Tai tiesa. Sunku parodyti gerą rezultatą, kuomet visi nuvažiuoja apie 50-60 kilometrų, o suomiai – 150 km. Net ir patys lėčiausi turbūt nevažiuoja tris kartus lėčiau. Per visas aštuonias varžybų dienas padarėme dvi grubias navigacines klaidas, kurios mums kainavo apie pusantros valandos. Klaida vadinu tai, kad naviguojant nuo vieno taško link kito ir esant keliems maršruto pasirinkimams, pasirinkome ne patį geriausią ir važiuojant kur kas blogesniu keliu buvo gaištamas laikas. Kartais patarlė – tiesiai arčiau aplink greičiau – veikia.
Nors nuspręsti važiuoti papildomus 5-6 kilometrus, kai tiesiai iki taško 300 metrų, būna sunku. Bet tai yra varžybų dalis, kuri lemia ne mažiau nei greitas ir techniškas važiavimas. Deja, bet ne mūsų klaidos privertė mus pasitraukti iš kovos dėl prizinių vietų. Prieš paskutinę varžybų dieną mūsų laukė ilgas pervažiavimas, kuriam mes skyrėme tikrai pakankamai laiko, jei ne vienas bet…sugedo musų automobilis, su kuriuo vežėmės motociklus. Važiuojant avariniu rėžimu, mums nepavyko laiku pasiekti starto vietos ir gautos trys su puse valandos baudos mus nubloškė i penktą vietą.
Paskutinę dieną beliko tik finišuoti ir tikėtis priešininkų klaidų arba technikos gedimų. Deja, pirmas ketvertas važiavo užtikrintai ir po finišo niekas nepasikeitė. Apibendrinant, nors pirmas blynas ir buvo šiek tiek prisvilęs, jis buvo skanus. Graži gamta ir įdomios trasos atsveria begales uodų, mašalų ir erkių. Kitąmet organizatoriai, pasimokę iš savo klaidų, manau, varžybas padarys dar įdomesnes ir kova bus dar atkaklesnė, nes kitąmet bus jau dvidešimtoji – jubiliejinė Ladoga.
