Pakeliui Mendoza. Vynų gerbėjai puikiai žino šį regioną. Kiek teko bendrauti su argentiniečiais, tai jie dievina Mendozos vynus, kaip prancūzai Bordo. O čia dar išvakarėse Carlosas elegantiškai įtikinėjo, kad šį miestą yra būtina aplankyti. Mūsų plane tam skirta valanda, daugiausia pusantros. Mano smegenėlėse čirška chuliganiškas sumanymas iškeisti pasivaikščiojimus į veidaknygę.
Važiuojam per miestą akimis ieškodami pimojo taško, kur parduoda gerą kavą ir yra WiFi. Daug taškų – kandidatų lieka už nugaros, nes iškyla problemėlė: kur sustoti ir kur pastatyti automobilį? Sukame ratais aplink kvartalus, kol surandame nedidelę stovėjimo akštelę. Įvažiuojame. Prišokęs kasininkas-sargybinis kažką ispaniškai aiškina. Matome, kad yra laisvų vietų, bet jo gestai leidžia suprasti, kad mes kažką darom ne taip.
Nesuprantu. O gal net nenoriu supasti. Mintyse jau sukasi rašinėlių tekstai, o kažkoks ispanas nori sugriauti planus. Ignoruojame. Pastatome automobilį, o jis mus palydi nevilties kupinu veidu. Mes jam šypsomės ir bandome paaiškinti, jog viskas gerai – tuoj grįšime ir dar duosime pinigų.
Miela kavinė, daug kavos rūšių iš įvairių pasaulio vietų. Nemokamas WiFi. Mintyse sušokame pergalės šokį. Netrukus jau bandome gerti kavą ir prisijungti prie interneto. Greit suprantu, kad noriu dar vieno espreso, bet akivaizdu, jog tai problemos neišspręs. Gal prigesins beįsiliepsnojantį įniršį, bet interneto nepagreitins.
Pasiūlymas kolegoms – jūs pasivaikščiokite, o aš paieškosiu interneto. Ir ne tik jo. Baigia išsikrauti kompiuteris, o europinis kištukas nenori draugauti su argentinietiškomis skylutėmis. Greit primetu variantus: ideali išeitis surasti viešbutį (ten tikrai kištukas ras dvi tinkamas drauges ir bus internetas). Ruslanas nusprendžia, kad dėl “pliuso” perbėgti per parkus jam nėra smagu ir jis prisijungia prie paieškų.
Praeiname kvartalą po kvartalo: jokio viešbučio, jokios interneto kavinės. Tiksliau, radome kelias, bet jos uždarytos. Ir ne vakar. Argentinoje visur gausu nemokamo ar pigaus WiFi (greitis nekoks)). Matyt, interneto kavinėms atėjo liūdni laikai.
Pradedu erzintis. Pagaliau užtinkame kažkurio regiono turizmo informacijos biurą. Viena darbuotoja kažkiek kalba angliškai. Tai jau geriau. Paaiškinu savo problemas, nutaisau beviltiško nusiminėlio veidą. Ji, pasitarusi su kolegomis, imasi padėti. Turim elektrą, bet internetas toje kontorėlėje labai vidutiniškas.
Imu įnirtingai “krauti” informaciją ir vaizdus. Veikia kondicionierius. Tikras gėris. Lauke gerokai per 30 laipsnių. Dingsta laiko pojūtis. Ruslanas vis mandagiai perklausia, ar dar daug liko. Kaskart atrodo, kad nedaug.
Iš cituojamų Dariaus ir Donato žinučių bei tankiau besikartojančių klausimų suprantu, kad neprivalgei – neprilaižysi. Vietoj planuotos valandos aš Mendozoje jau daugiau nei tris. Vos ne šuoliais žingsniuojame automobilio link.
Išvysti normalią kovą greičio ruože nebepavyks, todėl judam tiesiai į bivuaką. Tušti skrandžiai kažkaip provokuoja kalbas apie maistą. Prisimename, kad išvakarėse prisipirkome vietinių kumpių. Sūroki, bet skrandžiai gali švest.
Bivuakas įsikūręs plačiame tarpeklyje. Labai nepatogus – ilgas, siauras, stovyklaviečių eilės išsidėstę ant terasų. Netoli įvažiavimo randame įsikūrusį Antano ir Vytuko ekipažą. Sustojame. Antano nuotaika superpuiki. Gausiai dalinasi įspūdžiais. Vytukas sunkvežimio kabinoje dirba su kitos dienos kelio knyga. Šypsosi, nuotaika gera, bet miego ir nuovargio poreikis nenuslepiamas.
Trumpai pasidalinu patirtimi, bet matau, kad tik kankinu žmogų. Aiškiai suvokiu, kad jis mielai užmigtų bet kur ir bet kokioje pozoje. Primygtinai siūlau jam tą ir daryt. Vytukas atsikalbinėja motyvuodamas, kad dar turi eiti į vakarinę konferenciją. Pasisiūlau surinkti jam reikiamą informaciją ir perduoti mechanikams. Antanas išduoda indulgenciją Vytukui ir primygtinai siūlo ką nors susapnuoti.
Šalia atgabenta sudegusi kazachų "Toyota". Tiksliau, jos likučiai. Mechanikai vargsta nuiminėdami apsilydžiusius ir prikepusius ratlankius. Rantlankiai atrodo tikrai “lieti” apsilydę kraštai kaip žvakės. O juos nuimti reikia, kad uždėtum padorius ratus – juk reikia kažkaip transportuoti tą “nuodėgulį”.
Šiandien tai populiariausia bivako vieta. Nuolat sukinėjasi smalsuoliai – fotografuoja, atsargiai klausinėja. Nekart tarp mechanikų nuskamba pasiūlymas rinkti už tai pinigus. Ne kasdien gali matyti laužą už daugiau nei milioną litų.
Atsidarau skardinę šalto alaus. Gėris ir palaima. Toks jausmas, kad alus net nepasiekia skrandžio, o susigeria pakeliui kaip vanduo į dykumos smėlį.
Nulėkiau į spaudos centrą ir pasiėmiau kitos dienos trasos taškus fotografavimui. Vienbalsiai išsirenkame vietą kanjone. Daug įspūdingų kanjonų yra tekę matyti lenktynių metu. Grįžęs kitiems pasakoji, bet supranti, kad neperteiki viso grožio. O dabar ir pačiam bus proga ne tik pralėkti, bet pasimėgauti vaizdais bei potyriais.
Pasiėmęs diktofoną pakalbinau Airatą Mardejevą. Ilgas ir malonus pokalbis. Pažadu įdomų rašinį ateityje. Vladimiras Čaginas nuolat užsiėmęs. Rimtas, mąslus, net šiek tiek suirzęs dėlioja komandos strategiją.
Vienas po kito žmonės jam neša informaciją apie technikos būklę, įžvalgas apie būsimą ruožą. Nesulaukęs eilės prisibraunu ir paprašau audiencijos. Paprastas, bet nediskutuotinas atsakymas – bet kurią dieną iki pirmojo ekipažo grįžimo. Žiūrint į mūsų režimą, tai praktiškai neįmanoma. Bet kas žino.
Nulėkiu pas Beną su Andrejum. Nuotaikos stovykloje puikios – geras dienos rezultatas, didelių techninių problemų nėra. Pasilabinu su nauju svečiu – ralio šturmanu A.Pivoru. Netrukus visi išeina vakarieniauti, o aš – pas jų kaimynus. Antonas akivaizdžiai pavargęs, bet laimingas sėdi atsirėmęs į sunkvežimio ratą. Mechanikai ramiai baiginėja paskutinius dienos darbus.
Antonas su Mariu išvakarėse prieš pat kopas nusuko galinį pusašį. Remontavo patys ir pabaiginėjo greičio ruožą jau sutemus. Į bivuaką atvažiavo gerokai po vidurnakčio. Antanas su Vytuku tuo metu tik įvažiavo į kopas. Malonus, bet nekalbus žmogus tas Antonas. Ilgai teko kankinti įvairiais klausimais, kad išpeščiau įdomių detalių.
Grįžau prie lietuviško Oscaro. Mechanikai tęsė planinius darbus. Per gamybinę pertraukėlę šnektelėjom apie Dakarą, palyginome su praėjusiu. Netrukus grįžo pasisotinusi komanda. Kiekvienas ėmėsi savo pareigų: Andrejus dirbo su rytdienos kelio knyga, žurnalistai tvarkė dienos medžiagą, siuntė į Lietuvą, Vitoldas planavo rytdienos logistiką. Paplepėjom su Benu.
Jaučiasi nuovargis, bet nėra irzlumo. Geras ženklas. Šiandienos tempas atitinka realias maratono galimybes. Svarbu neišsimušti iš jo.
Nebenorėjau trikdyti užsiėmusių žmonių, persimečiau juokeliais su žurnalistais ir grįžau prie saviškių. Nejučia prisiminiau, kad noriu valgyti. Kolegos užkando kažko, bet pasidavė pagundai palaikyti man kompaniją. Nusliūkinom į valgyklą. Jau po vidurnakčio, žmonių nedaug. Pasiėmėm rezultatų suvestines ir kramtydami stebėjomės vieno ar kito ekipažo pasirodymu. Maistas čia džiaugsmas skrandžiui, bet ne sielai.
Valgykla tampa dideliu pokalbių kambariu. Retas ateina valgyti vienas. Kas neturi darbų, tas užsisėdi čia ir ilgiau. Kai kas ateina čia ir padirbėti, pavyzdžiui, šturmanai.
Prieš grįždami prie automobilio, užsukame prie informacinės lentos. Juk žadėjau Vytukui surinkti visą informaciją (įskaitant rytdienos maršruto kodą ir starto laiką). Grįžęs įvedu kodą į Vytuko GPS, perduodu mechanikams starto laiką ir pradedame ruoštis miegoti. Šiandien miegosim netoli įvažiavimo ant asfalto (ne pati ramiausia vieta).
Miegame po du palapinėse. Karštis neatslūgsta net naktį. Akivaizdu, kad miegosime niekuo neužsikloję ir neužsegę palapinių. Žinau, kad šalia nenutilstančio foninio triukšmo (maždaug kaip dieną Gedimino prospekte) prisidės ir prasirėžiantys bolidų variklių burzgalai. Kodėl kažkas važinėja naktį? Tai mechanikai, pabaigę savo darbus, neretai pravažiuoja testuodai. 4 valandą ryto motociklininkai rikiuosis prie starto.
Miegame ir nieko negirdime. Bet koks jautrumas pašaliniams garsams jau išnykęs. Nutinka tik akimirksnio prabudimai, išprovokuoti prie ausies apsisukinėjančio automobilio.
