Pirmas atsakymas į klausimą, ar Peru, Bolivijos ir Argentinos degalinės kažkuo ypatingos, galėtų būti TAIP. Pernai vienoje Paragvajaus degalinėje mechanikai, pasivadinę „Dakaro kariais“, užfiksavo štai tokį vaizdelį – apsaugininką su vinčesteriu. Akivaizdu, kad jis ten ne bandeles saugojo. Nors iš esmės didelio skirtumo nuo europietiškų (ypač, kai užsuki į „Shell“), nėra.
Tačiau šiais metais Pietų Amerika stebino ne ginklais, o „tuktukais“, kurie yra priskirtini motociklų klasei, bet tarnauja kaip automobiliai. Kokių tik „tuktukų“ neteko matyti: ir paprasti, kuklūs pavargę, ir „sportinio“ stiliaus su spoileriais ir purvasargiais. Ant kai kurių netgi puikuojasi užrašai, leidžiantys susipažinti su mirusiais šeimos nariais. Pvz., „Mano tėčio Plačido atminimui“. Ir dar papuoštas užuolaidėlėmis su „kutais“.
Bet bene labiausiai nustebino Pisco (Peru) prekybos centro aikštelėje sutikta šeimynėlė. Kai prie tuktuko privažiavo su pirkinių vežimu, suabejojau savo sveiku protu – kur jie visa tai sukiš. Ir patys tilpo, ir pirkinius sudėjo. O pačius didžiausius netgi sukrovė ant stogo.
Po tokios patirties nejučia pagalvojau: kam reikalingi visokie SUV ir kiti didžiuliai automobiliai dominuojantys Lietuvoje? Mes tikrai vartomės prabangoje, po miestą važinėdami tokiomis transporto priemonėmis, kokiomis Pietų Amerikos gyventojai važiuoja tik į bekelę. Sėdai į tuktuką (kuris dar mažesnis už bet kokį „VW Up“ arba „Toyota Aygo“), ir važiuoji iš taško A į tašką B.
Kiek traukia tuktukas?
Maksimalus šios transporto priemonės greitis (jei ne įkalnėje) – apie 60 km/val. Degalų bakas – 12 l, bet gali būti ir mažesnis. Varikliai taip pat labai įvairūs. Mažiausi – 200 cc. Tai iki sovietmečiu buvusios kultinės čekoslovakiškos JAWA dar šiek tiek trūksta, bet už mopedą galingesni. Degalų sąnaudos – 3l/100 km.
Visą šią informaciją susirinkti sekėsi labai sunkiai. Pasižiūrėję žemiau esantį filmuotą reportažą, suprasite, kodėl: vietiniai tuktukų vairuotojai ir degalinių darbuotojos kalba tik ispanų kalba. O aš ispaniškai, programėlės Duolingo dėka, slebizavoju dar tik mėnesį...
Iš esmės dialogai degalinėse buvo komiški. Kai pirmą kartą paklausiau, kiek benzino telpa į tuktuko baką, iš pradžių išgirdau atsakymą „cien litros“ (šimtas litrų), o tai yra visiška nesąmonė. Arba aš blogai nugirdau.
Vėliau tas „cien“ virto „no siento“ (aš neturiu supratimo). Galiausiai viena iš merginų patikslino: „siete litros“ (jos klientas pylė septynis litrus).
Merginoms suskaičiuoti litrus ar degalų kainą už litrą galimai trukdė ir faktas, kad Peru degalinėse kainos skelbiamos už galoną (3,8 l). Kainas naujaisiais Peru soliais matote nuotraukoje. Tad litras aukščiausios kokybės A95 markės benzino kainuoja 3,76 solio arba 0,97 Eur. Kai kur gal ir perkopia eurą, bet vis tiek truputėlį pigiau nei Lietuvoje.
Dolerio galia
Tiesa, eurų šioje šalyje, kaip ir Bolivijoje bei Argentinoje niekas „nepažįsta“. Jei Peru degalinėse už dyzeliną dar atsiskaitydavome kreditinėmis kortelėmis, tai, vos pervažiavę į Boliviją, patekome į savotiškus spąstus: net ir centrinėje Ujunio degalinėje išgirdome ultimatumą: mokate bolivianomis (vietinė valiuta), arba doleriais. Todėl mūsų turimos dolerių atsargos išseko labai greitai. Projekto #iGo2Dakar iniciatorius Mindaugas Plukys akimirką net pasidavė jausmams: noriu namo, į Lietuvą.
Laimei, Argentinoje radome „Shell“ ir kitų tarptautiniams tinklams priklausančių degalinių, kurios mielai „draugavo“ su mūsų „Visa“ kreditinėmis kortelėmis.
Na ir dar vienas niuansas, puikiai atsispindintis filmuotoje medžiagoje. Daugeliu atvejų (jei degalinė priklauso vietiniam tinklui) už degalus susimokama čia pat, šalia kolonėlės – į pastatą eiti nereikia. Taigi grynieji pinigai laikomi tiesiog stalčiuje, kuris prieinamas bet kuriam miklesniam vagišiui. Gal todėl tas vyrukas Paragvajuje rymojo su vinčesteriu?
