Jutiminė temperatūra – 75 laipsniai žemiau nulio
Finišas. Penkios dienos, 800 km kaulų keliu ir dar pora šimtų kilometrų apledijusiais vieškeliais Sibire – bene šalčiausiame regione pasaulyje. Visos kelionės metu temperatūra aukščiausiai buvo pakilusi iki -32 laipsnių žemiau nulio. Įprastai ji laikėsi apie -40,vietomis, šalčio slėniuose speigas kaulus traškino ir žemesne nei -50 laipsnių temperatūra. Karolis Mieliauskas visas tas dienas nuo ryto iki vakaro važiavo motociklu, ir galiausiai pasiekė Oimiakono kaimą Sibire.
„Šiandien ryte buvo -46. Vėl keliavome per kalnus, kuriuos keitė šalčio slėniai, jų buvo bent 5. Supratau, kad realiai turiu paskutinę galimybę šioje kelionėje patestuoti proto ir kūno reakcijas į dar žemesnę jutiminę temperatūrą. Viename iš šalčio slėnių padidinau greitį iki 130 km/val. ir taip važiavau kurį laiką. Formulė sako, kad esant -46 laipsnių šalčiui važiuojant 130 km/h greičiu jutiminė temperatūra siekia -75 laipsnius“, - paskutinės dienos važiavimą apibūdino savistaba užsiiminėjantis Karolis, prižadėjęs tyrimo rezultatus pateikti vėliau.
Paskutinę dieną „The Coldest Ride“ komandai teko įveikti vos 100 km, tačiau jie driekėsi sudėtingu maršrutu – siaurais apšalusiais, pravažinėtais ir duobėtais vieškeliais, kurie egzistuoja tik žiemą. Vasarą kelio ten nebūna. Tik nepravažiuojama pliurzė, tad susisiekimas su Oimiakonu egzistuoja tik žiemą. Na, bent jau žiema čia trunka ilgiau nei pusę metų.
Taip ir nepasakė, kad šalta
„Tie paskutiniai kilometrai anaiptol nebuvo lengvi. Jau kelinta diena iš eilės važiuojant motociklu esant 50 laipsnio šalčio pasijautė nemažas fizinis nuovargis. O ir temperatūrų skirtumai jaučiasi. Nors mano motociklo termometras rodo tik iki -38 laipsnių šalčio, kai šalčiau – jis tiesiog nebeveikia, aš temperatūrą jaučiu. Stingimo procesas paintensyvėja. Šiandien motociklo termometras man nieko nerodė“, - aiškino Karolis.
Nuotykių ieškotojas nelaiko savęs didžiu motociklininku. Jis mėgsta tyrinėti savo kūną, proto veiklą, jų galimybes. Užsiima vadinamąja savistaba. Tuo tarpu motociklas – tik priemonė, prie kurios pratęs, ir daug keliauja, leidžiasi į ilgalaikius žygius, veliasi į beprotiškus eksperimentus. Šis – vienas iš beprotiškiausių.
„Kad ir kas ką bepasakotų apie šaltį, raginu netikėti nei žodžiu ir plėsti savo galimybių ribas savarankiškai. Tik pats pabandęs gali sužinoti kas ir kaip yra iš tiesų, nes visa kita, ką kažkas pasakė, tėra teorija. Viskas įmanoma, viskas praeina“, - Oimiakono kaime, prie šalčio poliaus nusimovęs šalmą filosofavo K.Mieliauskas, per visą kelionę taip ir nepavartojęs žodžio šalta, o į įkyrius klausimus „ar nešalta?“ tik nusišypsodavęs.
Žvaigždė Jakutijoje
Nežinia, kaip tokie mums, lietuviams sunkiai suvokiami temperatūros skaičiai atrodo gimtinėje esantiems skaitytojams, tačiau Jakutijoje Karolis sulaukė daugybės dėmesio. Dauguma vietinių jakutų tokio nutrūktgalvio netgi nėra matę, tad vos pasitaikius progai stengėsi su juo nusifotografuoti, pakalbinti.
„Papildomas dėmesys manęs neblaško. Jis šiek tiek trukdė rytais, prieš išvažiuojant, kai prie motociklo subėga visi kaimo, kuriame nakvojame vaikai, aplinkinių namų gyventojai ir nori fotografuotis. Tuo metu aš nebūdavau labai mandagus, nes apsivilkus visus drabužius man reikėjo pradėti kuo greičiau važiuoti, kad nepradėčiau prakaituoti“, - aiškino motociklininkas.
Iki šiol visuose didesniuose kaimuose, kuriuose nakvodavome, neišvažiavome be palydos ir geros kloties linkėjimų. Aišku, išskyrus naktį miške, kur mus išlydėjo tik elniai. Žmonės domisi, kai kurie net ir žino, koks veikėjas jų regione motociklu važinėja. Dar pirmosios dienos popietę mūsų gidui Slavai skambino Jakutijos radijo stoties žurnalistas, klausė, ar tikrai lietuvis važiuoja? Ar tikrai nesimuliuoja? Jiems buvo sunku patikėti, kaip įmanoma išdarinėti tokius dalykus. O Slava žiūrėjo į Karolį ant motociklo per savo „UAZ“ priekinį stiklą ir pasakojo, kad tądien jis jau buvo daugiau nei 200 km nuvažiavęs.
Automobilių pypsėjimai prasidėjo po to, kai motociklininko nuotraukos paplito rusiškame socialiniame tinkle „Vkontakte“. Be to, apie „The Coldest Ride“ komandą jau pirmosiomis dienomis žinojo dalis Jakutsko gyventojų. Pastebėjo ryškius narius, sklido kalbos apie neįtikėtiną idėją. Tik visi galvojo, kad mes esame lenkai. Nes Lenkai to Rusijos krašto gyventojams atrodo it vakariečiai, o štai Lietuviai turėtų gyventi ir atrodyti taip pat, kaip rusai. Mes išsiskyrėme iš minios.
Fotografavosi net policija
Vis tik toks žinomumas ir dėmesys ne tik trukdo, bet kartais ir gelbėja. Trečia diena. Prieš pat Chandigos miestelį stovi policijos postas. Mūsų lydinčiųjų ekipažų vairuotojai jakutų kalba sprendė daug reikalų, segėsi saugos diržus (paprastai nesisega, specialiai atkreipiau dėmesį, niekas aplink automobiliuose nesisega saugos diržų) ir atvirai nerimavo. Pareigūnai čia labai smalsūs ir uolūs, mėgsta apžiūrinėti automobilius, patikrinti keleivius, jų bagažą ar net kelių eismo taisyklių žinias.
Karolis važiavo pirmasis, tad pareigūnai motociklininko, važiuojančio speige negalėjo nesustabdyti. Sustabdė. Pareigūnas prisistatė. Paklausė iš kur į kur važiuoja. Ir vietoje dokumentų paprašė galimybės nusifotografuoti. Ir tada prasidėjo policininkų dienos nuotykis: išlipo visi iš sunkvežimio, pradėjo kamantinėti tiek komandą, tiek patį Karolį apie kelionę. Nedomino nei dokumentai, nei ką vežam.
„Kai mane sustabdė policija, aš tiesiog jam per stiklą išrėkiau, kad negaliu atidaryti šalmo. Tikriausia suprato. Nusifotografuoti paprašė. Aš taupau kiekvieną šalmo atidarymą, nes vos tik aš jį pradarau, nosies ir burnos sritis akimirksniu apšąla. O tada reikia pasikeisti pošalmį ir tai jau tam tikra procedūra, stabdanti mano judėjimą“, - išaiškino motociklininkas.
Susitikimo su Rusijos pareigūnas metu Karolis taip ir neprasidarė šalmo. Tačiau pareigūnai suprato. Gyrė vyrą drąsa, stiprumu ir pasiryžimu. Sakė, dar niekas čia nėra per tokį šaltį važiavęs motociklu. Buvo keli tokie pat pramuštgalviai: vienas dviračiu važiavo, kitas – bėgo, bet motociklu čia važiavo pirmasis.
Jakutai įpratę gyventi milžiniškame speige. Termometrui rodant -30 jie vaikšto prasisegę, tačiau sako, kad Karolio kelionė – milžiniškas iššūkis, kuriam vietiniai nesiryžtų. Tai ir stebisi, fotografuoja vos tik proga pasitaiko.
O Slava džiaugėsi Karolio draugija dėl palengvėjusio pravažiavimo per policijos postus. Ne tik kad nestabdo, bet dar ir draugiškai pabendrauti pavyksta. O toks neformalus bendravimas jiems tik į gera.
