažas prie malūno nori brautis sunkesniu keliu – per upelį nukritusiais slidžiais mediniais rąstais. Pagalvoju, kad kitoje pusėje yra puikiausias priėjimas, tačiau šiuo atveju aš ne atsakymus žinantis žaidėjas, o žaidimo įamžintojas, todėl seku komandai iš paskos, rizikuodamas išsimaudyti su visa foto ir video įranga.
Pasiekiame malūno griūvėsius. Komanda pasklinda po teritoriją garsiai dalindamiesi „lobio“ vietos užuomina. Niša žemai. Su kamera seku vieną iš komandos narių. Šturmanas Vytautas Radzevičius tikrina tą nišą, kurioje su Audriumi slėpėme „lobį“. Ten tuščia.
Tai reiškia, kad „lobį“ jau nugvelbė kita, prieš tai čia buvusi komanda. Neišsiduodu ir intensyviai sekioju komandos narius. Galiausiai, po dvidešimties minučių paieškų ekipažo nariai nuleidžia rankas. „Lobio“ nėra.Visi grįžtame į automobilį.
Ekipažas imasi dėlioti tolimesnę strategiją. Nusprendžiame, kad per likusias kelias valandas nespėsime surinkti koordinačių kitam „lobiui“, o veikiausiai ir kiti dalyviai bus aptikę tuos „lobius“, kurių koordinates rinko pirmiausia. Sugalvojame sukti į tašką, kuriame organizatoriai verda sriubą. Rastas vienas „lobis“ – planas minimum pasiteisino, todėl galime sau leisti atsipalaiduoti.
Bevažiuodami pastebime, kad interaktyviame žemėlapyje atsirado mobilusis „lobis“. Tačiau po kelių akimirkų jis dingsta. Sustojame Ukmergėje ir laukiame, kad jis vėl atsiras. Kurį laiką pastoviniavę taško atsirandant nesulaukiame ir pasukame link sriubos virimo vietos. Ir vos tik atvykę užgesiname variklį – žemėlapyje vėl užisidega šis taškas.
Akimirką sudvejoję startuojame ir pajudame. Pasiekiame megistralę, kurioje galime važiuoti greičiau. Žemėlapyje matome, kad taško link juda ir dar vienas ekipažas. Abejojame, ar spėsime, tačiau rankų nenuleidžiame. Tačiau mums pritrūksta minutės. Anksčiau už mus į mobilaus „lobio“ vietą atskubėjo ir prizą išplėšė „Bastūnų Afrikinių“ ekipa. Iš karto po mūsų čia atskuba ir dar vienas, jau trečiasis ekipažas.
Na, antrojo „lobio“ neuždirbome, bet bent jau pabandėme. Ramiai grįžtame į sriubos virimo vietą kur komandos tarpusavyje ima dalintis įspūdžiais bei patirtais nuotykiais. Pasistipriname sriuba ir visi draugiškai pasukame Karališkio sodybos link, kur laukia apdovanojimai ir dar vieno – naktinio „lobio“ paieškos.
Link „lobio“ – irklų mostais
O kaip gi su mobiliuojo „lobiu“, kuris buvo paleistas į Šventosios upę ir plaukė pasroviui? Šį „lobį“ rasti pasiryžę „Skorpai Defe“ – verti atskiros pastraipos. Ekipažas taip stengėsi sučiupti šį „lobį“, jog išdrįso užeiti į privačią valdą ir ten pasiskolinti baidarę.
Ilgą laiką GPS imtuve matę „lobio“ vietą tai viename, tai kitame upės krante dalyviai suprato, kad visureigiu čia neprivažiuos. Vaikinai aplenkė plaukiantį „lobį“, gavo baidarę ir irklais skynėsi kelią per sraunią Šventąją išsvajotojo „lobio“ link.
„Iš pradžių mes net nežinojome, kad tas „lobis“ plaukia. Pagalvojome, kad tai tas „lobis“, kurį su savimi turės organizatorius ir lauks dalyvių kokioje nors aikštelėje. Nusprendėme važiuoti, kai supratome, kad tas „lobis“ mėtosi nuo vieno kranto iki kito.
Mus pamatė trys moteriškės, pradėjo rėkti, ką mes čia privačioje valdoje išdarinėjame.
Pradėjome važiuoti keliuku lygiagrečiai upės. Išlipome iš visureigio. Programėlėje matome, kad „lobis“ visai šalia ir juda link mūsų. Žiūrime, kad viduryje upės plaukia žolių kuokštas. Galiausiai supratome, kad būtent ten ir yra „lobis“. Pradėjome galvoti, kaip jį paimti.
Pamatėme, kad už kelių šimtų metrų pasroviui yra kažkokia sodyba, o joje tarp dviejų medžių įremta baidarė. Nubėgome ten. Aš paėmiau tą baidarę ir pamačiau, kad dugne skylė. Mus pamatė trys moteriškės, pradėjo rėkti, ką mes čia privačioje valdoje išdarinėjame. O mes abu uždusę, mums varžybos, reikia „lobio“.
Pradėjome pasakoti apie „lobį“, rodyti jo vietą GPS imtuve. Prašėme normalios baidarės ir vis žvalgėmės į upę, kad „lobis“ nenuplauktų. Šiaip ne taip pavyko įkalbinti moteriškes. Nusitempėme gerą baidarę iki upės ir palaukę pasroviui pasiėmėme „lobį“. Netrukus po mūsų čia atvažiavo ir kitas ekipažas, bet mes „lobį“ jau buvome pačiupę.
Norime padėkoti toms moterims, kurios mums paskolino baidarę ir suprato, jog čia atbėgome be piktų kėslų“, – kalbėjo ekipažo „Skorpai Defe“ narys Mindaugas Mieliauskas.
Paskutinio „lobio“ ieškojo naktį
Apdvonojimų ceremonijos metu visiems „lobį“ radusiems ekipažams buvo įteikti apie jų sėkmingą pasirodymą bylojantys sertifikatai. Taip pat išdalintos ir nominacijos. Tačiau dar liko vienas vienintelis naktinis „lobis“. Jo slėpti pajudėjome kartu su Audriumi Sutkumi.
„Lobis“ buvo paslėptas netoli sodybos esančios apleistos fermos prieigose. Norint sužinoti šio „lobio“ koordinates dalyviams teko palakstyti po Karališkio sodybos teritoriją, kur ant medinių skulptūrų buvo koordinačių dalys. Jas greičiausiai surinko ir galutinę koordinatę „lobiui“ rasti sudarė „Skorpai Defe“.
Ekipažo nariai, naudodamiesi dviem navigacijos imtuvais, iki „lobio“ vietos atėjo metrų tikslumu ir įlūžusio betono nišoje rado „lobį“ – jau trečiąjį šiame etape. Tai, galima sakyti, atpirko jų nesėkmę praėjusį kartą, kai duetas taip ir nerado nė vieno „lobio“.
Šiemet planuoja dar vieną etapą
Po varžybų jų iniciatorius Audrius Sutkus sutiko pasidalinti savo mintimis apie šį, jau trečiąjį „Lietuvos lobių“ etapą. Anot renginio sumanytojo, azartiškųjų komandų šiemet laukia ir dar daugiau pramogų.
„Lobis“ upėje porą kartų buvo sustojęs, bet nuplaukė apie penkis kilometrus.
„Standartinių „lobių“, kuriuos slėpėme įvairiose įdomiose vietose, buvo dešimt. Kiti „lobiai“ buvo naujovė. Du iš jų – mobilūs, su naująja „Nuotykis.lt“ aplikacija. Dar vienas „lobis“ – naktinis. Naktinis orientavimasis po teritoriją.
Man atrodo, kad mums labai pavyko su mobiliaisiais „lobiais“. Vienas „lobis“ plaukė, kitas buvo vežiojamas automobiliu. Atsirasdavo, dingdavo žemėlapyje. Manau, kad jaunesnei kartai toks projektas su mobiliu žemėlapiu patiko ypač. O ir visiems kitiems ši technologija nesvetima, nes visi naudoja išmaniuosius telefonus.
Kai pradėjau galvoti, kaip padaryti mobilų „lobį“, viskas prasidėjo tiesiog nuo judančių objektų. Kas tai galėtų būti? Galbūt traukinys, galbūt sunkvežimis, gal skrydis oru, ką jau planuojame kitam etapui. Kaip realiausią variantą sumanėme „lobio“ plaukimą upe.
Reikėjo tik sugalvoti, kaip mobilų telefoną, skleidžiantį signalą, saugiai įmontuoti į plaustą. Teko jį užmaskuoti, kad jis neatrodytų kaip „lobis“, o plauktų kaip šiaudų ar šakų krūva. Tai pasiteisino. „Lobis“ upėje porą kartų buvo sustojęs, bet nuplaukė apie penkis kilometrus.
Kalbant apie „lobių“ vietas, mane nustebino tai, kad viduryje Lietuvos tu jautiesi kaip kažkur Dzūkijos miškuose. Daug lankytinų vietų palei upes, daug objektų, nematytų ir negirdėtų vietų. Kartais atrodo, kad esi net ne Lietuvoje. Rekomenduoju visiems aplankyti Ukmergės apylinkes, nes čia tikrai yra gražių vietų, kurios nustebino.
Šiemet liko dar vienas „Lietuvos lobių“ etapas. Manau, kad rengsime jį vasaros pabaigoje, kažkur gražiose vietose, kur yra lankytinų objektų. Tai bus kempingo tipo stovykla su palapinėmis ir maudynėmis ežere, su naktiniu „lobiu“ dviračių pagalba. Minčių turiu daug, tad viską reikės sudėlioti į vietas“, – sakė „Nuotykis.lt“ komandos vadovas Audrius Sutkus.
„Lietuvos lobių“ suvestinė
Trečiojo etapo rezultatai
| Komandos pavadinimas | Miestas | Rasto „lobio“ numeris |
| Ekekas | Utena | 9 |
| Uni Auto | Vilnius | 4 |
| Niekur neskubam | Panevėžys | 5 |
| Skorpai Defe | Panevėžys | 7,11,13 |
| Bebrų gauja | Kaunas | 2 |
| Hogs | Panevėžio raj. | 1 |
| Kervi | Panevėžys | 10 |
| 4x4 strategija | Vilnius | 6 |
| Nustebink mane | Vilnius | 3 |
| Be pavadinimo | Panevėžio raj. | 8 |
| Bastūnai Afirikiniai | Panevėžys | 12 |
Rezultatai po trijų etapų
| Komanda | Miestas | Rastų „lobių“ skaičius |
| Skorpai Defe | Panevėžys | 5 |
| Ekekas | Utena | 3 |
| Hogs | Panevėžys | 3 |
| Be pavadinimo | Panevėžio raj. | 3 |
| Nustebink mane | Vilnius | 3 |
| Niekur neskubam | Panevėžys | 2 |
| Bastūnai Afrikiniai | Panevėžys | 2 |
| Brasta | Šiaulių raj. | 1 |
| Ramiakai | - | 1 |
| Tauragė 4x4 | Tauragė | 1 |
| JJ Šalna | Vilnius | 1 |
| Juodieji | Vilnius | 1 |
| Džiunglių šniūrs | Vilnius | 1 |
| Mėgėjai | Pakruojo raj. | 1 |
| Uni Auto | Vilnius | 1 |
| Bebrų gauja | Kaunas | 1 |
| Kervi | Panevėžys | 1 |
| 4x4 strategija | Vilnius | 1 |
