Automobilių sportas nebuvo pirmoji jo pažintis su technika. Dar nuo mažens jis skrajoja padebesiais ir pirmiau nei automobilio vairą į rankas paėmė lėktuvo modelį.
Atvirkštinė evoliucija – ne nuo žemės į dangų, bet iš dangaus ant žemės. Pradėjęs nuo padangių, savo pomėgį skrieti jis perkėlė ant keturių ratų ir jau ne vienerius metus jėgas jis išmėgina įvairiose lenktynėse.
Tačiau dangaus trauka niekur nedingo ir vis dažniau jį galima pamatyti su lėktuvo modeliu rankose, pasiruošusį naujiems startams. Lenktynininkas ir aviamodelininkas viename. Nuo ko viskas prasidėjo ir kokie tikslai ateičiai, geriau už patį Renaldą niekas ir nepasakys.
– Renaldai, nuo ko prasidėjo Jūsų kaip aviamodelininko karjera?
– Prasidėjo labai anksti, jaunystėje. Į aviamodeliavimą, aviamodelizmo liūną, įklampino tėtis. Tėtis pradėjo modeliuoti nuo septintos klasės ir tai tęsiasi iki šių dienų, o aš tik išmokęs vaikščioti, pradėjau kartu su tėčiu eiti į būrelį. Jau tada paimdavau pagalį į rankas ir droždavau, mėgindavau gauti kažką panašaus į lėktuvą. Šiandien, jau apie dvidešimt vienerius metus esu šiame sporte.
– Kokiais lėktuvėliais pats skraidote?
– Tai yra laisvojo skridimo aviamodeliai ir jų yra trys klasės. Pirmoji, tai F-1-A, šį modelį išsitempi kaip aitvarą, atkabini nuo kablio ir jis laisvai skrenda. Kita klasė – F-1-B – tai modeliai su gumos varikliu. Prisuki gumos motorą ir lėktuvas gumos pagalba kyla į viršų. Ir yra F-1-C lėktuvai, su vidaus degimo varikliu. Aišku tai ne automobilinis variklis, o mažytis varikliukas, bet turi kuo didžiuotis. Jis sukasi apie 30 tūkst. kartų per minutę, taigi šie varikliukai sukasi du kartus daugiau nei Formulės-1 motorai.
Toks lėktuvėlis kyla stačiai į viršų penkias sekundes (tiek leidžia taisyklės veikti motorui) ir paskui jis yra išjungiamas ir lėktuvėlis laisvai sklendžia. Visos klasės turi skristi tris minutes. Pats šiai dienai esu pasirinkęs F-1-B modelius, nors išmėginau visas klases ir F-1-C klasėje ne vieną kartą tapau Lietuvos čempionu ir F-1-A tampiau kaip aitvarus.
– Šioje klasėje jau esate pasiekęs aukštumas ar dar manote, kad turite kur tobulėti?
– Visada yra kur tobulėti, kaip ir kiekvienoje sporto šakoje. Tobulėt, tobulėt ir tobulėt. Jaunystėje su Lietuvos rinktine buvau išvykęs į Slovakiją, Prancūziją ir kitus Europos bei Pasaulio čempionatus, bet tai buvo prieš dešimt metų. Šiai dienai vėl yra noras dalyvauti tuose čempionatuose ir mėginti įkasti tiems geriausiems pasaulio sportininkams.
– Buvote pradingęs kurį laiką iš šio sporto?
– Kai suėjo aštuoniolika metų, išsilaikiau vairavimo teises, atsirado noras pakeisti sporto šaką į autosportą. Tuo momentu lėktuvėliai buvo truputi pamiršti. Po truputį, žinoma sunkiai, bet perėjau į autosportą ir nebebuvo laiko lėktuvėliams. Reikėjo įgauti žinių, treniruotis, suprasti kaip važiuoja sportiniai automobiliai ir t.t. Tam reikėjo daug laiko ir dėl to nukentėjo aviamodeliavimas.
– Ar turi aviamodelizmas ir autosportas bendrų dalykų, ar tai labai skirtingos šakos?
– Yra vienas pagrindinis bendras dalykas – ir ten, ir ten reikia skristi. Tik automobilių sporte skrendi tarp medžių, o aviamodelių sporte stengiesi skristi virš jų. Dar vienas panašumas, tai, kad jeigu su aviamodeliu įskrendi į medį, tai jau turi lipti į jį ir išsitraukti. O autosporte „įskridimas“ į medį gali baigtis kur kas blogiau. Šiaip autosportas daugiau visko reikalaujantis: ir fizinės ištvermės, ir finansų, ir patirties. Jis ir sudėtingesnis sportas, tačiau nesakau, kad aviamodeliavimas yra lengvas. Reikia suprasti apie oro sroves – „termikus“ ir kaip teisingai paleisti tą lėktuvą.
Nors vienas blogas paleidimas nulemia tau varžybas. Todėl aviamodeliavimas savotiškai sudėtingas. Bet aš kai nuvykstu į varžybas, tai pailsiu emociškai, gamta, laukai, paleidi tą lėktuvėlį ir bėgi pasiimti, tuo pačiu ir pasportuoji, ir atsipalaiduoji.
– Aviamodelio nevaldote, o automobilį turite valdyti. Ar nėra didelio atotrūkio tarp patirties viename ir kitame pomėgyje?
– Aviamodelį tu valdai dar jį turint rankose ant žemės. Tai irgi yra įdomu nuspėti, kas bus po minutės ar pusantros, ar trijų minučių, kur nusileis tas lėktuvas. Galvoji, ar užteks tau pievos, kad modelis nusileistų joje, ar verta dėti tą maksimalų skrydžio laiką, nes lėktuvėlis gali nusileisti miške ar ežere, kas sukeltų kėblumų jo radimui. Visa tai valdai prieš lėktuvą paleidžiant. Čia ir yra įdomiausia, kad po to, kai jau paleidi lėktuvėlį, tu nebegali nieko padaryti, jau tik dedi į kojas ir bėgi iš paskos.
Ralyje gal būtų taip, kad prieš ralį, susipažinimo metu, surašai stenogramą, tą stenogramą užfiksuoji į kompiuterį ir mašina nevažiuos niekaip kitaip, jau nei pridėsi nei atimsi.
Toks patikrinimas būtų, jeigu mašiną valdytų robotai, ar tu tą stenogramą gerai surašei ar visgi mašina „kals“ kažkur.
– O ką sudėtingiau suremontuoti, lėktuvėlį ar automobilį?
– Jeigu sulūžo lėktuvėlis, tai pievoje jo pilnai tiksliai suremontuoti negali, tarkim sparnų ar liemens jau pievoje nesuremontuosi. Lėktuvėlyje viskas labai tikslu, kaip Formulėje, viskas turi veikti tiksliai ir būti iki milimetrų paskaičiuota. Ralyje, jei sulenkei šakę, tai ją „bum bum“ ar greitai pakeitei kita šake, prisukai ir važiuoji toliau. Žinoma, ralyje per serviso zoną rimtų gedimų nesutvarkysi, pavyzdžiui, variklio nepakeisi. Aviamodeliavime yra vienas pliusas, kad gali turėti ne vieną lėktuvą.
– Ralyje automobilį galite reguliuoti žvyro ar asfalto trasai, o ar aviamodeliavime yra reguliavimo subtilybių?
– Aviamodeliavime ir atsiranda profesionalumas bei meistriškumas. Turi žinoti, kaip skristi esant silpnesniam vėju ar labai stipriam, kaip reguliuoti tą modelį. Gal saulė ir lietus daro mažesnę įtaką, bet vėjo stiprumas tikrai daro didelę įtaką. Jeigu vėjas stiprus, vairiuką reguliuoji kitaip, pasuki labiau, kad modelis skristų mažesniais ratais. Jeigu lėktuvas skristų tik tiesiai ar pavėjui, tai ir su mašina jį būtų sunku pagauti. Ramesniu oru gali leisti sukti didesnius ratus. Netgi leidžiant lėktuvėlį kitoje pievą, pastebi, jog tas lėktuvas visai kitaip skrenda, todėl reikia prisiderinti, viską sureguoliuoti.
– Ralio trasoje Jūs važiuojate trečios serijos „Compact“ kėbulo BMW. Gal norėtumėte persėsti į kitą automobilį?
– Man šis automobilis yra arčiausiai širdies. Aš tiesiog norėčiau pasitobulinti tą savo trečiuką – pasikeisti variklį, įsidėti „M-Power“. Bet pirmiausia reikia išnaudoti tai, ką turi. Jau tik po to, kai esi pilnai išnaudojęs ir nebematai, kur galėtum tobulėti, tada jau gali galvoti apie galingesnę mašina. Bet jei jauti, kad dar turi kur tobulėti su tuo „bemvuku“, tai nereikia lipti ant galingesnės mašinos. Jeigu „nueini ant“ keturiais ratais varomo automobilio, tai viskas keturis kartus brangiau. Tu tiesiog išmeti keturis kartus daugiau pinigų, o rezultatas tas pats. Tad jeigu nori važiuoti rezultatui, iš pradžių turi išnaudoti silpnesnę mašiną iki galo. Aš pats einu šiuo keliu.
„Išvažiavome“ 1,8 l motorą, dabar galingesnį, šešių cilindrų, bet jis neatlaiko mūsų tempų, nes nėra sukurtas autosportui. Tad norisi to „M-Power“ variklio, kuris tam ir yra sukurtas, bet tam reikia didelių finansų.
– Jeigu reikėtų pasirinkti tarp ralio ir aviamodelizmo. Kuriuo keliu pasuktumėte?
– Manau, važiuočiau ralyje. Autosportas yra labiau kaitinantis kraują. Aviamodeliavime yra žymiai ramiau. Į aviamodeliavimą grįščiau jau pensijoje, ramiai paleidai, nuvažiavai, pasiėmei modelį, vėl paleidai. Kitaip sakant, jau kai amžius neleistų autosporte važiuoti, atisukčiau į aviamodeliavimą.
