Su D. Pozniaku kalbamės apie jo pagrindinę aistrą – motokrosą, tačiau paliečiame ir kitas jam artimas temas.
– Dinai, kas yra motokrosas? Kuo jis žavingas, gražus, o kas jame yra sunkiausia?
– Motokrosas – tai gyvenimo būdas, kartą paragavęs negali sustoti. Žavingas daugiausia šuoliais, posūkiais ir ypač startu, kurį įdomu žiūrėti ir žiūrovams, ir patirti pačiam sportininkui – gauni labai daug adrenalino.
Kai visus paleidžia – neapsakomas jausmas. Ir žiūrovui, ir važiuotojui labai įdomu, nes būna griuvimų ir pan. Dar motokrose ypač žavi verdanti kova trasoje, kai sportininkai vienas kitą lenkia.
O sunkiausia? Apskritai fiziškai yra sunku (išlaikyti tempą ir pan.), reikia labai daug važinėti, būtina nuolatos palaikyti formą.
Kaip sakė mano treneris, motokrosininkas „susideda“ iš 50 proc. technikos ir 50 proc. kvailumo. Jeigu kažko yra per daug – negerai.
– Koks kroso charakteris, būdas? Kokie tai motociklininkai?
– Kaip sakė mano treneris, motokrosininkas „susideda“ iš 50 proc. technikos ir 50 proc. kvailumo. Jeigu kažko yra per daug – negerai. Motokrosas yra kaip laipteliai: nebūna taip, kad iš karto atsisėdi ir leki. Žinoma, talentingesniam lengviau sekasi ir tikslą jis pasiekia greičiau, bet jeigu žmogus yra užsispyręs ir jam patinka tai, ką daro, vis tiek išmoks.
– Kokie yra kroso motociklai?
– Japoniški, austriški – na, kaip ir visur turbūt: „Yamaha“, „Suzuki“, „Kawasaki“, „Honda“, KTM, „Husqvarna“, dar itališkas TM. Krosiniai motociklai yra lengvi, kad būtų lengviau šokinėti ir pan. Taip pat su jais kelyje važinėti negalima, nes toks motociklas – sporto įrankis. Šiaip visi yra geri, tik skonio reikalas koks patinka – raudonas ar geltonas. Jis nėra ilgaamžis, bet jeigu tinkamai prižiūrėsi, nelauksi, kol suges, keisi tepalus, filtrus ir t.t. – sąlyginai ilgai tarnaus. Žinoma, priklausomai nuo to, kaip naudosi – mėgėjiškai ar profesionaliai.
– O kiek pats motociklų turėjote?
– Kad nelabai atsimenu. Gal daugmaž 15. Jeigu normaliai sportuoji, reikalingas mažiausiai vienas motociklas metams. O jeigu skirtingose klasėse važiuoji – tai ir keli motociklai.
– Kuo ši sporto šaka skiriasi nuo „enduro“ ir „supermoto“?
– Pats motociklas – beveik identiškas, tik niuansai (ratai, amortizatoriai) yra kitokie. Bet skiriasi sportas. „Supermoto“ susideda iš dalies asfalto, dalies – 30 proc., – grunto, nėra tokių didelių šuolių (nors, tiesa, kartais būna – žiūrint, kokia trasa).
„Enduro“ važiavimo trukmė labai skiriasi. Jeigu motokrose važiuoji 20 minučių (plius du ratai), tai „enduro“ – mažiausiai dvi valandas. Ir resursas kitoks, ir motociklas su žibintais, kurį galima priregistruoti. „Enduro“ vyksta miške, kalnuose.
– Ar galima taip sakyti, kad krosas ir varžybos – neatskiriama? Iš ko susideda varžybos?
– Na taip, galima. Kai važinėji trasa, atvažiuoja daug draugų, visi treniruojasi. Tad net ir treniruotėje yra azartas, norisi kažką aplenkti, kažkas tave lenkia, yra siekis. Beveik kaip varžybose. O varžybose visi kartu, startas ir pagrindinis dalykas – azartas. Jeigu treniruotėje galvoji „užteks, sustosiu, pailsėsiu“, tai varžybose jau visada važiuoji, nes kam į jas važiuoti, jeigu nesistengi.
Varžybos susideda iš starto, šuolių, posūkių, visokių kliūčių, bangų. Klasės priklauso nuo kubatūros, amžiaus ir profesionalumo.
Atsižvelgiant į klases ir amžių, važiavimo laikas būna nuo 8 iki 20 minučių (plius du ratai). Kiekviename važiavime gali dalyvauti iki 40 sportininkų. Trasos ilgis ne didesnis negu 2 km, o plotis ties siauriausia vieta 5-8 metrai (5 m – solo motociklams, 6 m – motociklams su priekabomis, tačiau apskritai rekomenduojama – 8 metrai).
Šiais metais Lietuvos čempionate bus 4 etapai (kiekvienas etapas vyksta dvi dienas), anksčiau būdavo ir 6. O įvairiose „taurėse“ važiuoja visi tie patys. Jeigu yra už ką ir didelis noras sportuoti – važiuoji į visas varžybas. Nėra taip, kad į čempionatą atvažiuoja „kažkas“. Man atrodo, taurės yra tam, kad papildytume varžybų kiekį.
– Kaip labai svarbu žiūrovų palaikymas?
– Malonu, kai už tave serga ir rėkia. Iš šalies gali atrodyti, kad sportininkas važiuodamas nieko nemato, bet iš tikrųjų viskas matyti ir gerai nuteikia psichologiškai – ypač namuose. Kai trasa pažįstama – irgi lengviau.
– Kada motokrosas atsirado Lietuvoje?
– Labai seniai. Daug veteranų yra: Klaipėdoje – A.Šerkšnas, Vilniuje – V.Kavaliauskas ir kt. Sovietų Sąjungos čempionatas būdavo kaip Europos čempionatas. Tada struktūra buvo kitokia: ateini į bazę kaip į būrelį, užsirašai, išmoko remontuoti, po to važiuoti, o jeigu neblogai sekasi ir rodai rezultatus – ir techniką duoda. O dabar viską turi turėti pats ar ieškotis rėmėjų. Todėl pas mus tik keli profesionalai, o visi kiti – mėgėjai. Tiesiog nėra sąlygų.
– Kokie dabar perspektyvūs sportininkai?
– Be abejo, Arminas Jasikonis. Dovydas Karka, Vytautas Bučas, Nerijus Rukštela, iš jaunimo – Arnas Milevičius, Nojus Gasiūnas. Gerai, kad rėmėjai kažkiek padeda jauniems sportininkams. Kitaip būtų labai didelė „Hobby“ klasė ir visi lenktyniautų tarpusavyje.
– Žvelgiant atgal ir palyginus su dabartimi, kaip keičiasi važiavimo technika?
– Nesikeičia. Padidėja šuoliai ir greitis trasoje, padangos modernizuojamos, bet pati vairavimo technika kaip buvo prieš šimtą metų – taip ir dabar lygiai tokia pati. Pasaulio čempionate 1968 m. pirmasis, laimėjęs su KTM, buvo rusas. Rusijos trenerio knygoje nurodomi visi kampai, kaip ruoštis fiziškai, ką reikia daryti. Kai palyginu su kuo pradėjau – mopedu „Delta“, po to „Čezetais“, tai...
– Ko norėtųsi Lietuvos kroso ateityje?
– Norėtųsi bazių – sportinių kompleksų. Tarkime, kaip Ispanijos „Aragone“ (buvome varžybose): būtų ir žiedas, ir formulės trasa, kartodromas, motokroso, supermoto trasos – viskas vienoje vietoje su kavinėmis, dušais.
Su kostiumu atvažiavai, nusirengei, net savo motociklo nereikia turėti, išsinuomojai, palakstei, jeigu reikia trenerio – atėjo už papildomą kainą. O pas mus – patinka, nusipirkai motociklą, žiūri į kitus ir stengiesi kažką panašaus padaryti.
Norėtųsi, žinoma, pasaulinio lygio trasos, kad vyktų pasaulio čempionatai, bet tai labai daug kainuoja. Latviai, šaunuoliai, padarė labai gerą trasą – pernai vyko komandinės varžybos „Motocross of Nations“, kur suvažiuoja patys stipriausi sportininkai.
– Kuo mes skiriamės nuo kaimynų latvių?
– Jų požiūris dar nuo sovietinių laikų į šį sportą apskritai buvo kitoks. Ir iki šiol motokrosas yra labai populiarus. Pas mus tai išvis nei kad įvyko, nei kad bus varžybos – jokios informacijos.
Gerai, kad dabar visagalis „Facebook“ yra – tai ten bent dalinamės informacija. Nieko nerodo, niekas nieko nežino, nueini pas rėmėjus, o jie sako: „motokrosas – tai čia kur per asfaltą, žiede važiuoja?“ (juokiasi). Į varžybas atvažiuoja baltarusiai, lenkų gal mažiau ir, žinoma, latviai. Grįžęs į motokrosą net nustebau, kad dalyvių skaičius nemažas, ypač „Veteranų“ klasėje. Žymiai įdomiau važiuoti, kai mūsų daug.
– Kaip manote, kodėl tapote čempionu? Ką tai reiškia, kas už to slypi? Kiek pasiruošimo, įgūdžių, talento, traumų, sėkmės ir užsispyrimo tam prireikia?
Jeigu laimėjai Lietuvoje, toli važiuoti nereikia, nuvažiuoji į Latviją ir ten važiuosi penkioliktas ar dešimtas. Tobulėti visada galima.
– Čia ilgai labai, gal nereikia (juokiasi). Kaip visur: stengiesi, užsispyrimas, aišku, darbdavys padėjo, nupirko technikos.
Tolygiai, stabiliai, lygiai važiuodavau ir laimėdavau, nors visada buvo greitesnių už mane sportininkų. Čempionatas vienomis varžybomis nesibaigia – vienas varžybas laimėjai, kitas nugriuvai, nebaigei ir viskas. Aišku, būdavo ir kokia trauma: jau atrodydavo viskas, liko tik etapas, o per kokią treniruotę – paukšt!
– Tai kas tada veža į priekį, kai jau esi geriausias?
– Geriausias esi tada, kai išloši Pasaulio čempionatą. Jeigu laimėjai Lietuvoje, toli važiuoti nereikia, nuvažiuoji į Latviją ir ten važiuosi penkioliktas ar dešimtas. Tobulėti visada galima. Laimėsi Latvijoje – važiuok į Europą, iš Europos – į pasaulį. Niekada nėra pabaigos.
– Galėtumėte išvardinti savo pergales Lietuvos čempionatuose?
– 2002, 2004, 2006, 2007 m. krose. 2010, 2011, 2012 m. supermoto. Metai eina vieni po kitų, ir aš nebeatsimenu (metus išvardijo tik kurį laiką panaršęs telefone).
– Kiek šis sportas užima vietos jūsų gyvenime dabar?
– Kadangi čia kaip narkotikas, tai iki senatvės motociklą turėsiu. Man patinka, aš savo malonumui važiuoju, su gera nuotaika, laimingas grįžtu namo. 2-3 kartai per savaitę, jeigu niekas nesugenda. Bet kažkaip negenda, aš nebelekiu greitai.
– Jūsų planai šį sezoną? Kur važiuosite, ko tikitės?
– Bandysiu kroso čempionate važiuoti, jeigu viskas bus gerai. O „supermoto“ priklauso, ar man padės kažkiek su padangomis – tai „slick‘ai“, kaip žiede. Jeigu krose padangų komplektas kainuoja 115-145 Eur, tai „supermoto“ 350 Eur. Ir jos vienoms varžyboms.
Šiaip viskas gerai, motociklas nesensta, įdomu greitis, guldymas, viskas puiku, tik padangų kainos labai didelės. Bet dažniausiai užsimeti senas ir taip leki su tuo, kas yra. „Supermoto“ kroso atkarpoje galima irgi pakankamai agresyviai važiuoti, bet švelniau. Šiame sporte pačiam važiuoti įdomiau negu žiūrėti.
– O kaip dėl kitų motociklų sporto šakų?
– Buvau savo malonumui išvažiavęs žiede. Didžiulis greitis, padangos „laiko“ posūkiuose, guldymas, labai įdomu.
Bet man susidarė įspūdis, kad ten negalima klysti. O krose gali daugiau rizikuoti, klysti. Esu važiavęs „enduro“ krose, labai patiko. Žinoma, būtina ruoštis fiziškai, daug ištvermės reikia, ir labai motociklas kenčia. Vis tik kiekvieną kartą po 2 valandas važiuoti – daug. O traukti motociklą iš pelkės tik tam, kad būtų kam pažiūrėti, nieko gero. Motociklas nėra visureigis. Sankabos sudega, motorai perkaista, man buvo gaila motociklo, tai daugiau nebevažiavau. Žiemą su dygliais irgi labai įdomu – „laiko“ ant ledo kaip „slick’ai“ ant asfalto.
– O „speedway“ išmėgintumėte?
– Jeigu būtų kur, žinoma, kad išmėginčiau.