Penktadienį gerą pusdienį tvarkėmės žurnalistų akreditacijas. Kažkoks prancūziškos betvarkės, nekompetencijos ir logikos trūkumo mišinys. Ir taip jau teko žudyti nervų ląsteles iki išvykimo – tragiška organizacija. Gerai, kad tas įdirbis iš Lietuvos kažkiek pagreitino procedūras. Nors ir taip pusė dienos paukota chaoso dievams.
Vienas pavyzdėlis: keturi žmonės, kad padarytų trūkstamų dokumentų kopijas, apeina aplink visą patalpą, išeina į kitą kabinetą. Visa tai kartojasi kas kelias minutes. Kodėl to kopijavimo aparato nepastato sau po ranka? Kodėl niekam tokia elementari mintis nekyla? Na, bet gana negatyvo.
Susitvarkę dokumentus nulėkėm į techninės komisijos zoną. Benas (Vanagas, red. past.) su kolektyvu jau buvo išvažiavę. Kaip tik po administracinės komisijos atlėkė Artūras Ardavičius su kolegomis. Vyko gausi fotosesija.
Paskui kur buvę, kur nebuvę horizontą papuošė Darius, Aidas, Rimas ir Juozukas. Kas nežino – Antano Juknevičiaus ir kazachų mechanikai. Džiaugsmingi apsikabinimai, vyriški pasiplekšnojimai – tradicinis ritualas. Puolėm dalintis įspūdžiais, jau patirtais nuotykiais ir šviežiausiais „pletkais“. Paprakaitavom pusvalanduką su vyrais pavėsyje ir nulėkėm pažiopsoti į techninės komisijos procedūras.
Priešstartiniai pasiseilėjimai baigėsi ir netrukus padangos bus suteptos bei sutrintos.
Prieš akis pirmasis ruožas, kuris patikrins ekipažų darnų darbą, adrenalino ir sveiko proto santykį, erzins dulkėmis ir nesitraukiančiais iš kelio lėtesniais kolegomis.
Pagal kelio knygą ir aprašymą lenktynininkų laukia dinamiškas, nenuobodus etapas. Tiesiog tikrai gurmaniškas kokteilis ralistams. Ingredientai: geros kelio dangos labai greitos atkarpos, siauri keliukai, duobėti keliukai, itin vingiuoti serpantininiai siauri keliukai, kalvos, tramplynai, „akli“ posūkiai, tilteliai. Visa tai gerai sumaišyta ir pagardinimui vietoj desertinės vyšnios – dideli ir maži aštriabriauniai akmenys šalikelėse. O jie tikrai skaudžiai baudžia už klaidas ar vairavimo broką.
Lenkimai sekmadienį yra tiesiog užprogramuoti – startinė rikiuotė sudaryta ne pagal ekipažų ir jų technikos galimybes. Dulkės ir siauros atkarpos – papildomas erzinimas ir kantrybės žnaibymas.
Abu lietuviški ekipažai paturės, taip sakant, pirmąją vedybinę naktį. Navigacija bus nesudėtinga, todėl šturmanai nuo pirmųjų kilometrų privalės „valdyti“ tempą, šlifuoti diktavimą. Manau, kad tai yra pagrindiniai prioritetai.
Techninėje komisijoje susitikau su nuo pirmojo „Šilko kelio“ pažįstamu Mariu Saukansu. Šiemet Dakare jis šturmanaus rusų lenktynininkui Antonui Grigorovui. Aišku, kad kaip mat susipažinau ir su juo. Pasirodo – abu „neakivaizdžiai“ lyg ir buvom pažįstami: buvom matę viens kito fotografijas. Jis žinojo apie mano „karjerą“, o aš domėjausi juo, kaip vairuotoju. Antonas šiltas ir malonus žmogus. Tikrai apie jį dar parašysiu, kai pabendrausiu netolimoje ateityje.
Nors komanda pusiau latviška, pusiau rusiška, bet tikrai verta kaimyniško palaikymo.
Daug metų stebėjus Dakarą per televiziją ir varvinus seiles besvajojant, įsivaizduokit, koks malonus jauduliukas laksto po kūną būnant šalia tikrų legendų. Kažkas panašaus nutiko ir pirmakart į Dakarą atlėkusiems kolegoms.
Camelia Liparoti – viena iš devynių Dakaro dalyvių moterų. Jau daug metų ši italė „įkrečia į kailį“ daugeliui vyrukų. Ir ne tik Dakaro lenktynėse. Kaip ir didelė dalis moterų (o gal merginų), ji mėgsta rožinę spalvą. Talismanas, matyt, yra rožinė pantera.
