Algirdas Kazlauskas – ralio lenktynininkas, autoklubo N40 vienas įkūrėjų ir prezidentas.
– Algirdai, kas buvo geriausias lietuvis lenktynininkas 2016-aisiais?
– Klausimas net labai nevienareikšmiškas. Ką reiškia geriausias lenktynininkas? Ar tai daugiausiai ir efektyviausiai dirbantis ties savo įvaizdžiu ir žinomumu, kas tikrai yra svarbu ir tikrai kelia viso autosporto reitingus, ar tai geriausius rezultatus rodantis sportininkas.
įvaizdis, žinoma, yra daug, bet tai sportas, todėl čia visų pirma svarbūs rezultatai
Mano manymu, įvaizdis, žinoma, yra daug, bet tai sportas, todėl čia visų pirma svarbūs rezultatai. Tiesa aš asmeniškai labiausiai domiuosi autosporto pradininku – klasikiniu raliu, todėl esu subjektyvus. Bet pasistengsiu išlysti iš „kiauto“ ir objektyviai vertinti esamą situaciją. Čia, mano manymu, yra svarbu ir tai, ar sportininkas važiuoja už Lietuvos vardą, ar atstovauja kitos valstybės komandą.
Viską apibendrinus, šiemet, manau, vienintelis lietuvis parodė realius ir pagarbos vertus rezultatus, tai Kasparas Navickas, važiavęs Europos ralio-kroso čempionato įskaitoje.
– Kas buvo geriausias jaunas lietuvis lenktynininkas (iki 21 m.)?
– Į šį klausimą bemaž visi pradeda atsakinėti vienodai: deja, niekas neskatina jaunimo autosporte, todėl natūralu, kad to jaunimo ir nėra. Autosportas yra brangus sportas, ir nors pasauliniu lygmeniu populiarume mūsų sportas dažnai pakonkuruoja su ledo rituliu ar net futbolu, mūsų žiniasklaida jam tikrai neskiria reikiamo dėmesio. Nors ar dėl to kalta žiniasklaida, ar sportininkų bei renginių organizatorių negebėjimas viešintis, čia dar galima stipriai padiskutuoti.
Pasekmė paprasta: sudėtinga, o kartais ir neįmanoma rasti rėmėjų, todėl talentingi jaunuoliai tiesiog neišvažiuoja į trasas. Tačiau kadangi tai rinkimai, tai balsą atiduosiu tam pačiam, mano manymu, geriausiai 2016 m. pasirodžiusiam Lietuvos autosportininkui Kasparui Navickui, kuris būdamas 19 metų važiuoja tarp geriausių Europos ralio-kroso meistrų ir net parodo jiems, kas čia kietesnis.
Tikiu, kad laikui bėgant autosportininkai supras, jog suvienijus jėgas galima pasiekti daugiau
– Kas vertas Lietuvos automobilių sporto veido titulo ir labiausiai prisidėjo prie šio sporto garsinimo šalyje?
– Šiemet ko gero sunku išskirti vieną tokį veidą. Ir ne todėl, kad jų buvo daugiau nei ankstesniais metais, o todėl, kad jų apskritai nelabai buvo. Bandydamas prisiminti, kas gi šiemet labiausiai garsino autosportą bendrąja prasme, tegul ir vieną konkrečią auto sporto šaką, o ne savo, kaip lenktynininko veidą, nieko „neatkapsčiau“. Tada ėmiausi ieškoti straipsnių, kas gi ką rašė. O vaizdelis paprastas: kiekvienas už save, bendrumo, deja, čia nėra. Bet būdamas optimistu, tikiu, kad laikui bėgant autosportininkai supras, jog suvienijus jėgas galima pasiekti daugiau.
Na, o kol kas, mano manymu, tikrai nemažai girdėjosi apie brolius Žalas, Martyną Samsoną, Deivydą Jocių, Giedrių Notkų, bet siekusio sporto garsinimo bendrąja prasme, deja, nėra. Tačiau kadangi suprantu pareigą atsakyti į klausimą, o vienareikšmiško atsakymo neturiu, tai pabandysiu sugudrauti ir klausimą perskirti į dvi dalis.
Pirmas, kas vertas Lietuvos automobilių sporto veido titulo? Manau, tai Vaidotas Žala. Jis šiemet važiavo tikrai greitai, tik vis pakišdavo koją nesėkmės, ko pasekoje Vaidotas liko trečioje Lietuvos ralio čempionato įskaitos vietoje. Be to, Vaidoto asmenybė tikrai patraukia sirgalių dėmesį, ko pasekoje jis, manau, labai gražiai tiktų puikuotis autosporto veido vaidmenyje.
Antras, kas labiausiai prisidėjo prie šio sporto garsinimo šalyje? Daugumai žmonių kurie nesidomi automobilių sportu, šiai dienai šis sportas ko gero labiausiai asocijuojasi su Dakaro ralio reido varžybomis. Tikriausiai todėl natūralu, kad šių varžybų dėka garsėja visas autosportas mūsų šalyje. O čia šiemet, manau, labiausiai pasireiškė Antanas Juknevičius.
– Geriausias Lietuvoje vykęs automobilių sporto renginys?
– Na čia aš ypač subjektyvus, dalyvauju, aktyviausiai seku ir stebiu ralio varžybas, todėl tik apie jas ir galiu pasisakyti. Šiemet raliui buvo nedėkingi metai, neįvyko net du čempionato etapai. Bet iš to, kas vyko, manau, išryškėjo vienareikšmiškas lyderis – Žemaitijos ralis, kuriam priekaištų praktiškai nėra. Antras renginys, kurį tikrai verta paminėti, tai „DHL Rally Elektrėnai“, kur viskas buvo labai neblogai, tačiau organizatoriai patys pernai kilstelėjo renginio kokybinę kartelę gerokai aukščiau įprastinių, tad šiemet renginiui kažko trūko.
Sekmadienį skaitykite pokalbį su ralio-kroso lenktynininku Ernestu Staponkumi.
