Keturių žiniasklaidos atstovų (Egidijaus Babelio, Mindaugo Plukio, Algirdo Venskaus ir Pauliaus Sviklo) ekipažas, sėdęs į standartinį „Nissan Navara“ (tik apautą sportinėmis padangomis), per pirmąją dieną įveikė apie 700 kilometrų – daugiau nei trečdalį visos distancijos. Vairuotojai darė klaidas, jų neišvengė ir šturmanai, dėl ko finiše ekipažo lauks ne viena minutė baudų. Tačiau pirmos dienos finišas atperka visas negandas ir išankstines baimes.
Bekelės varžybose kai kurias atkarpas reikia važiuoti naudojantis kelio knyga, kai kurias – renkant žemėlapyje sužymėtus taškus. Jeigu kelio knygos nei vienam žiniasklaidos atstovų ekipažui nebuvo naujiena, tai specialūs GPS imtuvai nepasirodė pažįstami. Tačiau kiti dalyviai, apsirūpinę specialiais kompiuteriais, rekomendavo programėlę telefonui – „Soviet military maps“.
Keistoką pavadinimą turinti aplikacija, pasirodo, yra geriausias sprendimas telefoną ar planšetinį kompiuterį naudojantiems bekelės mėgėjams, tad puikiai tinka ir „4x4 Perimetro“ varžyboms – joje galima rasti kitose navigacijos programose neegzistuojančius siaurus miško kelius ir tokius ruožus, kuriais automobiliai pravažiuoja ne kiekvieną dieną. Jos detalumą su kitomis navigacijos sistemomis galima palyginti pagal reikalingą vietą Lietuvos žemėlapiams. Pavyzdžiui, „Sygic“ navigacijos programoje Lietuvos žemėlapiai užima apie 14 MB, „Google Maps“ – apie 0,3 GB, o patys detaliausi „Soviet military maps“ – apie 1,3 TB. Detalumo lygį galima ir sumažinti iki kelių GB – tai labiau telefonams pritaikyta versija.
Ta proga sugalvojome ir naują tikslą – įrodyti, kad „4x4 Perimetrą“ galima įveikti naudojantis tik išmaniuoju telefonu.
Išsiaiškinus su žemėlapiais ir ketvirtadienio rytą pradėjus varžybas, nesklandumų išvengti vis tik nepavyko. Nuvažiavus vos kelis kilometrus nuo starto Druskininkuose, teko iš bagažinės traukti kirvį ir traukti ant kelio nuvirtusius medžius bei gaišti laiką vėžlio greičiu šliaužiant škvalo nusiaubtuose Dzūkijos miškuose. „Tai čia šitaip ir irsimės visus 2000 kilometrų?“
Ne, tokia buvo tik pirma valanda. Po to kelionė tęsėsi miškais palei Maros upelį, skiriantį Lietuvą nuo Baltarusijos, vėliau kilo iki Kalvarijos, Kudirkos Naumiesčio ir kitų pasienio miestų. Vyšnia ant torto kiti dalyviai vadino poligono prie Klaipėdos rungtį, kur visureigiai maudėsi smėlyje, o šturmanai pastoviai kartojo vairuotojams „Tu tik neatleisk gazo, tu tik neatleisk, nes klimpsim.“ Tais keliais paprastai važinėja šarvuočiai, tad lengviesiems automobiliams jie tapo nemenku iššūkiu.
Tada šimtas kilometrų Žemaitijos žvyrkeliais ir pirmos dienos finišas prie Ašvos malūno. Rezultatai nežinomi, bet į prizininkus nepretenduojame: kiti dalyviai yra gerokai labiau patyrę ir turi bekelei pritaikytus automobilius. Juolab kad žinome keletą savo klaidų, už kurias mūsų ekipažas gaus baudos minučių.
Tačiau tikslus išsikėlėme kitus: pirmas, finišuoti – kokiais nors būdais kirsti finišo liniją Druskininkų kempinge šeštadienio vakarą. Antras – padaryti gražių nuotraukų. Trečias – išsimiegoti namie, nes čia tam laiko nenumatyta. Pavyzdžiui, trečiadienio vakare po dalyvių pasitarimo išsiskirstėme 23 val., o ketvirtadienį 6 ryto jau reikėjo stovėti starte. Ketvirtadienio finišas – 20-22 val., o penktadienį startas jau 3 val. ryto. Analogiškai – ir šeštadienį.