Šiais metais AER raliuoja jau 11-ą kartą, čia startuoja 185 dalyviai, iš jų 39 – motociklininkai. Dvi savaites truksiantis bekelės maratonas drieksis 6500 km, susidarys iš 12 etapų. Startavęs Monake, toliau tęsis per Maroką, Mauritaniją ir Senegalą. Šiais metais automobilių klasėje ir vėl dalyvaus legendinis dakaristas Gintas Petrus, o štai motociklų klasėje pirmą kartą ralį mėgins įveikti ir lietuvis.
Tomas Jančys šį savo pasiryžimą apibendrina lakoniškai: „Kai turi svajonę, žinai ką daryti“. Kalbiname lenktynininką.
– Enduro važiuojate jau 10 metų. Kaip keitėsi jūsų važiavimo stilius? Kaip brendote kaip važiuotojas?
– Nuo nežinojimo vyko ieškojimas. Pradedant nuo neteisingai pasirinkto pirmo ir antro motociklo. Teisingos informacijos tuo metu buvo ypatingai mažai – tiek interneto, tiek žmogiškųjų resursų. Tuo metu dar tiktai brendo enduro kultūra, jos dar nebuvo. Mes kartu su „pirmykščiais“ enduristais ją ir atnešėme, bendraudami su kaimynais – lenkais ir ypatingai latviais, kurie buvo gerokai daugiau pažengę. Mokėmės iš jų.
– Einate nuosekliai: Lietuvoje susibūrėte bendraminčių komanda prieš 5-erius metus, važinėjotės įvairiose enduro varžybose Lietuvoje, atostogavote Ukrainos kalnuose. Tada startavote Breslau, vėliau įveikėte Tuarego ralį, prieš metus – ir Balkanų. Dabar – keliaujate į AER. Kodėl būtent tokie pasirinkimai?
– Važiavome visose Lietuvos enduro varžybose, šiek tiek latviškose ir estiškose – Baltijos čempionatų etapuose, bet tikrieji raliai prasidėjo Breslau ralyje Lenkijoje. Tai buvo debiutas.
Ne kartą enduristams esu sakęs, kad startuoti ralio tipo varžybose vienareikšmiškai yra patogiausia Breslau ralyje – pigiausia, arčiausia ir pakankamai aukšto lygio organizacija. Tam kad pasimokytume, suprastume, kas yra ralis, disciplina, kelio knyga ir panašūs žaislai.
Kai pradėjome važiuoti, mes buvome dviese. O dabar į kitų metų Breslau jau yra užsiregistravę 13 lietuvių, į Tuaregą – 5 lietuviai. Aš manau, savo misiją atlikome. Dabar esame kitame etape – tikslas populiarinti Africa Eco Race, kuris iš principo niekam nėra žinomas.
Kai papasakoju, kad yra tokios varžybos iš Europos į tikrąjį Dakarą, tai visiems dažniausiai tai būna naujiena, ir labai įdomi. Tikiu, kad po šių metų daug kas sužinos kas yra AER ir atsiras norinčių ten sudalyvauti.
– Palyginkite Breslau, Tuarego ir Balkanų ralių patirtis.
– Pats trumpiausias, bet pradedantiesiems labai geras startas yra Breslau. Čia didžiausiais iššūkis yra navigacija, nes varžybos vyksta poligonuose, o ten yra begalės kelių – keliukai ant keliukų. Kelio knygos sudėtingumas yra dešimties metrų tikslumu, tad pasiklysdavome visi ne vieną kartą per dieną. Atstumas apie 1200 km, 7 dienos.
Visiška priešingybė yra Tuarego ralis, kai kelio knyga būdavo ne tokia detali, nes nebuvo tiek objektų kuriuos galėtum sužymėti. Ten buvo laukinės gamtos patirtis, kai galėdavai visą dieną pravažiuoti ir sutikti tik vieną einantį beduiną – nesuprantama iš kur ir į kur, nes nei vieno namo tame ruože nesimatė. Tad ten pasiklydimo galimybės yra visiškai kitokios. Taip pat Tuarege labai norėjosi paragauti tikrųjų kopų – nebuvome matę, noras buvo išmokti.
Balkanai buvo logiškas kitas ėjimas, nes tai – tų pačių kaip Breslau organizatorių ralis. Kaip Europoje tikrai labai didelis atstumas – 2500 km, man atrodo žemyninėje Europoje jis yra pats didžiausias, – Bulgarijoje tikrai galima jį suorganizuoti. Nors nėra įspūdingas savo reljefu, visgi yra išskirtiniai Balkanų kalnai. Tai antra pagal pigumą alternatyva sudalyvauti europiniame ralyje. Tuaregas ir Balkanai buvo po 2500 km.
– Dar grįžkime į Lietuvą. Šių metų 4x4 Perimetre moto klasėje nugalėjo ir prizinę vietą užėmė jūsų komandos bendraminčiai. O kaip sekasi važiuoti pačiam? Ir, kiek suprantu, šis reikalas irgi užkurtas ne be jūsų ir bendraminčių pagalbos, tiesa?
– Taip, šias metais įvyko labai ilgai lauktas įvykis ir mes nemažai prisidėjome kad jis įvyktų – 4x4 Perimetre atsirado motociklų klasė pagal kelio knygą. Dabar jau ir Lietuvoje galima išbandyti važiavimą pagal kelio knygą. Tai, žinoma, tik vienos dienos nuotykis, nėra savaitinio nuovargio, bet iš principo jau yra bent 20 entuziastų, kurie važiuoja. Tikiuosi šitas skaičius augs ir mes populiarinsime tokią ralio rūšį.
Labai džiaugiuosi, kad į mus įsiklausė, kad priėmė tokį formatą, kuris yra tarptautiniuose raliuose ir nepadarė lietuviško mikso. Na, norėjo papildomai įdėti GPS, bet mes, motociklininkai, įkalbėjome kad to nedarytų. Buvo labai geras debiutas, visi absoliučiai patenkinti. Tai labai gera mokykla treniruotis Lietuvoje, o toliau važiuoti į ralius Lenkijoje ir pan.
Aš tikrai ketinu važiuoti kitais metais. Šiais metais dėl asmeninių priežasčių turėjau pirmus tris etapus praleisti, dalyvavau ketvirtame.
– Kodėl patraukėte būtent į Africa Eco Race (AER)? Nes pigiau negu Dakaras, ar nes ten išlikusi tikroji nuotykių dvasia, ralio autentika?
– Užsikrėčiau Dakaru, žiūrėdamas Afrikos vaizdus per televizorių. Man žymiai prasmingiau pravažiuoti tikrąjį Dakarą, negu sudalyvauti komerciniame Holivude. Neatmetu galimybės, kad aš ir ten kažkada važiuosiu, bet šią dieną tai nėra mano tikslas. Mano svajonė yra suvažiuoti tikrąjį Dakarą, tad aš ten ir taikausi.
Kalbant apie Africa Eco Race (AER) atsiradimo istoriją, nuojauta sako, kad jis atsirado kietų entuziastų dėka, kurie norėjo išlaikyti tą pačią Afrikos dvasią – to neliko persikėlus į Pietų Ameriką. Aš negaliu pasakyti, kiek jos liko ar neliko, nes ten dar nevažiavau. Bet su kuo bendravau, panašu, kad istorija yra tokia. O kaip žiūrovas, manau, šių metų Dakaras tapo ekonominės situacijos auka. Galbūt jie kelia ypatingas sąlygas, kad juos atsisako priimti valstybės. Kilti ir žemyn kristi yra natūralus ciklas. Svarbu tik, kad dabar jie padarytų teisingus sprendimus.
– Prieš kiek laiko prasidėjo jūsų AER ruoša? Kada jau tiksliai apsisprendėte važiuoti, kuriose smėlio dėžėse treniravotės ir pan.? Kaip vertinate savo pasiruošimą?
– Tikras žingsnis buvo, kai nusipirkau ralinį motociklą, kurio pakankamai ilgai ieškojau. Klausimas buvo tik – startuoti šiais, ar kitais metais. Susidėliojo taip, kad startuoju dabar. Su šiuo motsu jau važiavau į Balkanus. Pirkau jį iš turbūt didžiausios legendos Lietuvoje – Balio Bardausko. O dėl pasirengimo, jeigu tiesiai šviesiai, tai beveik nesitreniravau. Vieną sykį važinėjausi Jungtiniuose Arabų Emyratuose – norėjau kažką sužinoti apie smėlį, buvo naudinga prisiminti, kaip jis vargina ir smegenis pravėdinti, atsigaivinti. Fiziškai sustiprėti padėjo man nauja sporto šaka crossfit, kurią parekomendavo vėlgi Balys.
– Po Tuarego ralio kelių etapų esate sakęs, kad dabar jau ir sekso nebereikėtų... Kas dykumoje jus palieka be žado? O kas pareikalauja daugiausia jėgų?
– Turbūt kopų vaizdas, kad net pasimeta vestibiuliarinis aparatas. Bet turbūt neturiu vieno atsakymo. Manau, galioja dėsnis: to, ko mes neturime, tas labai žavi. Kaip Lietuvoje neturime kalnų ir dykumos, tas mus ir traukia. O jėgų daugiausia pareikalauja klastingas smėlis, a la fešfešas. Visi dabar gąsdina Mauritanija – kad dienos metu bus labai karšta, ir smėlis, kuriame gali tiesiog susmegti.
– Kokius tikslus sau keliate?
– Keliu du tikslus. Pirmas, būti pirmu lietuviu finišavus šį istorinį kelią ir antras – išpildyti savo svajonę.
– O kokie dalykai labiausiai gąsdina?
– Žinoma, bijausi nesėkmės. Gąsdina tik du dalykai – motociklo arba mano gedimas. O daugiau problemų nebus. Aš per daug stipriai psichologiškai nusiteikęs, kad kažkas sugriūtų.
– Ankstesniuose raliuose jus lydėjo lietuviai mechanikai. Kodėl šįmet nusprendėte samdytis Desert Rose komandą, kuriai vadovauja Patsy Quick – pirmoji moteris britė, po kelių bandymų pagaliau finišavusi Dakaro ralyje?
– Ekonominė priežastis. Vienam raideriui (važiuotojui) yra per daug didelė prabanga turėti savo mechaniką, nors galbūt šiek tiek ir su laiku prasilenkiau. Jeigu būčiau spėjęs susikooperuoti su Gintu Petrumi (jis taip pat startuoja AER), būtų pavykę ir savo mechaniką turėti. Tuo metu nežinojau geresnio varianto negu Desert Rose, o po to buvo per vėlu kažką keisti. Būsime 5 raideriai. Nors kol kas tik formaliai susipažinę esame, mane labai nustebino jų geografija – Didžioji Britanija, JAV, Australija. Ir Lietuva.
– Su kuo tarėtės, iš kur gavote patarimų?
– Turiu labai gerą patarėją italą motociklininką, jį rekomendavo taip pat dakaristas Gintas Igaris. Tas italas labai aktyvus, nenustodamas kalba, nuo to, kokius rūbus dėtis, ką akcentuoti motociklui, kokius makaronus valgyti, kaip nesušalti naktį. Paklausiu vieno klausimo, gaunu penkis atsakymus aplink tą klausimą. Gintas Petrus taip pat pataria, jeigu jo kažko paklausiu.
– Gruodžio pradžioje minėjote, kad organizatoriai perspėjo dėl degalinių. Jie jums pranešė, kad per vėlai užsakėte kurą Mauritanijoje ir jie negarantuoja, kad kuro jums liks. Tai kaip čia bus?
– Mauritanijoje nėra galimybės degalinėse nusipirkti degalų – nežinau, ar apskritai, ar ralio metu, negaliu patikrinti šios informacijos. Taigi taip suprantu, kad organizatoriai nusipirks kažkokį kiekį degalų ir mums parduos. Na, mes jau avansu susimokėjome ir mums atveš į bivakus ir naktimis užpylinės.
Bet gavau dar vieną laišką, kad aš nepateikiau užsakymo tiems degalams, ir galbūt galiu jų net negauti, nors turbūt tai buvo tik paraginimas.
Maroke neturėtų būti problemų, o Senegalas yra pakankamai neblogai išsivysčiusi šalis. Šiose šalyse pravažiavimuose mes turime užsipilti patys, degalinėse.
– Minėjote, kad daugkartiniai Africa Eco Race (AER) važiuotojai patarė įsigyti šaltesniam klimatui pritaikytą turistinę įrangą, nes pirmos naktys Atlaso kalnuose gali būti labai šaltos. Bandėte savo įrangą nulio laipsnių temperatūroje ir sningant, nors dar nebuvote ant sniego miegojęs. Ar pramiegojote visą naktį? Kaip sekėsi?
– Taip, visą. Sušalau. Labai džiaugiuosi, kad pabandžiau šitą aviantiūrą ir patobulinau savo įrangos niuansus. Nors neturėjau antros progos pabandyti, bet tikiuosi, kad nebesušalsiu. Mes visą laiką nakvosime palapinėse, tačiau pirmos naktys Maroke kalnuose bus šalčiausios – istoriškai ten yra buvę -7 C. O apskritai ralyje pradėsime nuo mažesnių temperatūrų ir kilsime iki 40 C, artėdami prie pusiaujo.
– Motociklas per Kalėdas iškeliavo į Monaką. Motociklus jums ir Baliui ruošė tie patys mechanikai – su jūsų motociklu buvo „bėdų“. Papasakokite.
– Mano motociklas yra senesnis. Senųjų dakaristų patarti atkreipėme dėmesį į kelias vietas. Pamatėme, kad mano motociklas turėjo pakankamai didelių pažeidimų ir būtų buvę tam tikra rizika ar problemų, kurias būtų sunku detektuoti ralio metu. Konkrečiai tai buvo elektros laidų nusitrynimas. Tad labai gerai, kai jau yra bendruomenė ir enduristai mielai keičiasi informacija – tai mane labai žavi. Ypatingai Lietuvoje neturi būti jokių paslapčių.
– Kas bus jūsų palaikymo komanda šįmet? Kas jus lydės į Afriką?
– Monake mane išlydės žmona, o Dakare pasitiks irgi žmona su kolega bei draugu motociklininku Irmantu.
– Taigi. Kodėl enduro?
– Praktiškumas man yra labai svarbu – enduro galima važiuoti Lietuvoje, tai suderinama su šeima ir darbu. Taip pat tai yra puikus sielos, ir kūno labai geras užgrūdinimas. Jeigu važiuoji enduro, reiškia esi tiek fiziškai, tiek emocionaliai stiprus. Čia toks klausimas, kur sunku atsakyti. Geriau manęs klausti skaičių ir kilometrų.
