Sugrįžimas į kultines lenktynes – po dešimtmečio
Ralyje „Aplink Lietuvą“ man teko dalyvauti dar 2014-aisiais metais. Tąsyk buvau šturmanas ekipaže su Justu Grendeliu. Mūsų duetas tuomet varžėsi „Mitsubishi Lancer EVO 8“ automobiliu. Tąkart prie starto stojo daugiau nei pusšimtis dalyvių, kurių laukė tiek asfaltinės atkarpos, tiek žvyro greičio ruožai ar autokroso trasos.
Pamenu, kad tais metais prizinės pozicijos pasiekti mums nepavyko. Kaip šviežiai keptas šturmanas tuomet padariau nemažai klaidų tikslaus važiavimo rungtyse, kai kur vėlavau pateikti informaciją vairuotojui. Tačiau pirmas blynas, nors ir prisvilęs, buvo labai vertingas praktikos prasme.
Maždaug tuo pat metu pats kaip vairuotojas jau dalyvavau slalomo varžybose, tačiau į ralį „Aplink Lietuvą“ nei kaip šturmanas, nei kaip pilotas ilgai negrįžau. Iki šių metų.
Šiemet sužinojęs, kad ralio sportinės dalies organizavimą ir planavimą perėmė Darius Šileikis ir Donatas Liesis, supratau, kad veikiausiai atėjo metas nutraukti dešimtmetį trunkančią tylą ir vėl grįžti į ralį „Aplink Lietuvą“. Šie slalomo trasų architektai puikiai žino, kokių konfigūracijų reikia dalyviams ir savo kompetencijas jau parodė „uždėję ranką“ ir ant legendinių „Press Rally“ varžybų sportinės dalies.
Prieš startą – gausybė klaustukų
Mintį čia sudalyvauti vis arčiau realybės stūmė ir tai, kad organizatoriai žadėjo nulį kilometrų ant žvyro. Visa distancija buvo suplanuota ant asfalto – lėtų ir greitų slalomų kombinacijomis. Man, per dešimt metų pasiekusiam Lietuvos slalomo čempiono vardus su priekine ašimi varomu „Mitsubishi Colt“ bei visais ratais varomu „Toyota GR Yaris“, tokia idėja patiko. Kodėl gi nepažymėjus sugrįžimo po dešimties metų pertraukos būtent šiemet? Nusprendžiau pildyti registracijos formą ir formuoti ekipažą.
Pagal pirminį planą šiame ralyje šiemet turėjau startuoti kaip vairuotojas prie savo „Mitsunishi Colt“ vairo. Tačiau po Lietuvos automobilių slalomo čempionato etapo Zarasuose mechanikas Egidijus Česnelis aptiko alyvos nuotėkį galiniuose amortizatoriuose. Maža to, pasikeitė planai ir man kelio knygą turėjusiam skaityti šturmanui Regimantui Nevuliui. Planams byrant kaip kortų nameliui rankų nenuleidau – turiu vietą starto sąraše, o automobilį ir kompanioną tikrai rasiu.
Duetas – su šešiolikmečiu vairuotoju
Iš pradžių šturmano ieškojau savo komandos „Ekrosas“ gretose, tačiau 2022-aisiais šalies slalomo čempione tapusi mūsų rinktinė galiausiai buvo išformuota – vieni perėjo į kitas sporto šakas, kiti sustabdė karjerą, tad pasirinkimo buvo nedaug. Kadangi ekipažo nario paieškos vyko iki varžybų likus trims dienoms, keletas potencialių kolegų jau buvo suplanavę savo savaitgalį kitose veiklose.
Tuomet nusprendžiau imtis avantiūros ir pasiūlyti važiuoti į varžybas kartu viename ekipaže kam nors iš pagrindinių savo varžovų Lietuvos automobilių slalomo čempionate. O kadangi mano automobilis išardytas amortizatorių atnaujinimui, pasiūlymas skambėjo taip – „Turiu vietą dalyvių sąraše, bet neturiu automobilio, neturiu ekipažo nario. Galiu pašturmanauti, imam tavo automobilį, tu vairuoji ir lekiam“.
Ir su šiuo pasiūlymu sutiko naujesnės nei mano kartos „Mitsubishi Colt“ vairuojantis šešiolikmetis lenktynininkas, konkuruojančios Kupiškio „Auto-moto sporto“ komandos atstovas Gediminas Užkurėlis. Su juo Lietuvos automobilių slalomo čempionate mes „kalamės“ taškas į tašką.
Nuo pasiūlymo pateikimo iki galutinio mūsų ekipažo sudėties patvirtinimo praėjo dešimt minučių ir klausimas buvo uždarytas.
Teliko aptarti keletą smulkmenų dėl automobilio paruošimo, atsarginių padangų, dalių gabenimosi, kitų specifinių dalykų, kurie svarbūs ralyje „Aplink Lietuvą“.
Taigi, po dešimties metų ir vėl grįžau į šį renginį kaip šturmanas. Vienintelis dalykas, ką išsiaiškinome tik varžybų rytą – ar aš tilpsiu į sportinę šešiolikmečio vairuotojo sėdynę, kadangi bendro naudojimo keliuose vairuoti teko man.
Nepilnametis sportininkas, kuris trasoje gali lenktyniauti turėdamas licenciją, dar nėra legalus eismo dalyvis kelyje. Tačiau atsisėdus į Gedimino „darbo vietą“ nustebau, jog puikiai čia telpu, todėl per savaitgalį įveikti daugiau nei 1000 kilometrų aplink savo šalį tikrai nebus jokia problema.
Pirma ralio diena
Ankstyvą penktadienio rytą pajudėjome į Kauną, kur pirmiausia mūsų laukė administracinė ir techninė komisija. Ten pateikę startui reikalingus dokumentus ir atsiėmę kelio knygą bei starto lipdukų paketą grįžome prie savo „Mitsubishi Colt“ ir ant jo šonų prilipdėme ketvirtąjį starto numerį.
Išties nesitikėjau, kad gausime tokį aukštą starto numerį, kai dalyvių sąraše buvo ir ženkliai daugiau šiame ralyje pasiekusių, ir kur kas daugiau patirties turinčių ekipažų. Priėmėme tai kaip pasitikėjimą avansu ir važiuodami per starto arką bei sumušę kumščiais su Gediminu Užkurėliu pajudėjome į pirmosios dienos greičio ruožus.
Pirmasis greičio ruožas driekėsi Kaune, J.Bakanausko gatvėje. Būtent šioje atkarpoje man kaip vairuotojui su šturmanu Tadu Martinaičiu šiemet teko lenktyniauti per „Press Rally“ varžybas, tačiau tąsyk gatve kilome aukštyn. Šįkart mūsų laukė „downhill“ konfigūracija. Pirmąjį greičio ruožą įveikėme gana atsargiai. Šaltomis padangomis ir pirmuoju dubliu rizikuoti nenorėjome, todėl čia parodėme antrą klasės laiką, lyderiams nusileisdami maždaug sekundę.
Antrasis greičio ruožas mūsų laukė „ARV Auto“ autodrome Kaune. Prieš startą dar spėjome pasivaikščioti po trasą, pasitikrinti dangos sukibimą bei ant asfalto sudėtų gairelių konfigūraciją. Čia ir vėl buvome antri, nusileidę Andriaus Sinkevičiaus ir Edvino Šakalio duetui. Tačiau džiugino tai, kad už savęs antrą greičio ruožą iš eilės pavyko išlaikyti „Toyota GR Yaris“ ekipažą, kurio sudėtyje buvo panevėžiečiai – slalomo lenktynininkas AWD klasėje Aivaras Valentinavičius bei Lietuvos slalomo čempionas Rimantas Pranauskas.
Toliau kelio knyga mus nuvedė į Kaišiadoris, kur dalyvių laukė turbūt trijų arų dydžio aikštelė. Dėl šios trasos nepatenkinti buvo galingus ir didesnius automobilius vairavę ekipažai, bet mums su „spirgučio“ dydžio „Mitsubishi Colt“ ši trasa itin tiko. Man kaip šturmanui čia skaityti nebuvo ką – teliko skaičiuoti ratus važiuojant aplink konfigūraciją, gaudant akimis lygiagrečiai kitoje pusėje startavusį varžovą.
Šią trasą įveikėme du kartus ir vieną sykį buvome greičiausi savo klasėje. Tiesa, paskutiniame posūkyje su galiniu ratu palietėme bortą, bet kriminalų išvengėme ir pajudėjome į Molėtus.
Molėtų trasoje mūsų laukė panaši konfigūracija, kurią tiek aš, tiek mano vairuotojas Gediminas važiavome pirmame Lietuvos automobilių slalomo čempionato etape šiemet. Čia vienu metu startavo trys automobiliai ir po kiekvieno finišo starto takelis vis keisdavosi. Suvažiavome čia tris kartus. Klaidų išvengėme, du kartus parodėme antrą ir vieną sykį trečią laiką. Labai nudžiugino mano ekipažo vairuotojas Gediminas Užkurėlis, kuris į galvą trasos schemą susidėjo išties mikliai, tad man kaip šturmanui tiesiog reikėjo dubliuoti teisingą informaciją apie trasos schemą, šitaip padedant vairuotojui būti užtikrintu, kad jis važiuoja ten, kur reikalauja konfigūracija.
Po šio greičio ruožo prie vairo tradiciškai vėl sėdau aš ir beprotiškai fantastišku keliu Molėtai-Alanta-Anykščiai vairavau „Mitsubishi Colt“ iki Anykščių kartodromo. Ši atkarpa bei „Biržinkos“ kelio dalis man kėlė šypseną veide. Klusnus „Mitsubishi Colt“ reagavo į kiekvieną judesį vairu, mano paties užpakaliu leido pajusti visus stabdymus į posūkius. Žinoma, viskas vyko neuždarytame kelyje, tad per daug į sportinį vairavimą įsijausti negalėjau. Spustelėjau tik ten, kur mačiau kelią. Galų gale, greta manęs – nepilnametis jaunuolis, už kurį aš šį savaitgalį esu atsakingas.
„Biržinkoje“ pasisėmęs maksimaliai gerų emocijų atvairavau automobilį iki Anykščių kartodromo, kur prie vairo vėl sėdo Gediminas. Buvo aišku, kad šioje trasoje mes nebūsime favoritai, nes čia reikia galingumo, o mūsų „Colt“ turi viso labo 1,5 litro variklį su turbina ir išvysto tik 150 arklio galių. Kai tuo metu klasės varžovai su „Toyota GR Yaris“ čia disponuoja 260 arklių. Ir mes čia nebuvome greičiausi, tačiau kai dar sykį kartodromą važiavome jau į „teisingą“ pusę, „Yaris“ už savęs palikome net trimis sekundėmis.
Po Anykščių mūsų laukė Utena ir ten suvažiavome vieną geriausių savo etapų. Iš trijų važiavimų du kartus parodėme geriausią laiką klasėje, pranokdami net ir klasės favoritus Andrių Sinkevičių su Edvinu Šakaliu. Gaudyklės principo slalomas man iki tol jau buvo važiuotas, tačiau šiame ralyje su tokia greičio ruožo struktūra mano vairuotojas Gediminas susidūrė pirmą kartą. Tačiau greitai perpratęs tokio pobūdžio lenktynių specifiką jis prie vairo jautėsi komfortiškai, o kelią finišo link gana sklandžiai navigavau ir aš.
Finišavę Utenoje pajudėjome į Dusetas, kur mūsų laukė maža, siaura ir tikslumo reikalaujanti turgaus aikštės trasa. Čia startavome du kartus. Vieną važiavimą laimėjome, kitame buvome antri. Turėjome ir pirmą aštresnį momentą, kai galiniai „Colt“ ratai nuslydo ant žolės. Tačiau priekinė ašis, aprūpinta blokiruote ir vairuojama Gedimino, ištraukė mūsų „spirgutį“ ant asfalto.
Galų gale paaiškėjo, kad pagrindiniai mūsų klasės oponentai Andrius Sinkevičius ir Edvinas Šakalys neišvengė nuverstų gairelių ir už tai gavo baudų, tad po pirmos ralio „Aplink Lietuvą“ dienos mes su Gediminu pakilome į pirmą vietą klasėje bei absoliučioje rikiuotėje įsitvirtinome šeštoje pozicijoje.
Po gurmaniškos, Petro Staškevičiaus iškeltos šašlykų vakarienės ant Sartų ežero kranto dar tą patį vakarą pasiekėme Rokiškį, kur ir nakvojome. Prieš važiuojant į nakvynės vietą dar užsukome į vieną aikštelę, kurioje jau kitą rytą buvo numatytas pirmas slalomas. Apžiūrėjome pločius, ilgius, bortų aukščius, pasižymėjome potencialiai pavojingas vietas.
Ten pat sutikome ir savo bičiulius iš Rokiškio – Jurijų ir Arną. Pas pastarąjį dar užsukome į ratų montavimo dirbtuves, kur prieš antrąją ralio dieną apkeitėme priekinės ašies padangas su galinėmis. Po to – tiesiu taikymų į viešbutį. Bluostą sudėjome greitai, kadangi nuovargis po pirmos dienos jau šiek tiek jautėsi.
Antra ralio diena
Kitą rytą kupini jėgų atvykome į pirmąjį greičio ruožą Rokiškyje. Čia mūsų laukė du startai. Nedidelė trasa buvo puikiai tinkama nubusti ir pradėti dieną. Joje abu sykius parodėme antrą laiką ir išvykome į Kupiškį. Kupiškyje mūsų laukė dar mažesnė trasa, bet, kaip jau sakiau pradžioje, kuo mažesnė trasa, tuo mums geriau. Ir joje vėl abu kartus buvome antri.
Pasukę link Panevėžio galiausiai pasiekėme autodromą, kuriame tikėjomės suvažiuoti maksimaliai gerai. Tačiau ne veltui sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Pirmo važiavimo metu pavėlavau vairuotojui pasakyti greičio gesinimo zonos įveikimo pusę, todėl teko stoti ir stumtis atbuline pavara. Ten sudeginome dešimt sekundžių ir tai buvo pirma mūsų klaida šiose varžybose. Vėliau analizuojant šią klaidą paaiškėjo, kad tai visiškai mano darbo brokas – per vėlai atiduota informacija vairuotojui. Antrą sykį jau neklydome, patys save pagal rezultatą pranokome daugiau nei 10 sekundžių ir išvykome į Šiaulius.
Šiauliuose mūsų laukė Bačiūnų kartodromas. Iš pradžių jį du kartus važiavome į vieną pusę ir vėliau vieną sykį į kitą. Kadangi trasa buvo skirta greitiems automobiliams, čia ir vėl gavome sekundžių nuo oponentų. Pirmąją dieną turėta persvara prieš Sinkevičiaus ir Šakalio duetą ištirpo ir vėl grįžome į antrąją klasės poziciją.
Po Šiaulių išvykome į Kelmę. Čia organizatoriai paruošė „gaudyklės“ trasą tiesiog miesto gatvėje. Ir šioje vietoje mes pirmą ir vienintelį kartą per savaitgalį savo „Coltą“ kiek skaudžiau „įkėlėme“ į šaligatvio bortus. Priežasčių, kodėl taip įvyko, tikrai neverta ieškoti. Tiesiog atlėkėme per greitai. Smūgis su priekiniu ratu į šaligatvį tik iš išorės atrodė smarkus. Tuo metu mano ir Gedimino „kabinete“ tvyrojo ramybė ir net po smūgio ramia intonacija savo vairuotojui pasakiau „Bordiūras, gerai“ ir tęsiau stenogramos skaitymą iki finišo. Nes kol automobilis važiuoja, jo apgadinimai mums neįdomūs.
Finišavome laimėdami abu Kelmės greičio ruožus, o ir incidentas mums baigėsi tik nubrozdintu ratlankiu. Padanga – sveika, vairas – tiesus. Išvykome į Tauragę.
Čia mažoje aikštelėje vienas po kito turėjome du startus. Trasa – labai susukta ir siaura, todėl mano ekipažo vairuotojui čia reikėjo ne tik nuo krašto iki krašto sukti „baranką" per visą vairo kolonėlės ilgį, bet ir tampyti hidraulinį rankinį.
Pirmasis greičio ruožas pareikalavo daug jėgų, mano jaunėliui „užsipumpavo“ rankos, todėl antroje trasoje nespėjome užsukti į posūkį ir atsirėmėme „Colto“ priekiu į gairelę. Ir nors Gediminas jau bandė jungti atbulinį, griežtas šturmano tonas liepė mušti „fyškę“, priimti penkias sekundes baudos ir nebedeginti laiko.
Dar važiuodamas iki finišo Gediminas mandagiai ištarė „Atsiprašau, Tomai“. Po finišo Gediminui pasakiau, kad viskas gerai. Tokia klaida nėra kritinė – svarbu, kad įveikėme trasą, o penkias sekundes mes „išsilaižyti“ sugebėsime. Ne pirmas kartas, kai lipam iš tokių duobių. Tačiau tai buvo ženklas, kad net ir mažoms mašinoms bei patyrusiems vairuotojams trasos konfigūracija gali pateikti neplanuotų iššūkių.
Po Tauragės mes išvykome į Smalininkų kartodromą, kur turėjome vieną važiavimą. Po mažo ir susukto slalomo Tauragėje jis buvo tarsi atgaiva. Mano misija čia buvo tik pateikti vairuotojui informaciją apie laukiančius „opens“ ir „tightens“ posūkius bei skaičiuoti nuvažiuotus ratus, o Gediminas tuo metu „skaitė“ trasą, rinkosi trajektorijas ir „atkalinėjo“ stabdymus pagal turimą sukibimą. Kadangi greitos trasos – greitiems automobiliams, o susuktos – greitiems vairuotojams, čia mūsų rezultatas klasėje buvo tik ketvirtas.
Po Smalininkų kartodromo mūsų laukė bene 100 km pervažiavimas iki Kauno pašonėje esančios Akademijos, kur buvo surengtas paskutinysis antrosios dienos greičio ruožas. Tai buvo vėl to paties principo „gaudyklė“. Čia du kartus parodėme pirmąjį laiką klasėje ir sykį buvome antri.
Po šio greičio ruožo atidavę teisėjams laiko kortelę dar persimetėme keliais žodžiais su sportinės varžybų dalies organizatoriais Donatu Liesiu ir Dariumi Šileikiu, padėkojome už beprotiškai smagias dvi lenktynių dienas ir išvykome į Birštoną, kur mūsų laukė nakvynė prieš trečiąją ralio dieną.
Pakeliui link Birštono dar užsukome į Prienus ir pasitikrinome vieną aikštelę, kurioje kitą rytą buvo numatytas pirmasis slalomas. Pasivaikščiojome, batais patikrinome sukibimą, pločius, bortus ir išvykome ilsėtis, antrąją dieną baigdami antroje klasės vietoje.
Finalinė lenktynių diena
Išaušus paskutinei lenktynių dienai mūsų laukė trys skirtingos trasų lokacijos ir septyni greičio ruožai jose. Dieną su Gediminu pradėjome nuo mano jau minėtos aikštelės Prienuose. Deja, bet abu kartus čia parodėme trečią laiką. Tačiau ambicijų pakovoti dėl pirmosios vietos klasėje dar nelaidojome ir ėjimą „Va Bank“ perkėlėme į Trakus, kur mūsų laukė visiems slalomo gerbėjams puikiai pažįstama aikštelė prie Galvės ežero.
Čia mūsų laukė „gaudyklė“, kurioje vienu metu startavo keturi automobiliai. Nusprendėme, kad galime sau leisti rizikuoti ir pabandyti pavyti klasės lyderius Sinkevičių ir Šakalį. Pirmuoju bandymu jiems nusileidome, todėl dar šiek tiek „dadėjome“ antruoju ir tai iškart konvertavosi į klaidą. Gavome penkias sekundes už nuverstą gairelę.
Trečiuoju mėginimu noras „atlošti“ laiką virto pračiuožta finišo baze ir dar 10 sekundžių premija. Ketvirtuoju bandymu mano vairuotojas Gediminas buvo taip smarkiai įsijautęs į trasą ir trajektorijas, jog nebegirdėjo, kad antrame rate aš jį jau naviguoju į finišą. „Praklausęs“ šią informaciją ir jau pradėjęs važiuoti į trečiąjį ratą, Gediminas buvo priverstas stoti ir vėl jungti atbulinę pavarą. Čia sudeginome dar mažiausiai 10 sekundžių.
Po šio greičio ruožo ir nepavykusio bandymo persverti situaciją savo naudai supratome, kad klasės lyderių mes jau nebepavysime. Po Trakų iki finišo mums liko vos vienas greičio ruožas Vilniuje, todėl į jį vykdami ekipaže priėmėme sprendimą laikytis konservatyvios taktikos.
Trakuose iššvaisčius sekundes, kiek arčiau prisileidome varžovus iš nugaros – Aivarą Valentinavičių su Rimantu Pranausku, tad „Litexpo“ aikštelėje laukusiame slalome svarbiausia buvo įveikti trasą ir nepadaryti klaidų. Nieko daugiau įrodyti mums nebereikėjo. Ataušus galvoms po nesėkmingų bandymų Trakuose, darbą padarėme iki galo. Padovanodami „GR Yaris“ ekipažui pusantros sekundės užfiksavome trečią laiką ir galutinėje rikiuotėje įsitvirtinome antroje SGC-3 – „trilitrių“ automobilių klasės vietoje.
Po finišo su profesionalia Vilniaus policijos pareigūnų palyda iš „Litexpo“ prieigų vykome į Prezidentūros aikštę, kur atsiėmėme savo trofėjus – taures už antrąją vietą SGC-3 klasėje ir pirmosios vietos prizus už „Junior“ – jauniausio vairuotojo įskaitą.
Privalomas renginys autosporto gerbėjo kalendoriuje
Apibendrindamas šį ralį noriu pasakyti, kad tai yra renginys, kurį nuo šiol savo kalendoriuose privalo pasižymėti kiekvienas slalomo varžybų gerbėjas. Puikiai suprantu, kad atsiras šimtas skeptikų, kurie sakys, kad ralis „Aplink Lietuvą“ privalo būti ralis su žvyriniais greičio ruožais.
Bet aš, bičiuliai, jums pasakysiu – jei jau subrendote iki žvyro, tam yra fantastiška opcija – Lietuvos automobilių Mini ralio čempionatas. Susitaikykite su tuo, kad ralis „Aplink Lietuvą“ nuo šiol kitoks ir bus deleguotas tiems, kas propaguoja slalomą arba važiuoja naujais automobiliais, kurių nesinori kišti į žvyrkelius.
Neturiu jokių abejonių, kad Dariaus Šileikio ir Donato Liesio įdirbis ir meilė autosportui jau kitų metų renginyje konvertuosis į tokį dalyvių sąrašą, kokį matome „Press Rally“ varžybose. Jei sportinė dalis išliks asfaltinė, čia sugužės ne vienas, ne dešimt, o kelios dešimtys slalomo, „Street Race“ bei kitų disciplinų dalyvių.
Jeigu „Press Rally“ varžybose dalyvių gausa vos telpa į sportinį kanalą, nematau jokių priežasčių, kodėl ralis „Aplink Lietuvą“ gali atrodyti silpniau. Šiais metais renginio kartelė, vertinant tai per slalomo prizmę, buvo iškelta labai aukštai, todėl guldau galvą, kad kitąmet Kauno Soboro prieigose prie starto arkos stovės ne 25, o 85 automobiliai.
Tegyvuoja slalomas.
P.S. O su Lietuvos slalomo čempionato dalyviais susitiksime jau rugpjūčio 24 dieną Utenoje, kur su Gediminu Užkurėliu vėl tapsime varžovais, bet abu čia atvyksime jau solidžiai pasitreniravę ralyje „Aplink Lietuvą“!
