Kaip gerai (jei nuoširdžiai, tai gaila), kad tarp lietuvių nėra motociklų įskaitos lyderių. Jie šiandien iš bivuako turėjo išvažiuoti pusę penkių ryte. Abu lietuvių ekipažai ir komandos nariai galėjo pamiegoti iki 6–7 valandos. Visų nuotaikos gana neblogos: kas žaismingas, kas linksmas, kas rūpestingas. Paskutiniai mechanikų „pačiupinėjimai“ prieš kelionę ir automobiliai išrieda į eilinį iššūkį. Sutvarkę stovėjimo vietą ir papusryčiavę mechanikai pajuda į kitą bivuaką.
Pusryčiauja kas kaip: vieni lengvai užkanda, kiti – prikemša pilvus geram pusdieniui. Skubantys mikliai mojuoja plastikinėmis šakutėmis, o gyvenimu patenkinti – mėgina mėgautis neprastu, bet prėskoku maistu. Darelis (Biesas, Darius Biesevičius, – red. past.) pusryčius šiandien naikino kaip dulkių siurblys smėlį nuo grindų. Nors neatidėliotinų reikalų lyg ir nebuvo. Gal grynas priekalnių oras sukėlė tokį apetitą?
„Kamaz“ komandą kaip radom pusryčiaujančią taip ir palikom. Šie vyrai lyg ir neskuba, o finiše tarp pirmųjų.
Nors šios dienos ruožas (pirmadienio, – red. past.), anot organizatorių, bus itin greitas, bet jo pabaigoje laukia 100 km klastingų smėlynų. Menka klaida – ir per 300 km sukaupta persvara akimirksniu bus palaidota po pilku dykumos smėliu. Išvaduoti užklimpusį automobilį užtrunka nuo kelių minučių iki kelių valandų.
Ketiname ten nuvažiuoti, palakstyti po smėliuką ir įamžinti vieną kitą akimirką.
Sėdžiu už kopos keteros. Laukiu. Laukiu, kada iššoks automobilis, kurį girdžiu artėjant. Jau keletą automobilių „pagavau“ koviniame šuolyje. Paprastai lenktynininkai renkasi tą keteros vietą, kuri yra jau „prakirsta“ kitų automobilių ar motociklininkų. Taip lengviau ir minkščiau. Jau nufotografuoti automobiliai atlėkdavo tokia pačia trajektorija. Fokusavimo ekranėlyje pamatau monstrišką bagio priekį. Akimirką pasirodo, kad tai pabaisa išžiotais nasrais ketina mane praryti. Spusteliu mygtuką ir instinktyviai šoku į šoną. Pasaulis per mažą langelį atrodo kitaip.