Mano nuomone, reikia paragauti tos tikros kovos: ne kvalifikaciją važiuoti yra malonumas, ne treniruotėse, o lenktynėse, kur kovoji su panašaus pajėgumo konkurentais, kai turi sugalvoti kažką pranašesnio už konkurentus ir juos aplenkti.
Žmogus, kuris gali tik greitai pravažiuoti kvalifikacijoje, niekada nepasieks aukštų rezultatų lenktynėse.
– O „Autoplius Fast Lap“ lenktynės, kur kovojama dėl greičiausio vieno rato įveikimo laiko, jums įdomios?
Tų lenktynių esmė, kiek suprantu, ir yra tokia – praleisti savaitgalį kartu, „pasimatuoti“ lenktynių trasoje ir pasilinksminti.
– Man prie širdies viena iš „Autoplius Fast Lap“ dalių – „Wolf Race“ lenktynės, kur kovojama dėl pozicijų.
„Time Attack“ žiūrovui yra visiškai neįdomu, nebent mano koks draugas važiuoja ir aš labai sergu už jį. Net nežinau, kaip tokį formatą reikėtų žiūrėti. Bet dalyvauti savo malonumui, atvažiuoti su draugais ir išsikepti šašlykų yra labai smagu. Tų lenktynių esmė, kiek suprantu, ir yra tokia – praleisti savaitgalį kartu, „pasimatuoti“ lenktynių trasoje ir pasilinksminti.
Bet dėl greičiausio rato įveikimo... Juk tu ir taip žinai, kokiu laiku gali įveikti vieną ratą. Tu tą žinai jau prieš lenktynes. Tikrai ne vieną ratą esi pravažiavęs „Nemuno žiede“ ir jeigu važiuoji per 1 min. 22 sek., tai tokį patį laiką parodysi ir „Autoplius Fast Lap“. Na, gal įvyks stebuklas ir dvi dešimtąsias sekundės dalis „atkirpsi“, bet jeigu tavo konkurentas važiuoja puse sekundės greičiau, tai jis taip pat ir atvažiuos.
– Ar lenktynėse yra kokios nerašytos etikos taisyklės, normos?
– Etikos dalykai egzistuoja visur – kad ir pobūvyje, į kurį turi ateiti su kostiumu, nes ten reikia taip apsirengti. Kad būtų būtina paspausti nugalėtojui ranką, to nėra. Tačiau jei elgiesi negarbingai lenktynių trasoje, tavęs tiesiog negerbia kiti lenktynininkai. Varžybose gali nepastebimai išstumti konkurentą iš trasos ar jį blokuoti – jeigu teisėjas pražiopsojo, teoriškai būsi teisus, tačiau visi kiti dalyviai žinos ir tavęs negerbs.
Yra tokių vairuotojų, kurie nuolat bamba ir skundžiasi organizatoriams dėl įvairiausių niuansų. Yra daug dalykų, dėl kurių lenktynininkas yra negerbiamas, bet niekas už tai nebaudžia.
Lenktynių teisėjai sprendimus turi priimti greitai ir kartais gali klysti, jeigu nepastebėjo kokio niuanso. Bet visur taip pat – krepšinyje teisėjas skirs baudą, bet jis neatsisuks įrašo ir nepažiūrės, kad ją skyrė galbūt neteisingai. Taip pat ir lenktynėse.
– Kartais dirbate instruktoriumi ir turbūt dažnai susiduriate su žmonėmis, kurie įsivaizduoja labai gerai vairuojantys, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Gal turite taktiką, kaip elgtis su per daug savimi pasitikinčiais?
– Man užtenka pakalbėti su žmogumi, kad suprasčiau, jog jis tik šneka, bet nėra geras vairuotojas. Nėra sunku suprasti. Tie, kurie daug šneka, paprastai nieko nesugeba.
– Ar pritartumėt, kad vairavime teorinės žinios gelbsti mažai, o padeda tik praktika? Juk automobiliui paslydus, per pusę sekundės nesugalvosi, ką kurioje knygoje perskaitei, o elgiesi intuityviai?
– Iš esmės sutikčiau – daugiausia duoda praktika. Neužtenka teorijos. Kuris, paskaitęs teoriją, daro taip, kaip parašyta? Turbūt nė vienas.
Aš pats, kiek esu išmokęs lenktynių specifikos, viską išmokau per praktiką. Neturėjau dėstytojo, kuris pasakotų teoriją ir paruoštų. Lenktyniauju nuo 16 metų ir tą, ką moku, išmokau tik per praktiką. Užtrukau gal per ilgai – teorija pagreitintų procesą, o kokybiškam ir greitam mokymuisi reikia tiek teorijos, tiek praktikos.
Jeigu viską bandai praktiškai, tai išmoksi, bet užtruksi kiek ilgiau. Jeigu išmanai tik teoriją, neišmoksi išvis.
