Teko išgirsti stebėtojo komentarą: „ to ir reikėjo tikėtis, nes kažkaip labai tempą gerą buvo įgavę, kaip ir daugelis kitų, ne pagal galimybes.“
Nesutinku!
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Vilniaus ralis 2012 |
Tokį tempą demonstravome jau buvo pernai per „300 ežerų“ ralį viename greičio ruože, kol normaliai veikė technika, o kituose greičio ruožuose ir vėliau vykusiame Druskininkų ralyje technikos paruošimas arba kvailos klaidos neleido išlaikyti tokio tempo.
Vilniaus ralyje – jau pirmame greičio ruože, jį įpusėjus mačiau tik anksčiau startavusio lenko sukeltas dulkes. Ruožą įveikėm maždaug 40 sek greičiau už jį. Mūsų laikas buvo aštuntas!
Prieš antrą GR lenkui pasakiau, kad aš jį pasivysiu, nes per 10 km beveik pasivijau. Lenkas sutiko ir pasakė, kad sustos kur nors ir palauks. To nepadarė, ramiausiai važiavo „savo tempu“ toliau. Per visus 24 greičio ruožo kilometrus važiavom dulkėse nieko nematydami ir niekur neskubėdami, nes negalėjau rizikuoti ir važiuoti pagal stenogramą aklai.
Dar vienas momentas – psichologinis nesaugumo jausmas, nes žiūrovai nesitikėdami paskui važiuojančio automobilio nesaugiai išeidavo į trasą. Rezultatas – mūsų laikas buvo tik šešioliktas.
Trečiame greičio ruože kartais truputį nebelaikė nervai. Priežastis ta pati – vėl važiavom dulkėse, o lenkas niekaip nenorėjo mūsų praleisti. Rezultatas – septintas laikas.
Tokiu būdu praradom ir gerą poziciją tolimesnei kovai ir gana daug brangių sekundžių. Prieš ketvirtą greičio ruožą po pertraukos buvom trylikti, todėl toliau mūsų tikslas buvo buvo tiesiog važiuoti ir žiureti kaip važiuos kiti.
Važiuojant į ketvirto greičio ruožo startą atsisuko galinio amortizatoriaus „štokas“ atraminiame guolyje ir pradėjo klibėti. Rankom prisukau, bet tai išmušė iš vėžių.
Negana to, jau stovint 4 GR starte šturmanas mane nustojo girdėti per pasikalbėjimo įrangą. Visa laimė, kad aš jį girdėjau, bet tai irgi turėjo savų pasekmių važiuojant.
Nuvažiavus apie 17km greičio ruožo, t.y. įveikus apie du trečdalius distancijos, pasimetėm stenogramoje. Tai neatrodytų didelė bėda – dažniausiai aš greitai pradedu atrinkinėti ir diktuoti posūkius ir užtrunkam vos porą posūkių kol vėl „prisirišam“ prie stenogramos. Ši kartą manęs niekas negirdėjo, todėl iki pat finišo taip ir važiavom, tyloje.
Michalauską jau buvau pasivijęs, nes po „regrūpingo“ jis startavo prieš mane, tad važiavau jo dulkėse, o važiuoti „aklai“ ir dar be stenogramos – jausmas ne iš maloniųjų. Dėl to vienoje sankryžoje išlėkiau nuo kelio ir priekine dalimi kliudžiau medelį, kuris dulkėse man pasirodė tiesiog kaip krūmas. Tik finiše pastebėjau, kad visgi ten nebuvo paprastas krūmas, nes automobilio priekis nemenkai nukentėjo. Laimei, aušinimo radiatoriai neprakiuro. Mūsų nuostabai, šiame greičio ruože parodėme absoliučiai ketvirtą laiką! Deja, finiše neradau ir galinio oro aptako – po mūsų važiavęs Edvinas Rudaitis patvirtino, kad per jį pervažiavo.
Prieš lemtingą penktąjį greičio ruožą bandėm tvarkyti ausines, kad šturmanas mane galėtų girdėti, tačiau viskas baigėsi tuo, kad ir jis dingo iš mano „eterio“. Pradėjom bendrauti gestų kalba, nes rėkti ralio automobilyje – beviltiška, vis tiek nieko nesigirdi. Iki pat lemtingo posūkio važiavom normaliu tempu, nedarydami klaidų ir neturėjom jokių „ekstra“ situacijų.
Nulėkėm nuo kelio ir apsivertėm dėl visiškai kvailos priežasties. Tai nebuvo dėl per didelio greičio. Toje vietoje yra du posūkiai, kurių pagrindą po žvyru sudaro grįsti akmenys. Jie nusivalė ir tame lemtingame „kairys trys“ posūkyje vidinė dalis turėjo labai didelį sukibimą. To nežinojau ir automobilį šonu pakreipiau kaip visada, juo labiau, kad ta kelio atkarpa man mintinai žinoma.
Posūkio viduryje slystant šonu ir vairą pasukus į dešinę, priekiniai ratai staiga sukibo su kelio danga ir priekis tiesiog peršoko į posūkio išorę. Tereikėjo arba, žinant koks ten sukibimas, tiek neslysti šonu, arba sekundės dalimi anksčiau vairą ištiesinti ir viskas butu gerai. Deja, nuo posūkio vidurio pasidarėm keleiviai ir vertėmės per kairį šoną.
Dabar tikiuosi likusius sveikus mašinos agregatus spėti sumontuoti į kitą kėbulą ir lenktynėse su laiku spėti iki „300 ežerų“ ralio sutvarkyti automobilį.
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Tautvydo ir Juozo Narušių „Mitsubishi Lancer Evo VI“ „stogas“ |