Viskam užtenka laiko. Visas mūsų čigonų taboras kraustosi iš viešbučio. Lagaminų, kuprinių ir kitokio gėrio gyvas velnias. Kažkelintą kartą vyrai prasibėga per kambarius: ar nieko nepalikom? Žvilgčioju į laikrodį: minutės bėga lėtai, laiko rezervo pakanka. Bandau praėjusių dienų įspūdžius sumesti į spintą tamsiame kambaryje – reikia tuščios kaukolės. Ten noriu sumesti būsimų lenktynių mintis ir įžiebti šiek tiek jaudulio. Net susierzinu, kad per daug ramus.
Miestas gana tuščias, aplink tingi nuotaika. Nors pirmadienis, bet „Dakaro“ proga visiems laisvadienis. Panašu, kad visas miestas vakar iki gilios nakties dėkojo savo šalies valdžiai už dar vieną dyką dieną. Greit pasiekiam uždarą parką. Sutaupyto laiko marios. Instinktyviai su Vaidu ieškom pavėsio. Ne, ne prakaito gaila. Kam veltui kaitinti makaules, kurios turi būti šaltos? Vėl lėtai slenka minutės. Kur jaudulys, po paraliais?
Kodėl vis zyziu apie jaudulį? Atrodytų, kuo ramesnis, tuo geriau. Ne, reikia šiek tiek sužadinti savo jusles, reakciją, įlieti hormonų į kraują. Mažas jaudulys mobilizuoja, užveda, suteikia sveiko azarto ir proto aštrumo. Šiukštu negalima padauginti. Per didelis jaudulys jau įneša bereikalingo savęs deginimo, skubotumo, nenuoseklumo ir „desperacijos“. Dozuoti reikia labai atsargiai, kaip vaistus anestezijai.
Mažas jaudulys mobilizuoja, užveda, suteikia sveiko azarto ir proto aštrumo. Šiukštu negalima padauginti.
Pagaliau atėjo mūsų laikas ir įžingsniuojame į uždarą parką. Nors dar tik rytas, bet „Bitė“ jau įkaitusi kaip orkaitė. Iškart puolam vėdinti ir susidėliojam viską į savo vietas. Ką veikti toliau? Iki išvažiavimo laiko marios, šešėlis tik po „Bite“. Pakišam galvas į šiokį tokį pavėsį ir vartome kelio knygą. Susitariame dėl kelių komplikuotų vietų: kaip tiksliai, bet glaustai perduoti informaciją. Žinau, kad tai labai padeda greičio ruože – vien tik priminus vairuotojui, jis prieš akis aiškiai mato paveikslėlį.
Nusprendžiame iki starto vietos važiuoti su marškinėliais ir sportinius kostiumus užsivilkti tik prieš startą. Kaimyniniai ekipažai elgiasi įvairiai – vieni kaip mes, kiti priešingai. Vis dar lėtai slenka minutes. Jaudulys dar kažkur atostogauja.
Pajudam. 2,5 kilometro atskirtos krantinės žiūrovams tušti kaip Palangos pliažai žiemą. Nors kelias per miestą daugmaž žinomas, bet uoliai diktuoju pagal kelio knygą ir nulinu odometrą – reikia įsijausti į amplua. Kelias iki starto gana nuobodus, nėra didelių spūsčių, todėl kvepia dar vienu laiko „prastūmimu“ nuvykus.
Iki starto 1,5 km ir pavieniai dalyviai išsibarstę vienišų medžių šešėliuose. Tokių, nors kiek nuo tiesioginės saulės ginančių vietų, nedaug. Suradom ir mes tokį skystoką šešėliuką. Iki pirmojo šių metų kovinio krikšto dar 52 minutės. Sureguliuojam padangų slėgį, sėdam ant kelkraščio ir skurdžiai, su pauzėmis bendraujam. Visada priešstartinis bendravimas toks vidutiniokiškas – nei rimtos temos, nei anekdotai ar pokštavimai.
Per vieną iš pauzių užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti greičio ruožo pradžią. Opapa! Kažkur giliai viduriuose gimusi jaudulio banga nusirita iki gomurio ir maloniai užspaudžia. Patankėjo širdies plakimas. „Taip, taip, taip, – mintiju toliau, – jau pasiruošęs startui.“ Atrodo, net minutėms išdygo mažos kojelės ir jos ėmė bėgti greičiau. Pirmiausia Vaidas, o paskui aš, ieškom vietos nusišvilpti. Tai nėra ritualas, bet bene pusė lenktynininkų tą padaro. Gal tai pasąmoninis organizmo atsakas į laukiančius išbandymus?
Šiek tiek padelsę užsidedam šalmus, sėdam į „Bitę“ ir susiveržiame saugos diržus. Pasijauti kaip lašišos gabalas, suvyniotas į foliją ir pašautas į orkaitę.
Eilinį kartą pažiūriu į laikrodį:
– Vaidai, liko 17 minučių.
– Sakai, ruošiamės?
– Pradėkim po truputį.
Ramiais judesiais lendame į lenktynininkų aprangą. Pavėsyje 36 laipsniai. Ramiais veidais apsirengiame. Jaučiu, kaip kūnas iškart „rasoja“. Supranti, kad čia tik preliudija ir priimi kaip duotybę. Šiek tiek padelsę užsidedam šalmus, sėdam į „Bitę“ ir susiveržiame saugos diržus. Pasijauti kaip lašišos gabalas, suvyniotas į foliją ir pašautas į orkaitę.
Po dešimties minučių burzginam variklį eilutėje prie starto linijos. Nuo neskustų ūsų jaučiu, kaip lūpos viršuje susikaupė prakaito bangelė. Perbraukiu liežuviu. Sūru. Užveda. Primenu Vaidui pradžią:
– Startas, į kairę, žemyn į slėnį, prastas kelias.
– Supratau, – šykščiai atsako. – Bus dulkių, – palydėdamas žvilgsniu ką tik startavusį ekipažą priduria kolega.
– Ne kritiška, – įvertinęs poskystį besisklaidantį debesėlį tariau „žinovo“ tonu.
Matau, kad Vaidas jau susikaupęs – man ramu.
2,3 km. Lekiam nelygiu keliu. Pakaba minkštai sugeria nelygumus.
– 400 caution tramplynas, – ramiai diktuoju.
– 200 caution tramplynas, – kliūtis jau mūsų akiratyje, bet toks sutartas diktavimas.
Minam. Prieš akis tai, ko net tramplynu būdamas vaikas nepavadinsi. Nedidelis šuoliukas. Dar vienas. Bitės užpakaliukas kokį metrą pakilęs nuo žemės ore vejasi priekį.
Nedidelis šuolis. Minkštas nusileidimas. Ant keturių ratų „gazuojam“ toliau. Dar šimtas metrų – toliau nelygus kelias. Minam. Prieš akis tai, ko net tramplynu būdamas vaikas nepavadinsi. Nedidelis šuoliukas. Dar vienas. „Bitės“ užpakaliukas kokį metrą pakilęs nuo žemės ore vejasi priekį. Vaidas rankom ir kojom valdo situaciją. „Nieko kritiško“, – pralekia situacijos vertinimas. Akimirka ir uuuups: sustoja į kairę pakrypusi „Bitė“. Priekiniai ratai kokį metrą nukeliavę į kelkraštį. Į kažkokį ššššš.
– Och, tu... – iššauna Vaidas.
Kolega greit sušaudo pavaras žemyn ir įkala atbulinę. Vėl „minam“.
– Prisižiūrėkim tramplynus, – ramiai patariu.
– Gerai. „Šiknos“ nelaiko visai. Ne tas „set up’as“, – ramiai, bet su paslėpta pykčio gaidele.
– Todėl ir prisižiūrėkim.
– Suprantu.
Laižom posūkius. Prieš „tramplynukus“ lengvai nusimetinėjam. Viskas einasi, liaudiškai tariant.
Pralekiam kokius 7–8 kilometrus. Atkarpomis nelygus kelias. Tempas geras, prieš potencialius šuoliukus Vaidas „prilaiko“ Bitę. Pirmas tramplynukas. Bitė „pritūpia“. Šuoliukas. Be kriminalų. Antras. Trečias. Opapa. Akimirką užpakalis nesvarumo būklėje. Lyg tyčia, kelias dar ir duobėtas. Akies kraštu matau, kaip Vaidas dirba rankom. Neklaužados priekiniai ratai nukreipia mus į šalikelę. Fuuu, vėl ant keturių važiuojam. Nukalam šonu pora kuoliukų. Lengvai taip. Dar akimirka ir vėl lekiam keliu.
– Ei, seni, prisižiūrim, – suirzusio pedagogo balsu manausi, kad raminu.
– Ok, ok. Suš..tas „set up’as“. Nusimečiau gi.
– Mačiau, bet atsargiau prisižiūrėkim, – suprantu, kad ir man jo veiksmai bei tempas tiko.
Negailėk – spausk, kol nepasitrauks arba būgneliai jiems iššoks!
Maždaug 14-as km. Dulkės akivaizdžiai tirštėja.
– Atrodo, matau mašiną, – įterpia kolega.
– Tikrai?
– Gal pasirodė.
Po nepilnos minutės:
– Tikrai matau. Pasiruošk spaust signalą, Sauliuk.
– Gerai, gerai.
– Negailėk – spausk, kol nepasitrauks arba būgneliai jiems iššoks!
Paleidžiu pirmą seriją „įspėjamųjų šūvių“. Neatsako nuožmusis ekipažas.
– Kokiu atstumu turi veikt? – nekantraujantis balsas.
– 200 metrų garantuotai, – trumpai atšaunu.
– Tai neatleisk, neatleisk, – jaučiu azarto natas.
Užsiimu terorizmu. Atkakliai kaire ranka maigau geltoną mygtuką. Pats įsijaučiu. Trumpas pyptelėjimas.
– Atsakė, – bandau nusiraminti ir nuraminti.
Dulkės nemirtinos, bandom artėt. Kelias siauras. Ne, ne kelias, o dviejų vėžių pievinis keliukas. Ryjam dulkes. Lieka 10 metrų.
– Spausk dar – nesitraukia žiopliai.
– Gerai, gerai. Tu geriau vairuok.
Pora metrų. Vaidas bando imti „negeruosius“ kaire puse. Nesitraukia. Užleidžiam kairį ratą į nešienautą kelkraštį, jei taip galima pavadint. Žolė „skysta“, bet neperšviečiama.
– Nerizikuokim. Šiek tiek išlaukim. Pavojinga eiti per žolę.
– Matau. Ot ožiai, – jaučiu karštą pyktį.
Po keliolikos sekundžių:
– 200 šakutė kairiau, – perduodu kelio knygos informaciją.
Vaidas paspaudžia. Aš eilinį kartą į eterį paleidžiu perspėjimo signalą. Artėja posūkis, Vaidas jau beveik juos bado į užpakalį. Keliukas vis dar siauras. Nenaudėliai per plačiai užeina iš dešinės. Čia Vaidas tik kyšt „Bitutės“ priekį jiems prie durelių. Užsispyrėliai supranta, kad pasipriešinimas beviltiškas, numeta šiek tiek greičio ir turi lipt į dešinį kelkraštį. Išeinam iš posūkio priekyje jų. Toliau varom.
Nenaudėliai per plačiai užeina iš dešinės. Čia Vaidas tik kyšt „Bitutės“ priekį jiems prie durelių. Užsispyrėliai supranta, kad pasipriešinimas beviltiškas.
Dar kokie trys kilometrai. Priešaky dar vienas „klientas“. Dulkių nedaug. Aš už mygtuko ir „apšaudau“ jų ausines. Iš bandymo desperatiškai „gazuoti“ ir „imti posūkius“ nusprendžiu, kad vėl lengva nebus.
– Davai, davai, spausk juos, – jaučiu kylantį azartą.
– Gerai, gerai, nusiramink. Gal pasitrauks, – pajutau, kaip pradedu atsikalbinėt.
– Spausk, Sauliau, spausk. Tegul jų smegenys užverda.
Dar keli šimtai metrų ir suprantu situaciją. Priekyje „kliento“ dar trys vėžliukai.
– Bombarduok, juos. Strigsim, – lyg raportus iš mūšio lauko beria vairuotojas.
Nejučia irzulys apima mane. Jaučiu, kaip su tais lenkimais blaškomas dėmesys. Kelių lygyje esantis mygtukas atitraukia mano kairę ranką. Dešinė laiko knygą. Neturiu laisvo piršto nunulinti tarpinius odometro rodmenis. Galiu nenulint. Ne dykuma – nepasiklysim. Bet akis mato raudonai paryškintus šauktukus. Galiu berti pavojingas vietas tik su apytiksliais atstumais. Ne, nenoriu. Įdarbinu kairę ranką. Geltonas mygtukas ilsisi.
– Sauliuk, spausk tą mygtuką, – nekantrybė liejasi į mano ausines.
Paleidžiu dar vieną signalų bangą. Panašu, kad jų ausų būgneliai jau pavargę ir vėžliukai be tvarkos bando trauktis kas į kairę, kas į dešinę. Priekyje mūsų važiuojančiųjų nuojauta nekokia – nenuspėja vėžliukų pasitraukimo trajektorijos ir lieka uždaryti „dėžutėje“. Mikliai atliekam keturgubą lenkimą.
Paleidžiu dar vieną signalų bangą. Panašu, kad jų ausų būgneliai jau pavargę ir vėžliukai be tvarkos bando trauktis kas į kairę, kas į dešinę
Priekyje matosi dar viena „Toyota“.
– Ko tu jų neterorizuoji? – jau pakeltą toną išgirstu ausinėse.
Suprantu, kad pats būsiu įsivėlęs į „pagauk ir aplenk“ žaidimą. Akivaizdu, kad atmosfera per karšta ir azartas virina kraują. Paleidau atmosferą savieigai. „Stop. Gana užsiimti saviplaka – turiu greit kažką atsakyt“, – šviesos greičiu mintys daužėsi į kaukolės skliautą. „Bet kaip? Aštriai ir įsakmiai, o gal ramiu tonu? Kas šią akimirką labiau tinka?“ – jaučiu, kaip imu delsti.
– Paklausyk – be mygtuko spaudymo aš turiu ir kitų pareigų. Nori, kad praknisčiau „double coution“ perspėjimą? Mano pirminis darbas su kelio knyga, o ne mygtuku, – kalu greitakalbe jau pakeltu tonu.
– Suprantu, bet negalim vilktis, – Vaido tonas krito per pusę.
Palengvėjimo akimirka. Vadinasi, situacija dar valdoma.
– Juk žinai, kad ne kelių sekundžių išvažiavom šiandien gaudyt. Jos taps bereikšmės Bolivijos kopose. Nusiraminam, seni, grįžtam į savo tempą ir be emocijų pabaikim ruožą, – jau visiškai ramiai ir pedagogiškai žemu tonu įkrėtinėjau proto ne tik Vaidui, bet sau.
Tuo tarpu priartėjom prie „Toyotos“, kuri privažiavusi šimto metrų ilgio purvo vonią ėmė blaškytis. Tai pristabdė, tai vėl šoko į priekį. Jau ji suleido ratus į košę. Purvo esu ištaškęs ne vieną toną, todėl matau, kad vyrukam gresia bėdos. Padidino apsukas, vėl nusimetė, vėl padidino ir atpildas už klaidas čia pat.
Purvo esu ištaškęs ne vieną toną, todėl matau, kad vyrukam gresia bėdos. Padidino apsukas, vėl nusimetė, vėl padidino ir atpildas už klaidas čia pat
Mes tuo tarpu priartėjom prie jos per pora metrų. O ji, begėdė, sėdo ant pilvo ir bejėgiškai suka moliu apsivėlusius ratus. Vaido ragint nereikėjo. Greit įkalė atbulinę pavarą, pora metrų atgal ir beliko atsakingiausias momentas – ar išlipsim iš gilių provėžių. Nu padangos nors bučiuok – sumetė Vaidas vairą, o jos ir išnešė „Bitutę“ į dar neišmaltą šalikelę. Prisipažinsiu, suabejojau akimirką, ar tikrai jos tokios geros. Žiūrovai džiūgauja. Mes irgi išsišiepę mintyse pralekiam besitaškydami purvais tą atkarpą.
Vėl kietas kelias. Lekiam. Jaučiu, kad tempas teisingas, Vaido judesiai plastiškesni. Fu fu fu – ramiau atsidūstu ir grįžtu prie kelio knygos. Judam.
– 200 į kairę, – ramiai diktuoju, – 300 triple jump. Pasisaugom!
– Supratau, – ramiu balsu atsako Vaidas.
Štai jau pirmasis tramplynas. Kreiserinį greitį Vaidas gesina. Štai ir kiti du – nu šlykščiai jie išsidėstę. Pakylam po pirmojo. Leidžiamės. Matau, kad laukia reikalai – beveik prieš kito viršūnę. Dar akimirka. Pro priekinį stiklą matau tik kelią, dangus dingsta iš ekrano. Tokių vaizdų ir pojūčių esu turėjęs ne vieną. Kažkaip viduje ramu, nes pasąmonė padiktuoja, kad per priekį nevirsim. Suprantu, kad Vaido rankose ne tik vairas, bet ir šoninio virtimo/nevirtimo scenarijus. Leidžiasi galiniai ratai, priekinius kolega traukia iš šalikelės. O čia trečiasis tramplynas sako „Labas“. Gerai, kad greitis jau pagesęs. Mesteli galą šiek tiek į viršų ir pasuka „Bitę“ į dešinę. Ta kryptimi ir lekiam į šalikelę.
Matau artėjančią spygliuotą tvorą, o už jos lyg už Didžiosios kinų sienos telefonus pakėlę mus filmuoja žiūrovai. Jie šoko į šonus taip, kad kroksai lakstė.
„Bitė“ neramiai pasišokinėja ant nelygios pievos. Vėl suprantu, kad nevirsim. Matau artėjančią spygliuotą tvorą, o už jos lyg už Didžiosios kinų sienos telefonus pakėlę mus filmuoja žiūrovai. Nežinau ar jie mus pamatė savo didelėmis akimis, ar telefonų ekranuose vienas peizažo elementų ėmė staigiai didėti, bet šoko jie į šonus taip, kad kroksai lakstė. Imam tvorą. Kuoliukai laksto į šalis lyg kėgliai po „straiko“. Fuuuu – „Bitė“ stabili, greitis nedidelis.
Manot, sustojom ir išlipom apžiūrėt nuostolių? Pamanykit dar kartą, kas nėra lenktynininkas. Vaidas greit apsuko „Bitę“ ir tiesiu taikymu atgal į kelią. Prieš akis – likusi nesugriautos tvoros dalis. Vėl kėgliai – kuolai į šalis, lėkdamos per kapotą saulės zuikučiais žybtelėjo vielos juostos.
Važiuojam. Tylim. Po kelių akimirkų pasigirsta besimalančios vielos garsai.
– Stojam?
– Neramu, nežinau, – atsakau ir iškart gėdijuosi. „Kas per sutrikimas? Sprendimo reikia čia ir dabar“, – mintiju.
– Stabdžiai yra? – pasitikslinu.
– Yra. Kiek liko?
– Dar apie 14.
– Ką darom?
– Bandom varyt.
Garsas toliau neramus ir nesiliauja. Vaidas pristabdo, atsisega diržus ir pradaręs duris bando pažiūrėti:
– Kažką velkam.
– Daug?
– Ai, turėtų nukrist.
Važiuojam ramūs. Įvykis ėjo ir praėjo. Priekaištų viens kitam neturim. Kam veltui aušint burnas ir kedent emocijas.
Važiuojam ramūs. Įvykis ėjo ir praėjo. Priekaištų viens kitam neturim. Kam veltui aušint burnas ir kedent emocijas. Diktuoju. Posūkiai praslysta švariai, visi tramplynai be šuolių, su geroku rezervu. Po kelių kilometrų dingsta ir nerimą keliantys garsai. Taip susikaupę ir finišuojam. Sustojam prie teisėjų. Girdžiu aplink šurmulį. Išsivaduoju iš diržų. Vaidas:
– Galim važiuot toliau? – iššovė taip, lyg kas būtų atrišęs emocijų maišelį.
– Galim, bet..., – padariau pauzę.
Vaidas jau kala pavarą ir nori raut. Matau, kaip liemene vilkintis žmogelis su mikrofonu puoląs vos ne po „Bitės“ ratais. Prie mikrofono laido pririštas operatorius klupdamas, bet nepaleisdamas iš rankų technikos, velkasi iš paskos. Komiškas vaizdelis.
– Čia interviu zona – privalom sustot. Kitaip baudos, – rikteliu Vaidui.
– Nenoriu laikyt ant stabdžių, kad neprikeptų, – išgirstu virsdamas iš „Bitės“.
Iškart nusiimu šalmą, nes tik dabar pajuntu, kaip tvinkčioja galva ir plūstantis prakaitas užpila akis.
Lietuviški žodžiai pasiekia ausis ir iškart pora butelių vandens prieš akis.
– Atsigerk!
– Pasilenk užpilsiu vandens.
– Pilk jam už kaklo!
Olialia! Ne, ne pupytės. Aplink tris ratus iš keturių rulonai vielos. Pažiūriu atgal – dvi ilgos, kokių 15–20 metrų uodegos.
Negaliu atsilaikyt prieš tokį rūpestį ir lietuviškus žodžius. Greit atsigaivinu ir lekiu prie „Bitės“ galo. Olialia! Ne, ne pupytės. Aplink tris ratus iš keturių rulonai vielos. Pažiūriu atgal – dvi ilgos, kokių 15–20 metrų uodegos. Girdžiu, kaip Vaidas vaduojasi nuo žurnalistų ir skubina mane. Pribėgęs vienas iš teisėjų nukerpa uodegą. Lieka kita.
– Važiuojam, Sauliau, važiuojam, – nekantrus balsas.
Noriu šokt į „Bitę“, bet pasiveja vyresnysis teisėjas – „ne, ne, ne“, rodo pirštu. Suprask, su vielos uodega jūs niekur nevažiuosit. Pirmasis pagalbininkas puola kirpti ir kitą uodegą. „Ne, ne, ne“ – tas pats griežtas pirštas grasina. „Jie turi tai daryti patys“, – nukerta kaip kirviu. Stveriu reples. Nu ne su tokiom tokio storio vielas karpyt. „Ai, nėr kada čia ieškot savųjų“, – primetu.
„Ne, brolyti, paprastuoju būdu aš jų nesuspausiu. Ne koks Savickas gi“, – dėlioju mintis.
Įkerpu kiek galiu ir imu lankstyt. Kažkas iš lietuvių puola padėt. Bandau paaiškint, kad negalima, bet viela pasiduoda. Šoku atgal į „Bitę“. Ačiū ten buvusiems lietuviams!
Aušinančiu režimu nudardam kilometrą iki asfalto. Randam medžio pavėsį ir sustojam. Išsineriam iš kiaurai šlapių kombinezonų. Abu gerokai įkaitę ir lekuojam kaip vietiniai šunys. Atbėga vietiniai berniukai. Išsineriam iš sportinių apatinių ir oda tiesiog geria vėsų orą. Na kokį ten vėsų – maždaug 40 laipsnių. Bent mano odai jis kaip kalnų upelis. Reikia atsikvėpt.
Iš kažkur vietinis mažius atneša suvyniotą į maišelį ledo gabalą. Paduodamas palydi tokiomis geromis didelėmis rudomis akimis. Tokiomis akimirkomis supranti, kad yra pasaulyje daugiau gerų nei blogų žmonių. Dedu ledą ant sprando. Gėėėėris.
„Čia mums, šiauriečiams, lyg pragaro karščio demo versija“, – jaučiuosi lyg atskridęs į skaistyklą profilaktiškai nusiplauti nuodėmes. Žinau, kad man tai pirmos dienos sindromas. Visada kitą dieną organizmas jau būna pasiruošęs priimti viską, ką duos Dakaras. Ir išbandymus kūnui, ir išbandymus sielai. Tikrai – lyg apsivalymo skaistykla.
Pervažiavimas. Liūdnas ir nuobodus. Kelias migdantis. Vaidas ilgai nesikankina ir perduoda šturvalą man. Praėjęs Dakaras išmokė ir Vaidą miegoti visaip ir bet kada. Greit galva nulenkia kaklą ir švytuoja.
Tokia ta pradžia.
