Kelionėn patraukėme kartu su Martyno Samsono ir Mindaugo Varžos ekipažu. Gerai Lietuvoje žinomi meistrai nuo pirmų kelionės akimirkų šnekėjo, jog keliauja ten, kur gali nesunkiai „pasikrauti nuo jaunimo“ ir tokia žinutė kėlė nuostabą, tačiau pastaroji baigėsi, kai atvykome į regioną.
Suomija yra, švelniai tariant, kalvota. Suomija gali pasigirti labai geros būklės keliais, tik štai kelininkai nelabai rūpinasi, jei per kalvotą reljefą vingiuojantis asfaltas yra kiek pasviręs. Dėl to nemaža dalis aplink Mikeli miestą gyvenančių moksleivių į mokyklą keliauja pasaulio ralio čempionato vertais keliais. Po to juose mokinasi vairuoti, keliauja į parduotuves ir taip praleidžia savo gyvenimą. Pasivažinėjus paprasčiausiu regioniniu keliu supranti, kad Suomija yra gerų vairuotojų kalvė pati nieko nedarydama – tai natūralu.
Martynas ir Mindaugas į Suomiją keliavo su trimis tikslais: sudalyvauti „Baltic Rally Trophy“ priskiriamam raliui, aplankyti įspūdingai didelį kiekį Martyno gaminamų pavarų dėžių klientų,bei paskleisti žinią apie Lietuvoje planuojamą „Samsonas Rally Rokiškis“, bei pakviesti suomius atvykti. Jeigu galvojate, jog ten Lietuvos niekas nežinote – nustebtumėte.
Mūsų vizitas prasidėjo nuo testų sesijos: uždaras penkių kilometrų miško keliukas pasiūlė kreivus tramplynus važiuojant 5-6 pavaromis, tad apšilimui jis buvo daugiau nei tinkamas. Pakankamai agresyviu vairavimo stiliumi garsėjantis Martynas į šturmano vietą pasisodino vietinę merginą – tuo metu Mindaugas dar tik sėdo į lėktuvą Lietuvoje. Kol kolektyvas juokavo, jog „dabar mergaitė pamatys kas yra ralis“, viduje įtaisyta kamera atskleidė kitokią tiesą – Anni jautėsi puikiai, nerodė jokių baimės ženklų ir dar kartą įrodė, jog suomio Suomijos ralyje nenustebinsi.
Po gana trumpos techninės komisijos bei pervažiavimo per starto arką, ekipažas patraukė į Mikeli hipodromą – čia keleto tūkstančių žiūrovų laukė pirmasis greičio ruožas. Du ekipažai startuoja vienas šalia kito ir įveikinėja tą pačią trasą – taip žiūrovai gali vizualiai stebėti kas pirmauja.
Savo oponentą aplenkęs lietuvių ekipažas iškeliavo į antrąjį ruožą, kuris vyko tamsoje netoliese esančiame miške. Tuo tarpu prie starto atriedėjo Kalle Rovanpera – 16-metis suomis, kuriam jau dabar žadamas pasaulio ralio čempiono titulas. Minia pradėjo šaukti, o Kalle ir šturmanas Risto ėmėsi trasos. Po nesunkios ir aiškios pergalės prieš oponentą, jie taip pat pasuko link antrojo ruožo, o mes aplankėme naktinę serviso zoną ir pakalbinome keletą suomių, tame tarpe ir Kalle tėtį – praeities WRC žvaigždę Harry Rovanperą.
Kol Harry nespėjo spausti rankų visiems iš eilės norintiems pasveikinti dėl tokios sėkmės, mes pasidomėjome istorija. Staigus Kalle šuolis į lyderius yra nė kiek netikėtas, bet pasiektas ilgu ir sudėtingu tėvo ir sūnaus darbu, kuris vieno žmogaus buvo įvardintas kaip „viščiuko broilerio auginimas“.
Kalle gyvenimo tikslas yra tapti ralio pilotu ir tam jis specialiai auginamas. Prie „Mitsubishi Starlet“ vairo jis sėdo vos aštuonerių ir „Youtube“ rastuose vaizduose galima matyti, jog jau tada prie vairo kyšantis vaikas jautė važiavimo ritmą, slydimo ir sukibimo balansą, bei kitus dalykus, kurie būtini geram pilotui. Treniruotės tikrai nesibaigė, tad pernai kaip sensacija sutiktas jaunuolio rezultatas raliuose yra aštuonių metų nuoseklaus darbo pasekmė. Ir augino jį ne kažkas kitas, o pasaulio ralio čempionato dalyvis, bei tėtis, tad geresnės motyvacijos rasti turbūt neįmanoma.
Įdomiausias momentas serviso zonoje – iš automobilio išlipusį paauglį apsupa vietinės televizijos komandos, o tuo tarpu tėtis tyliai prisėlina iš nugaros ir į rankas jaunėliui įbruka „Pirelli“ pažymėtą kepuraitę, kuri momentaliai atsiduria ant galvos – tėtis žino, kaip šiame pasaulyje vyksta reikalai.
Kita medalio pusė dar įdomesnė. Šiuo metu jaunasis suomis sėdi prie „Škoda Fabia R5” vairo. Šis automobilis kainuoja netoli 250 000 eurų, kiekvienas jo nuvažiuotas kilometras kainuoja dar virš 50 eurų, neskaičiuojant padangų ir degalų. Tuo metu, kai nevyksta joks ralis, Kalle ir buvęs tėčio šturmanas Risto daro testų sesijas, kuriose suka šimtus kilometrų, tad nenuostabu, jog šis malonus darbas kainuoja gana nekuklius pinigus ir tuo pačiu tai privalomos išlaidos auginant pasaulio čempioną.
Pakalbinti suomiai puse lūpų užsiminė, jog visi pasaulio ralio čempionato dalyviai, kilę iš šitos šalies, yra dėkingi vienam žmogui, kuris investuoja į jų ugdymą ir paskui „parduoda“ juos gamyklinėms komandoms. Šiam žmogui apie aštuoniasdešimt metų ir Kalle galimai paskutinis jo klientas. Tiesa, ar šis „verslas“ pelningas, ar tiesiog susijęs su Suomijos nacionalinio identiteto ugdymu, kol kas išsiaiškinti nepavyko.
Tarp 131 ralį baigusių ekipažų Kalle atvažiavo pirmas. Vos vienas pilotas sugebėjo jam priešintis viso ralio metu ir tai įvyko ne Latvijoje, kur jaunėlis neturi lygių, o jo namų šalyje, kur ralis yra nacionalinė vertybė. Tai šalis, kurioje organizatoriai neruošia nuorodų į greičio ruožus, neįrenginėja žiūrovų zonų, tačiau keliai būna pilni žmonių. Šioje šalyje gyvenančios moterys žino kuo skiriasi R5 ir R2 automobiliai ir nemažos dalies automanų gali būti laikoma kaip svajonių namai. Čia dirba itin mažas kiekis apsaugos darbuotojų, žmonės ralį stebi blaivūs ir didžiuojasi, jei maršrutas keliauja per jų kaimelį.
Martynui ir Mindaugui ralis baigėsi dėl techninės problemos, kitam lietuvių ekipažui Jonui Pipirui ir Aisvydui Paliukėnui pavyko pasiekti finišą ir pelnyti brangius „Baltic Rally Trophy“ taškus, tačiau sutartinai vyrai tikino, jog į Suomiją grįš, nes geresnės vietos tobulinti savo žinių bagažą arti Lietuvos nėra.
Tuo tarpu Kalle ir Harry aiškinosi tolimesnes dalyvavimo minėtame čempionate galimybes – jau dabar suomis važiuoja su Latvijos vėliava ir licencija, nes yra per jaunas, kad tokią jam išduotų vietinė federacija. Net ir greičio ruožus jaunėlis priverstas susirašyti sėdėdamas keleivio vietoje, nes neturi vairuotojo pažymėjimo. Tiesa, Latvijoje ši bėda taip pat išspręsta – „M“ ženklas, reiškiantis besimokantį vairuotoją, išgelbėja jaunąją žvaigždę nuo dėka jauno amžiaus sutinkamų nepatogumų.
