Šįmet APL organizatoriai pabrėžė, kad legendą kuria kiekvienas dalyvis. Kad istorijos, pasakojimai, nuotaika ir „dvasia“ yra pačių važiuotojų „privilegija ir atsakomybė“. Organizatoriai gali tik padėti šiai legendai – versti naują puslapį. Jau antri metai čia dalyvauja daugiausia naujokai – taigi rašomas naujas APL knygos skyrius.
Donatas Žvirblis, pirmą kartą apsukęs Lietuvą, po kelių dienų tarė: „Jau pradedu suprasti, kad mes kartu įveikėme tą iššūkį, kurio taip laukėme, ir tikrai apvažiavome Lietuvą...“
Stipri teigiama ir pozityvi sinergija
Marius Kartanas, 2015-ais metais dalyvavęs Pažintiniame APL su JAWA motociklu, dabar save įvardijantis visišku „bekelės naujoku“, dalijasi įspūdžiais: „APL – tai tokia stipri teigiama ir pozityvi sinergija, kurią sudaro ne tik važiavimas motociklu bekele, bet ir kažkas daugiau...
Šlapios, slidžios trasos, miško keliukai, pilni balų ir purvo, šlapi medžio lapai bei šakos, kartkartėmis glostančios tavo šalmą... Nuo to važiavimas darosi sudėtingesnis, bet kartu ir įdomesnis. Gąsdinantys juodi ir melsvi debesys lengvai pakrapnoja – tokia pirmos dienos pradžia. Mokausi atidumo bei tobulinu greitesnio važiavimo įgūdžius, darau ir klaidų, tad patikrinu ir miško posūkių griovių minkštumą. Pasikeliu, atsukinėju nulankstytus veidrodėlius ir važiuoju toliau.
Priimu ir šlapio durpyno, ir klampių, molingų laukų išbandymą – o tai tik paįvairina ir prideda papildomo žavesio pirmai dienai! Besitaškantys purvo gabalai iš po galinių ratų ne tik daro įstabaus grožio vaivorykštę, bet ir tampa negailestingu kitų enduristų „šventinimu“ – aptaškomi šalmai ir kostiumai.
Važiuoju toliau. Ir vėl keliu ir keliu motociklą nuo itin klampios ir šviežios naujo žvyro supiltos atkarpos, o tai dar kartą nustebina ir pateikia naują siurprizą dienos pabaigai. Tada supranti, kad jėgų liko nebedaug, bet vis tiek ryžtingas ir patenkintas suki gazo rankeną iki nakvynės vietos.“
Antroji diena Mariui buvo dar spalvingesnė: „Tikras lietuviškos vasaros išbandymas – pliaupiant lietui nuo vidurio nakties, tenka susipakuoti daiktus iš nakvynės vietos, rengtis sudrėkusius drabužius iš praėjusios nakties ir judėti pirmyn: pasitikti naujų nuotykių ir drėgmės išbandymą! O jis, patikėkite, tikrai rimtas! Jau pirmi kilometrai parodė, kad važiuoti yra itin sudėtinga – slidinėja tiek motociklo priekis, tiek galas, tenka ir nemažai padirbėti kojomis. Be to, nuvažiavus tik kelis kilometrus, brastoje užgęsta vedlio motociklas. Užvedame naudodami gnybtus ir judame toliau.
O lietus vis nesiliauja, dienos trasa vis klampesnė ir slidesnė. Nuvažiavus dar kelis kilometrus, kito komandos bičiulio motociklas pradeda kosėti. Kažkas su oro mišinio sureguliavimu, šaudo, nesikuria, užsikūrus gęsta ir vėl šaudo – pradedam ieškoti priežasčių, karpyti šlangutes, priveržti atlaisvėjusius varžtus ir chamutus. Sugaištame gerą valandą, bet pagaliau vėl judame link degalinės. Čia norisi tik karštos kavos, vanduo jau sunkiasi per apatinius, bėga per nugarą, šalmo akiniai visiškai aprasoję – tenka važiuoti be jų ir kęsti lietaus lašų, tiksliau, mažų adatėlių, badančių veidą, nuolatinį masažą.
Pasižiūriu į motociklą, stebiu aplinką – visur šalia skraido musės, uodai – jautiesi pats kaip tos durpės gabalas
Užkandę degalinėje – vėl į mišką – legendinę „Varadero alėją“. Didelės duobės, pilnos vandens – stringa, gęsta motociklai. Dar daugiau – tikros durpių purvo vonios – įstrigo iki pusės net lengvas hard enduro motociklas, jį traukė 4 komandos nariai. Jėgų rezervas, atrodo, baigėsi – guliu ant žemės, radęs laisvą minutę. Pasižiūriu į motociklą, stebiu aplinką – visur šalia skraido musės, uodai – jautiesi pats kaip tos durpės gabalas! Diena dar tik įpusėjo, o laukia nauji vargai ir išbandymai!
Tik išvažiavus iš miškų lūžo kito komandos nario galinis guolis! Va tai ir dienelė! Ieškojome sprendimo, kaip viską sutvarkyti ir pasiekti nakvynės vietą. Nusprendėme išskirti komandą į dvi dalis: vieni remontavosi Rokiškyje, o mes dviese pasukom gazo rankenas įveikti likusius dienos kilometrus. Ir tada man gamta pateikė siurprizą: atviroje kelio vietoje iš rugių ar kviečių laukų pamačiau šuoliuojančių dviejų stirnų galvas...
O toliau viskas vyko labai greitai. Stabdymas, jau mačiau pirmą stirną ant kelio, štai ir antra užšoko, nuslydęs priekinis ratas vertė motociklą ant šono į kelkraštį. Mačiau tik pasipylusias žiežirbas. Visgi tai buvo neblogas, bet sėkmingas kritimas ant asfalto – 2 diena baigta su sumušta dešine ranka. Tai buvo pati sunkiausia diena mūsų komandai iš visos važiavimo savaitės.“
„Tampu priklausomu nuo APL“
Mariaus komandos draugas Faustas Tolkušinas iš Motociklininkai.lt rašo: „Man tai buvo trečiasis APL iš eilės. Po pernykščio „ratuko“ aplink Lietuvą nusprendžiau, kad trečią kartą jau tikrai nevažiuosiu. Tąkart man buvo nelengvas važiavimas, nes komanda viduje nelabai susidraugavo, teko važiuoti greičiau, nei man buvo patogu, ir nebuvau morališkai pasiruošęs, kad gausiu dažnai lietaus ir bus vėsu. Bet laikas ėjo ir metams persivertus į 2017 buvo paskelbta ateinančio APL data. Neramumas vėl ėmė kirbėti viduje. Ėmiau bendrauti su draugais ir tikrinti jų nuotaikas, kas norėtų startuoti.“
Važiavau lėčiau, nei galiu, bet man tai buvo geriau, nei lėkti virš savo galimybių ribos
Taigi motociklininkas Lietuvą apvažiavo dar kartą ir jau žino, ką veiks kitais metais tokiu pačiu metu: „Labai džiaugiuosi, kad viso APL metu komanda beveik nenukentėjo dėl sužeidimų. Taip pat labai stipriai džiaugiuosi, kad net rimtesnius gedimus pavyko ypač sėkmingai susitvarkyti. Buvau psichologiškai pasiruošęs lietui, todėl jis nebegadino nuotaikos. Važiavau lėčiau, nei galiu, bet man tai buvo geriau, nei lėkti virš savo galimybių ribos. Džiaugiuosi komanda, kuri buvo įvairi, bet gerai sutarėme.
Labai buvo puiku APL metu pasimatyti su žmonėmis, kuriuos sutinku tik kartą metuose per šį renginį. Susitinkame ir bendraujame kaip seni draugai, nors net visų jų vardų neprisimenu. APL yra iššūkis tiek technikai, tiek kūnui, bet taip pat APL yra didelis nuotykis visam likusiam gyvenimui. Tampu nuo jo priklausomu ir jau dabar žinau, kad dalyvausiu 2018 metais vyksiančioje jubiliejinėje kelionėje aplink Lietuvą.“
„Ką patiriu čia, ir esu aš“
Šiais metais jau ne pirmą kartą kelionę organizavo Lietuvos enduro klubo nariai Motociklininke.lt autorė Aldona Juozaitytė-Pieva ir Andrius Šulskis. Merginai tai buvo „trečias kartas Tradiciniu maršrutu, pridėjus Pažintinį su JAWA – ketvirtas“. Tačiau ji skaičiaus nesureikšmina: „Nėra taip svarbu, kiek per dieną nuvažiuojame kilometrų. Vadinu tai tiesiog važiavimu visą dieną. Galvoju ne apie kilometražą, bet emocijas, kurias patiriu, juoką, kuriuo dalijamės, vaizdus ir kvapus, kuriuos dar ilgai atsimenu. Niekada nepamiršiu pirmojo karto, kai saulės spinduliai šildė ankstyvą rytą ir mano jaudulį... Kai jaučiausi vėl įsimylėjusi pasaulį. Dėl šio jausmo APL kartoju kasmet.“
Ir dėlioja savo atsiminimus apie šiuos metus: „Buvo puiki savaitė! Aš taip atsipūčiau, kad dar pirmą dieną praganiau kosmetinę su visais „moteriškais“ atributais, „Varadero“ alėjoje pamečiau pakojį (grįžau be jo), po Dainavos „Sacharos“ nutrūko sankabos trosas (grįžau be jos), paskandinau mobilųjį (neklauskite, kur) ir pakeliui pamečiau lietaus aprangą bei liemenę – šias surinko paskui važiavusios komandos. Atpažino: sakė, iš to, kad skylės užsiūtos siūlu, ne skoču, bei iš spalvos.
Vadinasi, pagaliau ne tik važiavau APL, bet ir organizacinius darbus sustygavau taip, kad liko rami galva. Turėjau erdvės atsipūsti, grožėtis Lietuva, užsimiršti. Kai visi „kabliukai“ sudėlioti ir garvežys jau važiuoja (ir dar su tiek vagonų!), belieka tuo džiaugtis. Ir važiuoti drauge.
Palyginti su pernai metais, važiuoti aplink Lietuvą prieš laikrodžio rodyklę man labiau patinka ir tinka. Pradžioje apšyli (miškų Aukštaitija), padūmoji (žvyrų tiesiosios), pailsi (pajūris), vingiuoji pievomis (Panemunė), o tada gauni šaknų ir smėlio (Dainava). Tiesa, pernai lijo 6 dienas, o šiais metais ilgai lijo tik antrą dieną. Ji buvo sunki – daug slidžios dangos ant molio, patižusios žemės, durpių ir visokio kitokio įmirkusio grunto. Grįžus kolega replikavo, kad su mano padangomis būtų galima tik į Pažintinį APL. Nelabai gilinuosi, svarbu važiuoti. Tiesa, tą naktį ieškojau „savanorių“ – uždėti pakojį. Pamenu, tada visi kartu ieškojom, nuo kurio motociklo tą pakojį nusukti. Žodžiu, ryte buvo tvarka“, – šypsosi Aldona.
O jeigu įspūdžius reikėtų apsakyti tiksliau? „Po kiekvieno APL mano žodynas senka. Tai tokia kelionė, kurią man vis sunkiau apibūdinti, aptarti, pasakyti. Nebegaliu ištarti žodžiais to, ką jaučiu, ką sugeriu, kaip kvėpuoju. Kai kiekvieną dieną važiuoji daugiau, negu stoviniuoji, tai suauga su kūnu, mintimis, esatimi. Nepaprastas jausmas! Tiesa, nors jo neįmanoma palyginti su pirmu kartu, kai apsukau Lietuvą, dabar šis jausmas gilėja, skverbiasi į atmintį ir širdį kaip ypatinga istorija ir žėri ten tyliai kaip deimantas. Nenugludintas, nes toks APL niekada ir nebus. Bet kaip tvirtas, užtikrintas jausmas: tai, ką gaunu ir atiduodu, tai, ką patiriu čia, ir esu aš. Čia aš esu gyva.“
