Pirmoji diena nepasirodė mums labai sunki. Nieko panašaus nei į ankstesniąją Ladogą, nei į tai, kokia dalia teko visureigiams. Labiau tokia įvadinė diena. Miško keliukai, smėlis, akmenys, samanos, rąstai ir balos. Vienas iš įsimintiniausių momentų – tai važiavimas pelkės „greitkeliu“. Tai tiesiog į pelkę sumesti rąstai, per kuriuos ir vyksta eismas. Vieni rąstai iškilę virš vandens, kiti panirę.
Atleki didesniu greičiu prieš tokią balą ir turi per akimirką pasirinkti ar važiuoti nestabdant ir tikėtis, kad „kelias“ yra, tik jis po vandeniu, ar toje vietoje yra pelkė be pagrindo. Gamta ir organizatoriai nepadarė neįveikiamų kliūčių ir teisingai naviguojant galima buvo lėkti ganėtinai dideliu greičiu. Tiesa, be galvos šturmuoti upelius ne pats geriausias pasirinkimas.
Rodosi, gaila laiko pristabdyti prieš kiekvieną ir gaišti, tačiau už brastos stovintys du motociklininkai šlapi nuo galvos iki kojų primena, kad šiose pelkėse reikia būti atsargiems.
Po vandeniu gulintis pasviręs ir dumblu apaugęs gelžbetoninis blokas sustabdė ekipažą, važiavusį prieš mus. Sėkmingai įveikus dar vieną kliūtį ir žvilgtelėjus per petį panašu, kad važiuojančius po mūsų ištiko toks pat likimas, kaip ir pirmųjų. Pirmosios dienos navigacija nebuvo labai sunki. Organizatoriai teisinosi, nenorėję perspausti ir padaryti sudėtingų varžybų ir pirmąją dieną visus supažindinę su varžybų formatu ir navigavimu.
Neišsiplečiant galėčiau pasakyti tik tai, kad organizatoriai mums paruošė tikrai smagias trasas ir mes kiekvieną dieną gavome dozę naujų įspūdžių ir patirties, važiuojant vis kitokia danga. Buvo dienų, kuomet navigacija tikrai nebuvo pati lengviausia ir į lyderių gretas išsiveržė tie, kas geriau navigavo. Natūralu, kad pirmąsias tris vietas pasidalino ekipažai iš Sankt Peterburgo, kurie šias apylinkes pažįsta geriausiai. Suomiai, važiuojantys tikrai techniškai, vieną vakarą guodėsi: „mes važiuojame labai greitai…tačiau ne ten, kur reikia“.
