– Dažnai tenka girdėti nuomones, kad iš Vilniaus pasitreniruoti geriau važiuoti 500 km į Pernu, negu 100 km – iki Kačerginės, nes automobilio dėvėjimasis ir klaidų kaina Estijoje kur kas mažesnės. Kaip manote?
– Iš esmės sutinku. Kaip gaila bebūtų, Kačerginės trasa šių laikų automobiliams yra per bloga. Kai lenktyniavo žiguliai ir volgos, jų išvystomu greičiu važiuojant trasa yra gana gera. Tačiau automobiliams greitėjant, per nelygumus jie šokinėja į orą – gali ir automobilį sulaužyti, ir pats susižaloti.
Dėl saugumo nematau jokios tragedijos. Važiuoja žmonės ir „Nurburgring Nordschleife“ trasoje, kur atitvarai dar arčiau nei „Nemuno žiede“ ir nėra jokios progos pasitaisyti padarius klaidą. Nemanau, kad Kačerginės trasa nesaugi – juk vykdavo lenktynės ir miesto gatvėse, kur arti bortai, garažai ir kiti pastatai. Ji tiesiog nelygi ir būtina restauruoti asfaltą.
Kaip tik prieš savaitę buvome Estijoje pasitreniruoti. Taip, tai yra nauja, lygi trasa, ir ten galima rizikuoti bei reguliuoti automobilį. Jeigu ir išlėksi, nieko automobiliui neatsitiks – ką jau bešnekėti apie žmogaus gyvybę. Todėl tuos 500 km į vieną pusę nuvažiuoti kartais labai apsimoka vien tam, kad lenktynininkas įgautų įgūdžių.
– Esate bandęs jėgas šoninio slydimo varžybose. „Neužkabino“?
– Mane „užkabina“ bet koks automobilių sportas, tačiau reikia turėti galimybes. Negali daryti visko. „Driftui“ reikia vienokios technikos, žiedinėse lenktynėse kitokios, ralyje – dar kitokios. Visko turėti negali ir viskam nepasiruoši – arba darai vieną, arba kitą.
Ralį pabandyti irgi norėčiau, kodėl ne? Tik tiek, kad nenorėčiau važiuoti su golfu, o pretenduoti į „Top 10“, bet tam jau reikia geriausios technikos.
Aš vadovaujuosi tuo, kad svarbu dalyvauti, bet yra noras dalyvauti su gera technika. Aš galiu aikštelėje papilti vandens ir paslidinėti savo automobiliu, bet niekada negausi tiek malonumo, kiek slysdamas dideliu greičiu, vairuodamas gerą mašiną.
– Mėgstate ir motociklus – dalyvaujate kroso varžybose?
– Kartais dalyvauju, žinoma, mėgėjų klasėse. Tokiame amžiuje tikrai nepradėsi profesionaliai sportuoti. Tikrai nepradėsiu savęs apgaudinėti ir bandyti įrodyti, kad aš galiu būti toks pat greitas motokrose.
Tai įdomu – nuvažiuoji į treniruotę, apsuki kelis ratus ir po jų pavargsti, nes negali leisti sau važinėti dažnai ir neturi sportinės formos. Tačiau kai ruošiuosi „Eneos 1000 km“ lenktynėms, motokrose kelias savaites jau nevažiuoju – susilaužius ranką ar kitaip susižeidus, nespėčiau išgyti.
– Varžybose kovojama arba dėl bendros įskaitos nugalėtojo, arba dėl klasės nugalėtojo titulo. Kartais mažose klasėse vyksta netgi aršesnė konkurencija nei kovojant dėl bendros įskaitos – kur kovoti pats mėgstate labiau?
– Faktas, kad dėl bendros įskaitos. Dažnai būna, kad pirmą nuo antro skiria ratas ar du, tada ne tiek įdomu, tačiau pastaraisiais metais pirmi du ar trys lenktynininkai baigia varžybas tame pačiame rate.
Savotiškai įdomu ir ten, ir ten. Sausio mėnesį važiavau 24 valandų lenktynėse Dubajuje su „Volkswagen Golf“. Buvo labai įdomu, kadangi visada konkuravome dėl 1–2 vietos savo klasėje – matydavome, koks poelgis mus sulėtindavo, ir ką padarę konkurentus pavydavome.
Važiuoti įdomu visur. Tik kas pernai 1000 km lenktynėse laimėjo bendroje įskaitoje 4–5 vietas ar kas nugalėjo kurioje klasėje, turbūt net tu nepasakysi dabar. Visi prisimena tik pirmos vietos laimėtoją.
Svarbiausia, kad būtų kova, kad gautum malonumą. Šiemet vairuosiu „Porsche“, nes važiavimas šiuo automobiliu man teikia didelį malonumą. Atsiprašiau savo praėjusių metų komandos, kad nevažiuosiu su jais, nors labai gerai sutarėme ir jie norėjo, kad važiuočiau kartu ir šiemet.
– Psichologinis pasiruošimas yra svarbus bet kokiame sporte, autosportas – ne išimtis. Ar būna taip, kad treniruotėse lenktynininkas važiuoja kur kas greičiau nei varžybose?
– Būna, žinau kelis tokius lenktynininkus, kurie ir treniruotėse mane aplenkia. Bet lenktynėse viskas susidėlioja kitaip. Jie gal neturi tos kovos gyslelės.
Lenktynėse turi mąstyti kelis žingsnius į priekį, galvoti ne tik už save, bet ir ką darys kiti – kaip pasielgtum pats konkurento vietoje.
Kovoti lenktynėse ir parodyti gerą laiką treniruotėje yra labai skirtingi dalykai.
Kovoti yra sudėtingas dalykas. Gal galima to išmokti, o gal reikia turėti savyje, nežinau. Treniruotėje žmogus gali susikoncentruoti, nekreipti dėmesio į aplinkybes ir pravažiuoti vieną greitą ratą.
Lenktynėse turi mąstyti kelis žingsnius į priekį, galvoti ne tik už save, bet ir ką darys kiti – kaip pasielgtum pats konkurento vietoje. Darai greitas išvadas, turi greitai apdoroti visą informaciją ir pagal tas išvadas elgtis pats.
O jeigu neatspėjai ir konkurentas pasielgė priešingai, nei tu galvojai? Čia ir yra visas žaidimas, visas įdomumas, ko, pavyzdžiui, nėra ralyje.
Galima ilgai ir nuobodžiai ginčytis su ralistais, kurie sakys, kad „žiedas“ yra neįdomus, o ralis yra gerai. Savotiškas malonumas yra ir ten.
