Benediktas Vanagas startavo iš 25-osios vietos ir pakilo iki 17-os. Šiek tiek dulkių keliaujant paskui lėtesnį sportininką, šiek tiek šlapių provėžų ir iš esmės Vanagas yra ten, kur ir turėtų būti. Atsižvelgiant į jo vairuojamą techniką ir šių metų varžybų sudėtį, Benediktas gali nesunkiai suktis dvidešimtuke, svarbu, kaip ekspertai pasakytų, „netrukdyti automobiliui važiuoti“. Penktasis startas, šiokia tokia patirtis su šturmanu ir šių metų užduotį važiuoti greitai, bei atsargiai Vyčio geno vadybininkas įvykdo faktiškai be priekaištų.
Ar pavyks aplenkti Vanagą?
Jam iš paskos turėjęs žengti, iš 27-osios vietos startavęs Antanas Juknevičius finišą pasiekė jau tik 29-tas ir nors neįvardino kažkokių klaidų, o ant automobilio nebuvo matyti aiškių randų, pusės Lietuvos keliamų lūkesčių „aplenkti Vanagą“ jis nepateisino. Duodamas interviu Antanas gyrė ir automobilį ir šturmaną, tačiau veide paslėpti kartėlį buvo sunku ir bet kuris daugiau susipažinęs su Antanu galėjo išskaityti jo apmaudą. Nieko tokio – tai tik pradžia ir jei visos prognozės, bei organizatorių pažadai pasiteisins, „Antanukui“ paranki ralio dalis vos už keleto dienų.
Trečiasis lietuvių ekipažas abejingų šį kartą nepaliko – Vaidotas Žala ir Saulius Jurgelėnas pakilo daugiau nei dvejomis dešimtimis pozicijų ir tą sugebėjo padaryti po dviejų incidentų, kainavusių jiems ne tik laiko, bet ir jų bolido – „Bitutės“ priekinį sparną. Vos antrąkart startuojantis Vaidotas pirmame Dakare buvo susikaupęs ir važiavo išties ramiai, klausydamas patyrusio šturmano nurodymų. Šiemet?
Panašu, kad šiemet Vaidotas nusprendė, jog žaisti ir vaidinti “ramias pelytes” su 1.9Tdi „Bitute“ yra vis tik ne jo veržliai sielai. Savo identitetą pademonstravo jau pirmuose kilometruose darydamas tai, ką gimnastai ir ralistais sutartinai vadina žvake: nesėkmingas šuolis, automobilio nosis sminga į gruntą, pradėdama rusiškos ruletės partiją su gravitacija – ant ratų, ar ant stogo. Du kartai ir abu kartus praeityje ne vieną „stogą“ patyręs pilotas galėjo džiaugtis sėkminga baigtimi. Tiesa, abu ekipažo nariai sutartinai kartojo, jog nepataikė pasirinkdami važiuoklės parametrus, tad tai visiškai gali reikšti jog „žvakės“ iš tiesų buvo nelaimingas techninis elementas. Arba kad iki sekančio bivuako likusius 350 kilometrų kažkas klausėsi velnių į šalmą ir tai tikrai nebuvo Saulius Jurgelėnas. Kita vertus, net jeigu ir taip, ne vienas sutiks, kad būtent tokį mes ir norime matyti Vaidotą – greitą, agresyvų ir siekiantį maksimalaus rezultato. Toks jis yra ralyje, kokio jo norime ir Dakare.
Trumpai apžvelgiant lietuvius – visų rezultatų buvo galima nesunkiai tikėtis ir prieš prasidedant tikrajam raliui, fanai miegoti galėjo eiti ramiai. Išimtis, jei jūs esate Xavier Pons fanas. Tokiu atveju pirmadienio vakaras jau turėjo būti palaistytas geru ispanišku šampanu, nes šis, netrukus 37 gimtadienį švęsiantis, pilotas iš 12-osios pozicijos pakilo į 2-ąją, už savęs palikdamas kone visą pastarųjų trijų dešimtmečių ralio dievų mišką.
Sėkmė? Nutrūktgalviškumas? Tą parodys ateinančios dvi savaitės, tačiau šis pilotas gali tapti šio Dakaro staigmena ir tam padės ne tik jo valdomas „Ford“, bet ir iš Argentinos kilęs šturmanas.
Lyderių tarpe didelių rokiruočių nepasitaikė, tačiau staigmenų yra – penketuke randame net tris „Toyota“ ir vos vieną, visų išgirtą „Peugeot“. Natūralu, jog tai rezultatų lentelėje nereiškia nieko, nes įveikta mažiau nei procentas varžybų. Kita vertus, požiūrio ir nusiteikimo skalėje tai “Toyota” pareiškimas, jog net ir nedrįsę pasinaudoti naujuoju bolidu, kuris, kaip ir „Peugeot“, yra varomas dviem ratais ir turėtų būti greitesnis, jie pasiryžo įrodyti savo pranašumą nepaisant visko.
Pirmą vietą užėmęs Nasseras Al Attiyah prisipažino, jog jau paskutinius dešimt kilometrų jautė, jog jo automobilis dega ir tuo netruko įsitikinti iš karto po finišo, bet jei ketvirtadalį greičio ruožo degantis automobilis jo nesustabdo, sunku įsivaizduoti kam tai gali pavykti. Jei taip ir toliau, šį Dakarą bus galima stebėti kaip „Formulės 1“ varžybas, kur kiekviena atkarpa sulaukia naujos intrigos.
