Keturi metai patirties prieš iššūkį
Kauno technikos kolegijos lenktynių komandos nariai tapo Lietuvos automobilių istorijos dalimi, kaip pirmoji ir vienintelė studentų komanda dalyvavusi bei sėkmingai finišavusi „Aurum 1006 km lenktynėse“. Jaunieji sportininkai iškovojo net 19-tą vietą bendroje įskaitoje ir liko 4-i savo klasėje.
Siekdami šio užsibrėžto tikslo, studentai praleido tūkstančius valandų prie automobilių dirbtuvėse, trasoje bei auditorijose mokydamiesi automobilių parengimo varžyboms subtilybių. Žingsnis po žingsnio jauni vyrai priartėjo prie ilgo nuotolio varžybų. Visą šią kelionę tikslo link pristato KTK komandos vadovas Povilas Bonkevičius.
– Povilai, esate pirmoji ir vienintelė studentiška komanda, kuri dalyvavo ir finišavo „Aurum 1006 km lenktynėse“. Kaip gimė idėja čia dalyvauti?
– Pernai išbandėme ilgas distancijas ir mums labai patiko. Tad šįmet žinojome, kad tikrai čia norime būti, dalyvauti ir finišuoti. Norėjome įrodyti sau ir kitiems, kad mes galime ne tik finišuoti, bet ir konkuruoti su kitais. Kitaip tariant, subrendome ir norėjome „pasimatuoti raumenis“.
– Ar ilgai užtruko šis kelias?
– Žinoma, kad galėtume būti „Aurum 1006” lenktynėse, reikėjo nueiti nemažą kelią. Patirtį kaupiame daugiau nei ketverius metus. Džiaugiamės, kad subūrėme komandą, kuri turi reikalingų kompetencijų ir žinių, išmano, kaip dirbti su automobiliu, kaip jį prižiūrėti bei paruošti tokio tipo varžyboms. Augome visi kartu kaip komanda ir kaip asmenybės.
Komandai papildomos patirties bei ramybės įnešė Edvardas Grabliauskas, kuris autosporte yra matęs ir šilto, ir šalto, tačiau mums vis dar trūko žinių ir kompetencijos ilgo nuotolio varžybose. Galima sakyti, mus „užkabinusios“ „FastLap“ naktinės ilgo nuotolio varžybos ir tapo trūkstamu sraigteliu bei postūmiu, lėmusiu startą 1006 km maratone Palangoje.
– Kaip vyko pasiruošimas ir koks jis buvo?
– Tikslingas pasiruošimas startui prasidėjo jau šių metų vasario mėnesį. Pirmiausia pradėjome spręsti organizacinius klausimus, pildėme registracijas, atrinkome vairuotojus, derinome biudžetus ir t.t. Po to sekė automobilio paruošimas, treniruotės, darbas su vairuotojais ir automobilių priežiūros inžinieriais.
Šįkart mūsų tikslas buvo finišas, tad ir automobilį ruošėme tam, kad jis sėkmingai finišuotų. Tai apibrėžė ir mūsų pasiruošimo apimtis. Daug dirbome savo Kauno technikos kolegijos bazėje, nemažai bandėmės ir tikrinomės trasoje. Mechanikai vykdavo kartu su pilotais, kad išsiaiškintų automobilio galimybes, pamatytų silpnąsias vietas, išspręstų jas ir pasiruoštų galimiems netikėtumams.
Analizavome, kas gali sugesti ir kas nutiks, jei, pavyzdžiui, užstrigs stabdžiai ar sutriks pavarų dėžės aušinimas, ką darysime, jei trasoje subyrės važiuoklė, ko imsimės kitais atvejais. Buvome apgalvoję beveik kiekvieną situaciją ir turėjome po kelis įmanomus sprendimo variantus.
Mūsų niekas negąsdino, net jei būtų reikėję per naktį iš naujo virinti visą automobilį, mes tai būtume padarę, nes buvome pasiruošę, motyvuoti ir net turėjome pasirengę tokį patį atsarginį automobilį.
Daug dirbome, kad suprastume vieni kitus, tarpusavio lūkesčius, pridengtume silpnąsias vietas ir padėtume atsiskleisti stipriausioms komandos narių savybėms.
Visą pasirengimo ciklą užbaigėme varžybose Estijoje. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad esu tikrai sužavėtas mūsų komandos kompetencija, žiniomis ir tuo, kaip ji dirbo 1006 km trasoje. KTK komandos mechanikai padarė viską tiesiog idealiai ir prilygo, o gal net ir lenkė geriausių komandų inžinierius.
– Povilai, finišavote 19-oje vietoje. Kaip vertinate pačias varžybas, jų eigą?
– Visada galima geriau, bet kaip ir minėjau, iš techninės dalies neradome prie ko prikibti. Mechanikai atidirbo 100 proc. Šiuo aspektu tiesiog čia norėtųsi palaikyti tokį patį lygį ir kitais metais. Turbūt svarbiausia yra užfiksuoti aspektus, kurie mums leido taip gerai dirbti ir stengtis pakartoti, kiek tobulinant patį procesą.
Žvelgiant bendrai, pasiekėme savo išsikeltą tikslą – finišavome. Manau, kad finišavome sėkmingai, geroje vietoje. Juk startavome pirmą kartą, iš 31 pozicijos tarp 38 dalyvių. Pačią kvalifikaciją naudojome kaip treniruotę. Varžybose galėjome važiuoti ir greičiau bei, tikėtina, pasiekti dar geresnį rezultatą, tačiau pilotams reikėjo savikontrolės ir priminimo, kad mūsų planas ir tikslas šiemet buvo ne kuo aukštesnė pozicija, o sėkmingas finišas. Kartais tai buvo sunku padaryti, nes jautėme, kad galime važiuoti ir greičiau. Aišku, įspūdį darė konkurentų, važiuojančių bendroje įskaitoje Lamborghini, Porsche ar kitais superautomobiliais, techninės galimybės. Visgi, šaltas komandinis protas leisdavo išlaikyti pasirinktą tempą ir strategiją.
– O kaip dėl padarytų klaidų. Ar buvo skaudžių ir sudėtingų momentų?
– Beveik viskas vyko kaip ir buvo suplanuota. Žinoma, automobilių sporte yra nemažai veiksnių, kurie priklauso ne nuo tavęs. Vieno tokio rezultatas – trasoje nusisukęs pusašis. Atsiradus šiam gedimui, buvome priversti sustoti ir laukti, kol automobilį į „pitus“ nutemps teisėjai. Jiems prisikabinus automobilį ir pradėjus tempti, gesinimo zoną tiesiog sunaikino įlėkęs į ją vienas iš dalyvių, tad teisėjai buvo priversti sustoti ir ją sutvarkyti.
Tai buvo vienas iš sunkiausių momentų lenktynėse. Stovi ir matai, kad pro tave švilpia visi konkurentai, o tu negali nieko padaryti iki kol teisėjai neatgabens automobilio...
Tik teisėjams baigus tvarkymo darbus ir partempus mūsų sportinį automobilį, mechanikai ėmėsi darbo. Jie gedimą nustatė ir jį sutvarkė per 6 minutes! Tai nepaprastai geras rezultatas. Deja, visas tas epizodas iš mūsų atėmė 23 minutes bendro laiko. Tai vienintelis, tačiau didelis laiko prasme netikėtumas, kuris ženkliai atsiliepė ir galutiniam rezultatui.
Galbūt patys suklydome ir šiek tiek taktiškai. Jei būtume darę vienu vairuotojo pasikeitimu mažiau, greičiausiai būtume likę 3 savo klasėje. Esame jauna komanda, tad visos pamokos mums yra skaudžios, tačiau labai naudingos ir suteikiančios aukso vertės žinių bagažą.
Taip pat galiu išskirti ne skaudų, o kaip tik, priešingai, malonų momentą. Jis įvyko dieną prieš varžybas. Tai buvo mechanikų bėgimas, kuriame Kauno technikos kolegijos komandos narys Tadas atbėgo antras! Tai buvo labai malonus ir geras momentas emocijų prasme. Labai džiaugiamės dėl to, nes mūsų mechanikai tikrai verti prizų ir įvertinimo. Ypač už savo kompetenciją.
– Kaip 1006 km maratonas atrodo šiandien, praėjus jau šiek tiek laiko ir žiūrint kiek kitomis akimis?
– Šios varžybos parodė, kad jose svarbiausias yra komandinis darbas. Vienas, kad ir geriausias pilotas, lenktynių tikrai nelaimės, kaip ir mechanikas ar strategas. Vieno komandos nario padaryta klaida atsiliepia visai komandai bei rezultatui. Dabar matome, kad KTK komanda yra labai stipri ne tik savo kompetencijomis, bet ir savo tarpusavio ryšiu, supratimu, o tai yra be galo svarbu.
Taip pat supratome, kokios sudėtingos yra šios varžybos. Žiūrint iš žiūrovų tribūnų ar per televizorių, sunku pamatyti, kiek čia daug įtampos, varginančio laukimo. Komandos turi būti maksimaliai pasiruošusios, nes pilotai nuvažiuoja po kelis šimtus kilometrų, o tam reikia labai daug fizinių jėgų.
Visgi, visas bemieges naktis, praleistas prie automobilio ir ruošiantis varžyboms, atperka momentas, kai kerti finišo liniją. Tai kažkas nepaprasto, ką norisi pakartoti vėl ir vėl.
– Ar gali studentiška komanda konkuruoti su profesionaliais sportininkais?
– Savo kompetencijomis ir įgūdžiais – tikrai galime. Esame profesionaliai pasirengę ir šis startas tai dar kartą įrodė. Mums svarbu ne tik pozicija, bet ir praktinių įgūdžių lavinimas, juk Kauno technikos kolegija pirmoji, ir, kol kas, vienintelė Lietuvoje ruošia profesionalius inžinierius autosportui. Tačiau, jei kalbame apie biudžetus, tai dar esame labai toli nuo laimėtojų. Didžiausi komandų biudžetai siekia per 100 000 eurų, vidutiniai apie 40 000, o mažesni sudaro iki 15 000 eurų. Skirtumai milžiniški, todėl kai kartelė taip aukštai iškelta, ją pasiekti galima tik pasitelkus rėmėjus. Natūralu, kad, jei nori kovoti dėl podiumo, turi turėti ir atitinkamą biudžetą.
Šįmet mūsų tikslas buvo sėkmingai finišuoti. Jį sėkmingai pasiekėme geroje pozicijoje galutinėje įskaitoje. Tuo pačiu pamatėme, kad kai ką patobulinę, galime net ir su šiuo automobiliu, kuriuo važiavome, pasiekti ir geresnių rezultatų. Kitais metais tikimės pritraukti ambicingą komandos partnerį-rėmėją, kuris tikės Kauno technikos kolegijos komanda. Esame jauni, motyvuoti ir ambicingi, tad kitas startas bus dėl kuo aukštesnės vietos.
