Tai jau antrasis „Lietuvos lobių“ etapas. Pirmasis buvo surengtas Aukštaitijoje, o dabar dalyviai savo orientavimosi žinias demonstravo Dzūkijoje, Druskininkų apylinkėse. Likus savaitei iki renginio, Druskininkuose apsigyveno varžybų organizatorius A.Sutkus.
Panevėžietis jam nepažįstamais miškais ir keliais per tas dienas įveikė maždaug 600 kilometrų.
Varžybų organizatorius ieškojo įdomių objektų, įsimintinų vietų, gražių kraštovaizdžių ir kitų taškų, kuriuose būtų galima paslėpti „lobius“ ar palikti koordinates, vedančias pas juos.
„Lobiai“ – ir ore, ir po žeme
A.Sutkus „lobius“ išslapstė pačiose netikėčiausiose vietose – ant tiltų konstrukcijų, medžiuose, apleistos sodybos šulinyje, po sena ir supuvusia valtimi ir netgi po žeme.
Vienas „lobis“ buvo paslėptas dar Panevėžyje, tačiau vistiek atkeliavo į Druskininkus ir tapo nemenka užduotimi dalyviams. Kaip? Organizatorius „lobį“ iš Panevėžio išsiuntė pasinaudojęs paštomato paslauga. Kai „lobis“ nukeliavo į Druskininkus, dalyviai turėjo ieškoti seifo ir įvesti kodą. Tik tada paštomato durys prasivėrė ir jame buvo rastas „lobis“.
„Lietuvos lobių“ formatas yra išties įdomus ir įtraukiantis. Dalyviams yra duodamas žemėlapis, kuriame pažymėta 40 taškų. Kiekviename iš tų taškų yra paliktos koordinačių nuotrupos.
Norint rasti „lobį“, pirmiausia reikia surasti jo paieškai reikalingas koordinates ir tuomet tikėtis, kad kitas dalyvis to nepadarė greičiau ir nenugvelbė „lobio“ iš panosės.
Varžybų pradžioje kiekvienas dalyvis pirmiausia turi aplankyti tą tašką, kuris analogiškas jo starto numeriui.
Jei parašyta, kad objektą privaloma pasiekti pėsčiomis, tą ir reikėjo daryti.
Taip siekiama, kad varžybų pradžioje visi dalyviai pasklistų po visą žemėlapį, niekam nebūtų noro sekti kieno nors pėdomis ir šitaip rinkti koordinates. Kiek vėliau trasoje dalyviai susitikdavo ar prasilenkdavo, kartu bėgiodavo po miškus, lankytinas vietas ir kitus objektus.
Organizatorius A.Sutkus dalyviams griežtai nurodė laikytis taisyklių ir, jei parašyta, kad objektą privaloma pasiekti pėsčiomis, tą ir reikėjo daryti. Nors visureigiais privažiuoti buvo įmanoma beveik visur, tačiau, siekiant gerbti Dzūkijos gamtą, į kai kuriuos taškus dalyviai pasileisdavo bėgte.
Svarbiausia – strategija
Su vienu iš ekipažų į „lobių medžioklę“ pasinėrė ir šių eilučių autorius Tomas Markelevičius. Žurnalistas sėdo į Mindaugo Mieliausko ir Andriaus Buterlevičiaus visureigį „Land Rover Defender“. Verta paminėti, kad šis duetas pirmame „Lietuvos lobių“ etape Aukštaitijoje triumfavo rasdamas net du „lobius“. Ne mažesnius tikslus ekipažas sau kėlė ir šiame etape Dzūkijoje.
Iš karto po registracijos visi dalyviai sėdo prie žemėlapių, vedė taškus į navigacijos imtuvus. Mindaugas su Andriumi žemėlapyje išsidėliojo maršrutą taip, kad galėtų siekti surinkti net keturių „lobių“ koordinates. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, komandos planui nebuvo lemta išsipildyti.
Tačiau apie viską iš pradžių. Sėdame į visureigį ir vykstame į pirmąjį tašką, kuris pažymėtas ekipažo startiniu numeriu. Ten dalyviams tenka kišti galvą po ežero lieptu ir užsirašyti koordinačių dalį.
Taip pat reikia ir nuotraukos – vienas komandos narys fotografuoja kitą narį. Kartais galima padaryti ir asmenukę, tačiau taip fotografuotis nėra labai patogu, kai galvą reikia kišti po lieptu.
Toliau judame į kitą tašką ir nesunkiai aptinkame suoliuką, po kuriuo pažymėtos kito „lobio“ koordinatės dalys. Beje, visai šalia šios vietos, už kelių metrų ir slypėjo „lobis“. Organizatorius A.Sutkus jį užkasė apkaso gale, tačiau kol dalyviai neturi tikslių koordinačių, žinoti, kur tiksliai guli „lobis“ –neįmanoma.
Toliau judame į kitus taškus. Smulkios navigacijos klaidos nulemia tai, kad atsiduriame kitoje vietoje, negu išties turėjome nuvykti. Sugaištas pusvalandis. Nenuleidžiame rankų ir toliau judame į taškus, kur yra paslėptos koordinatės. Aplankome apžvalgos bokštą, partizanų apkasus, įvairius slėnius, skardžius, važiuojame keliuku palei Nemuną.
Visur renkame koordinačių dalis ir netrukus jau turime visą koordinatę „lobiui“ surasti. Tačiau paaiškėja, kad „lobio“ vietoje kastuvėliu jau darbuojasi kitas ekipažas, o mums iki tos vietos dar reikia nuvykti keliasdešimt kilometrų. Atrodo, kad planas kol kas nesiklosto.
Nenuleidžiame rankų ir imamės kito „lobio“ koordinačių rinkimo. Netrukus ekipažas nusprendžia pasinerti į avantiūrą ir „lobį“ surasti neturint „sekundinių“ koordinatės dalių – paskutinių trijų skaičių. Tai reiškia, kad žinome tik apytikslę vietą ir „lobis“ čia gali būti bet kur, dviejų kvadratinių kilometrų perimetre.
Kadangi užuomina yra „žalios kopėčios“, bandome mąstyti, kas šioje vietoje galėtų būti panašu į tai. Stojame ir klausiame gyventojų, ar netoli nėra kokio nors vandens bokšto, tilto, ar kito objekto, kuris turėtų žalias kopėčias.
Suprantame, kad vienintelis kelias – apsisukti ir ieškoti geresnio pravažiavimo į kitą krantą.
Gyventojai tik gūžčioja pečiais. Negavę tinkamo atsakymo judame toliau, tačiau galiausiai suprantame, kad be tikslių koordinačių mūsų pastangos bus bevaisės.
Važiuojame toliau ir renkame taškus. Privažiuojame du tvenkinius. Dar sovietmečiu įrengti tvenkiniai dabar yra apaugę žolėmis ir krūmais, o aplink juos ir jų viduryje tyvuliuoja pelkė. Navigacija mums rodo, kad privalome apvažiuoti tvenkinį.
Kitame jo krante – taškas su mums taip reikiama koordinačių dalimi. Blokuojame visus „Defender“ ratus, jungiame palėtintą pavarą ir pamažu skinamės kelią. Tačiau privažiuojame visišką pelkę. Suprantame, kad vienintelis kelias – apsisukti ir ieškoti geresnio pravažiavimo į kitą krantą.
Ir tuomet įvyksta tai, kas galutinai nubraukia mūsų ekipažo viltis rasti „lobį“. Apsisukant „defuko“ ratus įsiurbia minkšta pelkė. Padangos netrukus apsivelia šlapiu ir klampiu juodžemiu. Suprantame, kad turime reikalų. Ir tai dar ne viskas.
Šiame visureigyje nėra sumontuotos „gervės“, kurios dėka galėtume prisirišti prie beržų ir save ištraukti. Tenka imtis kitų priemonių. Kišame pagalius po ratais, bandome pakelti visureigį keltuvu ir medienos prikišti nors po vienu ratu. Tačiau to padaryti niekaip nepavyksta.
Iki varžybų pabaigos lieka mažiau nei valanda. Suprantame, kad be pagalbos iš čia neišsikapstysime. Temsta. Sėdime įklimpusiame automobilyje ir skambiname kolegoms. Netrukus susisiekiame su jau finišavusiu dalyviu Rolandu Juraška. Po pusvalandžio tolumoje pamatome galingus papildomus jo visureigio žibintus.
Pasirodo, kad tvenkinio šlaito viršuje yra kuo puikiausias betoninių plokščių kelias.
Tačiau... visureigis važiuoja gerokai toliau nuo mūsų – tvenkinio šlaitu. Pamojame Rolandui, kad esame įstrigę gerokai žemiau. Jis apsisuka ir pelkėtu keliu galiausiai atvažiuoja link mūsų. Pasirodo, kad tvenkinio šlaito viršuje yra kuo puikiausias betoninių plokščių kelias, kurio mes kažkokiu būdu sugebėjome žemėlapyje nepastebėti ir pasukome per anksti, tiesiai link pelkės.
Rolandas greit ištraukia įklimpusį mūsų „Defender“. Iki finišo lieka vos keliolika minučių.
Dar sukirba mintis nuvažiuoti ieškoti paskutinių koordinačių ir tuomet vykti į „lobio“ vietą, tačiau paskaičiuojame, kad laiku to padaryti niekaip nespėsime. O ir neaišku, ar „lobis“ vis dar ten. Juk jo ieškome ne mes vieni. Pasukame į Druskininkus ir galiausiai pasiekiame viešbutį. Šį kartą tuščiomis.
Prizininkų gretose – ir naujokai
Netrukus prasideda apdovanojimų ceremonija, kurios metu paaiškėja, kad buvo nerastas vienas „lobis“. Devynis iš dešimties paslėptų „lobių“ visureigius vairuojantys ekipažai atrado. Tiesa, šį kartą nebuvo tokių ekipažų, kurie rastų daugiau nei vieną „lobį“.
Pirmuoju numeriu pažymėtą „lobį“ rado ir teisėtais jo savininkais tapo komanda pavadinimu „Be pavadinimo“. Antrąjį „lobį“ aptiko „Jeep Cherokee“ vairavusi „HOGS“ ekipa iš Panevėžio. Ketvirtuoju numeriu pažymėta „lobį“ rado „Subaru Outback“ pravažumą patikrinęs ir sėkmingai finišavęs vilniečių „JJ Šalna“ ekipažas.
Penktasis „lobis“ iškeliavo taip pat į Vilnių. Jį rado „Džiunglių Šniūrs“. Šeštasis „lobis“ atiteko komandai iš Utenos originaliu pavadinimu „HTJ288”.
Septintasis „lobis“ iškeliavo į Vilnių, kurį laimėjo „Toyota“ visureigiu važiavę „Juodieji“. Aštunto „lobio“ šeimininkais tapo „Nustebink mane!“ ekipažas iš Vilniaus. „Bastūnai Afrikiniai“ teisingai iššifravo ir surado devintojo „lobio“ slaptavietę, o dešimtasis „lobis“ iškeliavo į Pakruojo rajoną, kurį rado „Mėgėjų“ komanda.
Kaip jau minėjome, buvo nerastas trečiuoju numeriu pažymėtas „lobis“. Tačiau į šį „lobį“ vis dar buvo galima pretenduoti, tačiau tam reikėjo gerokai papurtyti savo piniginę. Jau tapo tradicija, kad nerastų „lobių“ koordinatės yra parduodamos aukciono būdu. Šį kartą vienas iš ekipažų „lobio“ koordinates įsigijo net už 140 eurų.
Vyks dar du „Lietuvos lobių“ etapai
Po apdovanojimų renginio organizatorius A.Sutkus tvirtino, kad varžybos pavyko sklandžiai. Dalyviai aplankė daug gražių Dzūkijos vietų, pasportavo gryname ore ir pasivaržė su bendraminčiais.
Anot varžybų sumanytojo, toks pramoginis-orientacinis varžybų formatas itin vilioja dalyvius, tad jų sąrašas užsipildo mikliai. Tai jau antrasis „Lietuvos lobių“ etapas, o prieš akis dar du renginiai.
Pravažiavau daugiau nei 600 kilometrų vien ieškodamas vietų.
– Audriau, kaip rinkote vietas „lobių“ slėptuvėms?
– Ieškojau unikalesnių, gražesnių vietų, kurios galėtų patikti dalyviams. „Lobių“ vietos atsiranda per darbą. Visokie įdomūs tiltai, šuliniai, partizanų buveinės, slaptos vietos, kurias lankant žmogui kyla adrenalinas. Šios paslaptingos vietos žemėlapyje atsirado per savaitę. Pravažiavau daugiau nei 600 kilometrų vien ieškodamas vietų. Paskui, slapstydamas „lobius“, nuvažiavau dar porą šimtų.
– Kaip pavyko dalyviams rasti „lobius“ ir vietas su koordinačių dalimis?
– Labai gaila, kad buvo nerastas trečiasis „lobis“. Tačiau tai reiškia, kad mūsų darbas buvo padarytas gerai. Džiugu, kad pavyko mūsų eksperimentinė užduotis su mįsle, kurią iššifravę dalyviai ieškojo seifo. O seifas buvo tiesiog paštomatas Druskininkuose. Bandysime šį mįslių principą įgyvendinti dažniau ir kituose etapuose.
„Lobius“, kurie buvo paslėpti įvairiausiose vietose, dalyviai rado saugiai. Niekas nesusižalojo, visi grįžo sveiki ir pasikrovę adrenalino. Buvo ir taip, kad kai kurie „lobiai“ buvo lengvai privažiuojami, tačiau kai adrenalinas užpila smegenis, dalyviai patys susikuria sunkumų.
Kai kas į kitą krantą brovėsi per vandenyje buvusius rąstus, kai tuo metu iš kitos pusės privažiavimas buvo visiškai lengvas.
– Tai jau antrasis „Lietuvos lobių“ etapas. Ar yra tokių dalyvių, kurie jau po pirmojo etapo susižavėjo šiuo formatu bei ketina dalyvauti ir toliau?
– Aš manau, kad šis žaidimas pasidaro tų pačių žmonių, šeimos laisvalaikio praleidimo forma. Branduolys išlieka tas pats, bet džiugu matyti ir naujus veidus, kurie prisijungia prie šios pramogos. Puikus pavyzdys – šiandien būtent naujokai surado vieną „lobį“. Reiškia, kad moka gerai dėlioti strategiją.
Daugiausiai lemia teisinga strategija ir gebėjimas naviguoti.
– Kas lemia „lobio“ radimą? Greitis, maršruto sudarymas, loginis mąstymas?
– Aš manau, kad daugiausiai lemia teisinga strategija ir gebėjimas naviguoti. Miškuose yra klaidu, žemėlapiuose reikia atpažinti objektus, žinoti, kaip prie tam tikro taško privažiuoti. Reikia mokėti skaityti žemėlapio informaciją. Tuomet ir atsiranda rezultatas. Aišku, kai kada reikšmę turi ir automobilio pravažumas, nes kartais reikia važiuoti aplink, nors su pravažesniu automobiliu įmanoma iki tikslo nuvažiuoti ir tiesiai.
– Jei yra nerastų „lobių“, kas nutinka su jais?
– Jie parduodami aukcione. Čia sumos dėl azarto išauga dvigubai ar net trigubai. Tačiau tai ne pinigų klausimas, o noras turėti „lobį“. Aišku, ekipažas, kuris įsigijo „lobį“ aukcione, nebus įtrauktas kaip „lobio“ radėjas į turnyro lentelę. Tačiau jie šiandien įsigijo „lobį“ ir naktį arba ryte lėks jį pasiimti. „Lobis“ kaba labai įdomioje vietoje – po geležinkelio tiltu, sunkiai pasiekiamoje vietoje. Jie tikrai pajus malonumą ten nuvažiavę.
– Ar aiškėja „Lietuvos lobių“ serijos favoritai?
– Pirmame etape buvo pasirodę favoritai, kurie šiame etape nerado nė vieno „lobio“. Taigi, po antrojo etapo kaip tik niekas nėra aiškiau. Dalyviai susilygino vieni su kitais, todėl „Lietuvos lobių“ serija tapo dar įdomesnė. Dabar nėra smarkiai išsiveržusių, todėl apie favoritus kalbėti dar anksti.
– Kiek etapų ir kur planuojate?
– Planuojame dar du etapus. Pavasarinis etapas planuojamas balandžio mėnesį Žemaitijoje, o vasaros etapas turbūt vėl grįš į Aukštaitiją, bet bus stovyklos tipo. Be viešbučio ir restorano, bet su lauko virtuve ir palapinėmis. Vasarą reikia džiaugtis gamta ir ežerais.
