 |
| Kadras iš vaizdo siužeto /Avarija Vilniaus ralyje |
Juodas ralio bolidas judėjo tolyn ir keletą kartų vertėsi nuo čia pat buvusio stataus šlaito. Vairuotojas ir šturmanas tuojau pat buvo išgabenti į ligoninę. Tiesa, jei L.Pečeliūnas rimtų sužalojimų išvengė ir greitai buvo išleistas gydytis į namus, tai vairuotojui ne taip pasisekė. A.Majauskui nustatytas dviejų stuburo slankstelių lūžis.
Tragiškoje avarijoje sunkią traumą patyrusį lenktynininką pirmą savaitę kankino stiprūs nugaros skausmai. Sveikata pagerėjo tik pradėjus reabilitaciją vienoje iš Druskininkuose įsikūrusių sanatorijų. Nors skausmas nedingo, medikai nustatė, kad nervai nepažeisti, todėl A.Majauskas jau gali vaikščioti ir sėdėti.
Jis atkreipė dėmesį, kad greitosios pagalbos darbas buvo organizuotas labai gerai, o medikai buvo tikri profesionalai.
– Ar jau galvojate apie sugrįžimą į ralį? – 15min.lt paklausė A.Majausko.
– Matote, mano jau ir amžius veterano, ir patirtas šokas... Tikrai negalvoju apie sugrįžimą.
– Papasakokite trumpai apie savo patirtį automobilių sporte.
– Automobilių sporte su pertraukomis dalyvauju nuo 1998 m. Iš pradžių važiavau žiedinėse lenktynėse, vėliau trekai, šturmano pareigos ralyje. Esu iškovojęs ir prizines vietas savo klasėje Lietuvos ralio čempionate. Tuomet važiavome poroje su Dariumi Vilimu. Jei neklystu, tai buvo 2001-2002 m., A 2000 klasė.
– Ar daug buvo Jūsų kaip lenktynininko karjeroje rimtų avarijų?
– Avarijų automobilių sporte – tikrai ne. Jei domina važiavimo „nulinio“ ekipažu patirtis, galiu pasakyti, kad tokias pareigas atlieku nuo 2008 m., pastarasis ralis man buvo jau keturioliktas. Visi iki šio nelaimingo buvo baigti be incidentų ir nieko, išskyrus pagyrimus, nesu girdėjęs – nei iš organizatorių, nei iš kitų ralio dalyvių.
– Vienas iš ralio lenktynininkų Jūsų ekipažą įvardijo kaip vieną pareigingiausių. Ar tai reiškia, kad tai gali nutikti bet kam?
– Taip, tokie dalykai tikrai gali nutikti bet kam. Kadangi sportininkai važiuoja greičiau – jiems gresia dar didesnis pavojus.
– Papasakokite trumpai apie „nulinio“ ekipažo užduotis ir pareigas.
– Tiksliai tos pareigos yra aprašytos LASF (Lietuvos automobilių sporto federacijos – red. past.) saugos komiteto puslapyje. Ten viskas išdėstyta labai trumpai, nors ne itin aiškiai. Visgi per instruktažus ir, man atrodo, prieš šitą ralį apie tai buvo rašoma ir spaudoje – kad „nuliniai“ ekipažai yra tie patys sportininkai, kurie įveikia trasą sportiniu režimu. Tiesiog nėra vedama jų įskaita, todėl jie nekovoja dėl ralio prizų.
O šiaip tai „nulinių“ ekipažų pareiga – įspėti žiūrovus, kad jau prasideda ralis. Jie žiūri į trasą kaip varžybų dalyviai, o finišavę turi pranešti posto teisėjui apie pastebėtus trasos trūkumus. Paskutinis „nulinis“ ekipažas, kuriuo ilgus metus važiavau aš, dar turi papildomą krūvį, kadangi penkių minučių atstumų po jų startuoja varžybų lyderis. Jam sugadinti lenktynes pasimaišius kelyje arba sukeltais dulkių debesimis būtų nesportiška. Tai verčia kontroliuoti savo tempą kiekviename greičio ruože. Negalima važiuoti atsipalaidavus.
– Dėl kokių priežasčių Jūsų ekipažo „Subaru Impreza“ ralio bolidas tapo nevaldomas?
– Minkštas kelkraštis. Aš įsivaizduoju, kad buvo šlaitas, nuo kurio tas minkštas kelkraštis ir nutraukė automobilį. Toliau – didelis griovys arba duobė. Buvo smūgis, kuris išmetė automobilį į orą, pakeitė jo važiavimo kryptį.
Susirašyme klaidos nebuvo. Kiek pamenu, visas greičio ruožas ėjosi normaliai, stenograma tiko, taip pat ir toje vietoje. Viskas buvo taip, kaip priklauso, tik už tramplino minkštas kelkraštis truktelėjo kairį ratą. Tuomet automobilis nevaldomai slystelėjo į šlapią žolę. O toliau jau...
Realiai taip gali nutikti bet kam, ir tikrai daug kam pasitaiko kiekviename ralyje. Paklauskite bet kurio sportininko – jums pasakys, kad taip dažnai nutinka. Ir šitam ralyje – jei pažvelgsite į rezultatus, pamatysite, kiek ekipažų nebaigė lenktynių.
– Po Vilniaus ralio užvirė karštos diskusijos dėl varžybų organizavimo kokybės. Kokie būtų Jūsų vertinimai?
– Vertinti organizatorių nuopelnus ar klaidas – ne mano kompetencija. Taip pat šio ralio pamačiau labai nedaug. Vėliau ir internete atsiliepimų apie jį peržiūrėjimui turėjau vos pusvalandį. Vertinti kažką konkrečiai šiuo metu tikrai negaliu. Ką spėjau pamatyti pravažiuodamas – dalyvavau ne viename ralyje, kuriame saugumui buvo skiriamas gerokai didesnis dėmesys.
– Ar sutinkate su pasakymu, kad automobilių sportas ir mirtis – visuomet šalia?
– Labai norėčiau, kad taip nebūtų. Visiems linkėčiau, kad taip nebūtų – tiek gerbėjams, tiek dalyviams. Norėčiau dar kartą pareikšti užuojautą žuvusiosios artimiesiems.
