– Povilai, pilno metro filmas yra tikrai neeilinis įvykis ir jo premjeros kino teatruose sulaukia nedaugelis. Jūsų autosporto komanda yra itin jauna ir turbūt daugeliui tai yra netikėta. Gal galite papasakoti, kaip nusprendėte statyti filmą ir kokia buvo aplinkinių reakcija?
– Žinote, sezono pradžioje neplanavome statyti filmo. Ieškojome bendraminčių, kurie galėtų prisidėti prie mūsų autoklubo komunikacijos ir padėtų filmuoti vaizdo įrašus. Taip susipažinome su „FASTFOCUS“ komanda, su kuriais iškart radome bendrą kalbą ir supratome, kad turime bendrą, milžinišką aistrą autosportui. Turbūt ši aistra, tikėjimas idėja, atsidavimas bendram darbui, požiūris į tai, ką darome ir net mūsų panašus amžius mums leido nuveikti tai, ką turime šiandien.
– Ar kažkas pasikeičia, kai filmas pradeda gyventi savo gyvenimą. Galbūt jį vienaip matėte prieš kino premjerą ir kitaip jau po jos? Ką išgyvenote pirmojo seanso metu?
– Prieš premjerą buvo labai didelis jaudulys. Mes nežinojome, kokios bus reakcijos ir ko tikėtis iš žmonių. Pačiam savo darbą sunku vertinti objektyviai, nes kadruose matai komandos draugus, o užfiksuotos emocijos filme tau pačiam yra visada kelis kartus stipresnės, nes jos išgyventos tavo paties.
Tad tikrai jaudinomės dėl kitų nuomonės. Prieš patį kiną nelabai daug kam ir sakėme, o tiems, kam pasakojome, nelabai tikėjo, kad mes iš tiesų statome pilno metro filmą, o ne kažkokius 10-15 minučių trumpus filmukus socialiniams tinklams.
– Tai kokios buvo reakcijos po to, kai filmą pristatėte, kaip jį priėmė automobilistų bendruomenė? Ar atsipirko jūsų įdėtas darbas?
– Po filmo premjeros, tarsi, akmuo nusirito. Praėjo tvyrojusi labai didelė įtampa. Manau, kad žmonėms patiko.
Kai pradėjome kviesti į filmo premjerą, daugelis buvo nustebinti, kad tai iš tiesų vyksta. Tikiuosi, kad dauguma jų taip pat buvo maloniai buvo nustebinti ir pačio filmo, o ne tik fakto, kad mes jį padarėme.
Girdėjome daug teigiamų komentarų. Žinoma, yra ką taisyti, tobulinti, tačiau tai natūralu, nes mums šis darbas yra pirmas. Kiti pastebėjo, kad darbas su kiekvienais metais taps svarbesniu ne tik mums patiems, bet ir visai autosporto bendruomenei.
Juk ir pati pagrindinė idėja – supažindinti žmones su autosportu. Parodyti, kad čia ne tik mašinos važiuoja ir kažkas laimi prizus, o kažkas pralaimi. Už viso to slypi labai daug emocijų, juodo darbo, draugysčių, sunkumų, palaimos akimirkų. Kartu su komanda tikimės, kad filmas taps įkvėpimo šaltiniu paaugliams, jaunimui, kurie vis dar dvejoja ar verta rinktis šią sporto šaką.
Manau, mes parodėme, kad jei yra labai didelis noras, nereikia ir kosminių biudžetų. Svarbiausia užsibrėžti tikslą ir judėti pirmyn. Jei nesiseka – nenuleisti rankų, nes dar už kelių sunkių atkarpų jau laukia finišas ir atpildas.
– Kodėl pasirinkote filmuoti būtent Žiedines varžybas? Juk dalyvaujate labai daug ir įvairių disciplinų.
– Galima sakyti, kad žiedas yra mūsų pirmoji meilė. Mes visada norime ten būti. „Autoplius FastLap“ yra padarę labai didelį ir gerą darbą. Šios varžybos buvo itin aukštame lygyje. Žmonės čia labai gerai leisdavo laiką, buvo tarsi atskira kultūra, ne tik geras šou, bet ir labai daug emocijų, greičio, adrenalino. Be to, žiedas turbūt labiausiai tinka kino filmui. Čia yra pitai, viskas išdėliota, sutvarkyta. Vaizdas gaunasi labai patrauklus, o mes kaip tik ir norime patraukti žmones.
– Filme komanda išgyvena ir pakilimus, ir nuopolius. Turbūt ir filmuojant buvo visokių akimirkų. Gal galite kažką išskirti ir papasakoti?
– Iškart galiu pasakyti, kad mums smagiausia buvo naktiniai etapai. Pasiruošimas jiems, visas tas juodas darbas, ir žinoma, patirtos emocijos jų metų. Dėl tokių etapų mes ir lenktyniaujame. Tačiau buvo ir sunkių epizodų. Turbūt viskas sudėtingėti pradėjo į sezono pabaigą. Pavargome, kartais nusiteikti buvo sunku, finansai ėjo į pabaigą. Tai – daugeliui pradedančių savo karjerą autosporte pažįstama situacija. Tiesiog pradėjome stigti jėgų, tačiau labai norėjome sezoną užbaigti.
Kalbant apie filmavimą, taip pat reikėjo išmokti dirbti mūsų komandai su filmuotojų komanda. Manau, kad gerą rezultatą padėjo gauti ir tai, kad mes iškart buvome nusiteikę bei žinojome, kad kameros bus visur ir visada.Kartais jos trukdys dirbti garaže, kartais, maišysis svarbiais momentais, tačiau visi siekiame bendro tikslo, dėl kurio verta pasistengti.
Bėgant laikui situacija gerėjo, kelios komandos išmoko dirbti kartu: vis labiau susižaidėme, kol jau pradėjome nebepastebėti operatorių. Dabar prisimenu, kad vienas didesnių iššūkių buvo kalbėjimas į kamerą. Ją įjungus, atsiranda keista baimė ir, tarsi, nebeturi ir nebegali nieko pasakyti. Smagu, kad pavyko patobulėti, prasilaužti ir filme yra ne tik titrai, bet ir mūsų balsai.
– Jūsų filme yra užfiksuotas ir paskutinis „Autoplius FastLap“ sezonas. Kaip manote, kas laukia žiedo toliau?
– Žiedo varžybos nesibaigs su paskutiniu „Autoplius FastLap“ sezonu. Žinoma, yra padarytas fantastiškas darbas, užkelta kartelė labai aukštai. Tačiau tikrai būtų sunku įsivaizduoti, kad dalyviai ir sekantys organizatoriai norėtų žengti kelis žingsnius atgal ir nuleisti tą kartelę. Manau, kad naujų organizatorių laukia labai sunkus darbas, tačiau visa žiedo lenktynių bendruomenė nori ir tikisi tik aukščiausios kokybės varžybų.
– O kokie yra KTK Racing division autoklubo planai ateinančiam sezonui?
– Mes ir toliau važiuosime: ir žiede, ir su kartingais, ir ralyje. Tačiau žiedas lieka mūsų prioritetu. Dalyvausime ir „Aurum 1006 km“ lenktynėse Palangoje. Taip pat turime labai daug ir kitų veiklų: organizuojame kartingų varžybas ir prižiūrime techniškai visus kartingus, taip pat rengiame slalomo varžybas. Praėjo vienas KTK akademijos sezonas, kuriame kvietėme moksleivius prisijungti ir sužinoti daugiau apie autosportą. Labai džiaugiuosi šiuo projektu ir tikiuosi, kad jis tęsis ir ateinančiais metais, tačiau jau su daugiau rėmėjų, partnerių, profesionalių lenktynininkų.
Turime labai daug minčių, tačiau tuo pačiu ir patys dar daug ko turime išmokti, sužinoti, susisteminti patirtis savo galvose, kad mūsų idėjos virstu realybe. O jos tikrai tuo virsta – juk „UNITED TO RACE“ žiūrime kino ekranuose.
– Tikrai labai daug veiklų ir planų. Galbūt kažkada svarstėte, kodėl tiek daug iniciatyvų kyla iš jaunų žmonių, o ne patyrusių veteranų?
– Manau, kad jauni žmonės turi daugiau motyvacijos. Žinoma, mes turime daugiau ir laiko, todėl stačia galva neriame į visus projektus ir tada jau galvojame. Patyrę sportininkai daugiau orientuojasi į keliamus tikslus, kuriuos jau yra išsigryninę ir siekia tų tikslų.
Pas mus viršų dažniau paima ambicija ir noras įrodyti, kad mes viską galime ir jokios baimės mūsų čia nesustabdys.
– Ar ta ambicija nesikeitė per visus veiklos metus? Ar ji vis dar auga?
– Sunku pasakyti, tačiau jos tikrai netrūksta. Galiu pastebėti, kad per tuos metus mes patys tikrai pasikeitėme. Pirmiausia – mes kasmet tobulėjame studijų Kauno technikos kolegijoje procese:pradžioje atsirado teorinės žinios, vėliau praktiniai įgūdžiai, po to dar daugiau praktikos, o tada susiformavo visai kitoks požiūris į komandinį darbą, noras savo rezultatus analizuoti, sisteminti veiklas ir veiksmus. Tačiau labiausiai norėčiau išskirti pasikeitusį komandos narių požiūrį. Dabar mes viską darome taip, kad būtų gerai. Maksimaliai gerai. Anksčiau pasitaikydavo momentų, kai darydavome tiesiog todėl, kad kai ką reikia padaryti, tačiau to neatlikdavome pakankamai kokybiškai. Šis faktorius mums leidžia augti tiek kaip autosporto inžinieriams, tiek kaip sportininkams ar renginių organizatoriams.
– Pokalbio pabaigai gal galėtumėte įvardinti tris priežastis, kodėl reikėtų pažiūrėti jūsų filmą?
– Tų priežasčių yra labai daug. Šį filmą verta pažiūrėti, kad suprastumėte, ką lenktynių metu jaučia jauni sportininkai ir kokios neįkainojamos akimirkos kartais laukia autosporto inžinierių, priimant sprendimus; jį būtina pamatyti ir todėl, kad išgyventumėte autosportą jų akimis, pasisemtumėte motyvacijos veikloms, kurias kasdien darote ir galbūt pastatytumėte savo gyvenimo filmą. Svarbiausia, kad įgytumėte motyvacijos siekti tikslų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nepasiekiami.
