Marcelo Rolando pasakoja, kad automobiliai ir viskas, kas su jais susiję, jį domino dar nuo jaunystės. Argentinietis prisimena, kad būdamas 16 metų ir dar net neturėdamas vairuotojo pažymėjimo jau skrodė Argentinos pajūrio kopas su savo „Jeep Willys“ visureigiu. Tačiau tuomet Marcelo nedrįso startuoti jokiose varžybose, todėl pomėgis pamažu buvo nustumtas į šoną.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dakaro ralio organizatoriai paskelbė, kur vyks 2019 m. dykumų maratonas: kaip sprendimą vertina lietuviai?
Tačiau tuomet, kai Dakaro organizatoriai lenktynes iš Afrikos perkėlė į Pietų Ameriką, Marcelo savo pomėgį vėl prisiminė. Norą būti bekelės lenktynių įvykių sūkuryje sustiprino ir iš lietuvių komandų gauti pasiūlymai. Vaidotas Žala, o vėliau ir Benediktas Vanagas pasiūlė Marcelo prisijungti prie jų ekipų. Šitaip lietuviško kraujo turintis argentinietis tapo sunkiausių bekelės varžybų pasaulyje dalimi.
Ėmė tobulinti savo visureigį
Bekelės varžybos Marcelo taip įtraukė, kad jis nusipirko net du galingus visureigius – „Dodge Ram“ su „Hemi“ varikliu bei „Toyota Hilux“. Abiem šiais automobiliais ankstesniais metais Dakare naudojosi lietuvių komandų žurnalistai bei mechanikai.
Po vieno iš Dakarų Marcelo nusprendė pats išmėginti savo jėgas bekelės varžybose. Jis susirado organizatorių kontaktus, užsiregistravo naujam iššūkiui ir startavo savo visiškai standartiniu „Toyota Hilux“. 2017-ųjų metų pradžioje vykusios „CaNav“ Argentinos bekelės čempionato varžybos, kuriose argentinietis dalyvauja iki šiol, jam nebuvo labai sėkmingos. Lūžo visureigio amortizatorius ir iš varžybų jam teko pasitraukti. Tačiau tai Marcelo noro lenktyniauti nenumušė. Priešingai – jis pradėjo kurti automobilio tobulinimo planus.
„Saugos lankai viduje yra vienas iš reikalavimų norint dalyvauti „CaNav“ ralio navigacijos kategorijoje. Tai ir buvo pirmasis modifikacijos žingsnis. Norint kuo labiau apsaugoti automobilį, buvo uždėta dugno apsauga, o gamykliniai amoritizatoriai pakeisti į naujus, atsparesnius, amerikiečių firmos „King“. Jie turi 18 skirtingų reguliavimo padėčių ir yra skirti bekelei.
Taip pat sustiprinau ir pakabą. Tačiau po kelių varžybų jau norėjosi ir patogesnių, saugesnių sėdynių bei šešių tvirtinimo taškų saugos diržų. Beje, tai buvo labiau Jūratės pageidavimas jai prisijungus prie komandos. Moterys visada ieško patogumų“, – šypsojosi Marcelo.
Į šturmano kėdę sėdo žmona
Beje, Marcelo žmonos Jūratės sėsti į šturmano kėdę ilgai įkalbinėti nereikėjo. Ji jau nuo pat pirmųjų varžybų norėjo prisijungti prie ekipažo, tačiau buvo sudėtinga atitrūkti nuo namų kasdienybės ir kažkam patikėti vaikus. Be to, visos varžybos vyksta šiaurės vakarų Argentinoje ir greičio ruožai nuo Buenos Airių, kur šeima gyvena, yra nutolę apie 1200 kilometrų.
Pasak Marcelo, varžybomis susidomėjusi Jūratė nekantravo kuo greičiau išmokti skaityti kelio knygą ir sėsti į šturmano vietą, todėl kai „CaNav“ varžybų organizatoriai surengė apmokymo kursus San Juano provincijoje, pora nedvejodama nusprendė juose sudalyvauti. Galima sakyti, kad būtent ten ir prasidėjo jų ralio kelias.
„Galima sakyti, kad visa mūsų šeima esame susidomėję automobilių sportu. Buvo neįmanoma prie to neprisijungti. Man patinka nauji iššūkiai, taip pat norėjau nugalėti ir savo baimes. Prieš maždaug 15 metų, belakstant Jungtinėse Amerikos Valstijose, Mičigane esančiomis Sidabrinėmis kopomis, virtau su keturračiu nuo stačios smėlio kopos. Nuo to laiko atsirado baimė bet kokiam greičiui.
Tad bekelės ralis buvo puiki proga ją nugalėti. Įdomu ir tai, kad važiuojant su Marcelo įvairiose kelionėse po Argentiną dažnai užklystame į pakelėse esančias išdžiuvusias upes, tai vis grasinu, kad išlipsiu iš automobilio, nes bijau apsiversti. Tačiau varžybose viskas kitaip. Užsidėjus šalmą, paėmus į rankas kelio knygą ir sėdus į šturmano kėdę adrenalinas padaro savo ir tuomet greičio jau norisi.
Koncentracija šiame sporte tiek vairuotojui, tiek šturmanui yra labai svarbi
Sunkiausia esant šturmano vaidmenyje yra tiksliai perteikti tik reikiamą informaciją ir ne daugiau. Kartais važiuojant penkis kilometrus iki kito posūkio norisi kažką padiskutuoti ar pakomentuoti kažkokią padarytą klaidą, bet tuomet labai lengva greitai prarasti koncentraciją ir artėjantį posūkį tiesiog pražiopsoti. Koncentracija šiame sporte tiek vairuotojui, tiek šturmanui yra labai svarbi“, – savo įspūdžiais dalijosi Marcelo žmona bei šturmanė Jūratė.
Argentinos čempionate – prizininkai
Šeimyninis ekipažas kartu jau įveikė dvejas varžybas. Pirmosiose lenktynėse ekipažas nustebino pats save ir užėmė antrąją vietą. Antros lenktynės klostėsi kiek prasčiau – komanda finišavo penktoje pozicijoje. Tačiau bendroje „CaNav“ varžybų serijos įskaitoje duetas kol kas klasifikuojamas antroje vietoje. Ekipažas taip ketina startuoti ir likusiuose keturiuose etapuose.
Marcelo pasakoja, kad komandinis darbas verda ne tik automobilio viduje. Jūratė kartu su juo rūpinasi ir technine automobilio puse bei šalina trasoje nutikusias problemas.
Turėdami laisvo laiko namuose treniruojamės keisti ratus, mokomės techninių dalykų.
„Mano nuostabai Jūratei patinka „tepaluotis rankas“. Beje, sportines sėdynes įsidėjome patys, kartu. Tai buvo vieno savaitgalio pramoga besimėgaujant mate (tradicine Pietų Amerikos arbata).
Turėdami laisvo laiko namuose treniruojamės keisti ratus, mokomės techninių dalykų. Per varžybas įlėkus į smėlio duobę ar padedant įstrigusiam ekipažui, visada veikiame kartu. Ir kastuvus, ir virves tampome kartu“, – pasakojo Marcelo.
Marcelo tikina, kad bekelės varžybos Argentinoje gerokai skiriasi nuo to, kas vyksta Lietuvoje. Čia nėra miškų ar pelkių – dalyviai įveikia panašius iššūkius, su kokiais susiduria Dakaro dalyviai.
Smėlis, dulkės, kopos, birusis feš-feš smėlis, upių vagos. O kur dar vadinamosios „Trial“ atkarpos per akmenis, kuriose Jūratei tenka išlipti iš automobilio ir diriguoti Marcelo, kur pravažiuoti galima saugiau.
Tikslas – Dakaras
Pora tvirtina, kad būtent Dakaro dykumų maratonas yra jų svajonė. Tam duetas jau dėlioja savo planus ir kelia aiškius tikslus. Pirmiausia ekipažas planuoja dar metus dalyvauti „CaNav“ navigacijos kategorijoje, vėliau pereiti į „Rally-Raid“ kategoriją, kur jau reikalingas aukštesnius techninius reikalavimus atitinkantis ir dar geriau sportui paruoštas automobilis. Kitas dueto žingsnis būtų Dakaro formatą atitinkančios varžybos „Desafio Ruta 40“, vykstančios Argentinoje septynias dienas. O tai – pusė Dakaro distancijos.
„Automobilių sportas yra nepigus. Norint gerai paruošti automobilį ir siekti aukštų rezultatų, reikia ir nemažai išlaidų. Rėmėjų tema Argentinoje, turbūt kaip ir visur kitur, yra jautri. Kol kas savo išlaidas šimtu procentų finansuojame patys. Esame dar labai „jauni“ lenktynininkai, bet stengsimės pateikti savo pasiūlymus ir galbūt mus kas nors pastebės. Tai mums tikrai padėtų siekti savo svajonių“, – pokalbį baigė Marcelo Rolando.
