Bet prašymas parašyti apie ralį, reikalauja daugiau teksto. Toks tai buvo „be spaudimo“ prašymas: prieš ralio startą instruktažo metu organizatorius Paulius (aš jį vadinu Enduro Kunigaikščiu) dalyvių miniai pristatė vienintelę dalyvaujančią merginą. Sakė, „jeigu ją pamatysite miške, padėti jai tikrai nereikia, nes ji šiaip valdo JAWA, o dabar važiuoja su KTM, tai važiuoja gerai. Bet šypsokitės, ji parašys straipsnį. Sutariam, Aldona?“ Ką gi, žavinga, užskaitau!
Didelės akys
Visada stebėjausi vyrų gebėjimu reikšti nuotykius: „Ten sėdom valandai, smigom, tempėm, stūmėm, vos neįsipaišiau, atkalė rankas, per ašaras“ ir t. t. Atrodo, kiekvieną gamtos kliūtį ar sunkiai paimtą punktą jie gali vaizdingai apipasakoti. Deja, tokio gebėjimo neturiu. Nors varau kartu su jais, aš patirtį sugeriu kaip bendrą, visuminę, ir, žinoma, man čia svarbiausia yra emocija, kurią patiriu: orą geriančios akys, išsiplėtusios šnervės, kai vos kvėpuoju vėl kur nors nusitėškusi, pasikėlusi motsą, nuvargusi ar pamačiusi smagų ruožą...
Tad godžiai klausiausi vyrų pašnekesių. O jų šių metų ralyje buvo daug, kaip visada. Dėliojasi gražūs skaičiai: tai buvo jubiliejiniai, 10-ieji metai, 9-erius metus ralis vyksta Pabradėje, 250 dalyvių, iš kurių – 25 latviai. Šįmet buvo justi ir naujų vėjų: pagaliau puikiai suplanuotos parkingo, starto, scenos ir maitinimo zonos, t. y. viskas viename. Keitėsi ir keletas pagrindinių važiuotojų – čia tie, kurie net ir brastoj gazą suka taip, kad tik spėk patraukti motociklą, o pralėkus apdovanoja tave įspūdingų vaizdu: kai durpės ar purvas lekia iš po ratų. Norisi grožėtis, bet juk viskas drimba ant tavęs, tad tenka nusukti akis. Vėliau plaukuose, skarelėje, marškinėliuose trinasi žemės gabalai.
Daugiau skaičių? Tai didžiausios Lietuvoje enduro varžybos – faktas ne iš piršto laužtas. Jau tapusios dviem etapais – vienas iš jų vyksta kaimyninėje Latvijoje. Tai varžybos, kur tikrai gausi iššūkių, kur tikrai pavargsi, bet būsi laimingas. Tai vieta ir laikas, kur sportininkai gali sukti rankeną ir finišą pasiekti per kelias valandas. Bet gali plaukioti ir mėgėjai kone visą dieną. Ralyje – 5 klasės, tad bet koks enduristas ras sau vietą: Hard enduro, Soft enduro, turistai (važiuojantys kaip ir soft enduro, tik neįskaitinėje klasėje), sportiniai keturračiai ir monstriukai keturračiai. Apie pastaruosius, beje, šįmet ne vienas motociklininkas stebėjosi: „Manęs atsiklausė, ar gali aplenkti; padėkojo, kad praleidau; o man papypsėjo prieš lenkdamas“. Kultūrėjame net verdant adrenalinui, azartui – džiugu.
Na, o kokia yra Pabradės ralio nuotaika, palikus skaičius kur nors pelkyne? Puiki, ypatinga. Man ypač džiugu buvo važiuoti, juokauti ir vakaroti kartu su bendraminčiais iš APL (Lietuvos Enduro klubo rengiamos kelionės šalies perimetru)! Tačiau ne vien tik aš Pabradės ralyje esu romantikė. Štai kokie buvo komandų pavadinimai: „Pelkių velniai“, „Vienaragiai“, „Miško fėjos“, „Purvo šernai“, „Kauno Jawos“, „Rudnios miško medus“, „Piliakalnis“, „Duok sunkos“ ir t. t.
Į ralį – kaip į šventę
Arūnas Gelažninkas, daugkartinis Lietuvos motokroso ir enduro čempionas pirmą kartą dalyvavo Pabradės ralyje. Kartu su komandos nariu Andriumi Mitkevičiumi, jiedu užėmė pirmą vietą Hard klasėje. Sportininkas dalinasi įspūdžiais: „Visada sau keliuosi vienintelį tikslą – laimėti, tai ir šis ralis nebuvo išimtis. Tik šį kartą buvo komandinės varžybos, tai reikėjo nuteikinėti ir Andrių, kad mes pajėgūs nugalėti. Konkurencija? Kažkokia vis tiek buvo juntama, kadangi tai tokios varžybos, kur pergalę lėmė keli faktoriai, ne tik greitis. Juk nepaėmus punkto bus prastai. Pats ralis patiko ir kad reikėjo naviguoti naudojant GPS, ieškoti punktų. Atmosfera buvo gera, nes tai – daugiau laiko praleidimas sportininkams. Mūsų enduro ralių lygis nėra labai aukštas, todėl man tai buvo daugiau kaip pramoga. Bet pats ralis suorganizuotas, manau, aukštame lygyje.“
Šarūnas Lengvinas ir Marius Ragaišis, užėmę pirmąją vietą Softų klasėje dar Latvijos etape birželio mėnesį, nuo ryto džiugino akį: pasipuošę kostiumais, vaikinai daugeliui kėlė šypseną. Šarūnas pasakoja: „Šiemet jau antrą kartą pamačius savo komandos pavadinimą pirmoje vietoje Soft klasėje negalėjau patikėti, kad tai įvyko. Visos dienos enduro ralis nėra tos varžybos, kuriose reikia kuo labiau „atsukti rankeną“. Su komandos draugu Mariumi dar prieš varžybas sutarėme, kad važiuosime negreitai, nedarysime skubotų sprendimų, nes jie gali kainuoti tiek prarastą laiką, tiek prarastas jėgas, kurių dienos gale ir taip nebūna likę.
Ir tai visiškai pasiteisino – neskubėjimas atvežė į pirmą vietą! Atsipalaiduoti prieš startą padėjo ir neįprasta apranga – kostiumai su kaklaraiščiais. Nuo ryto juokavome – į ralį kaip į šventę. Nes tai ir turi būti šventė dalyviams, o ypač tokiems kaip mes – mėgėjams. Gal net pradėsime tradiciją ir Pabradės ralis taps ne tik sunkiausiu, bet ir linksmiausiu motociklų raliu Lietuvoje? Dar iki galo nesusigulėjo šių metų įspūdžiai, bet jau kirba mintys apie kitų metų Pabradę...“
