Vakar savo Facebook.com profilyje įkėliau nuotrauką su Gintu Igariu po to kai jis buvo pargabentas iš ligoninės - mes stovim dviese, aš su koja ištinusia, lyg kaladė įkišta langetėje. Gintas su sulaužytu delnu. Šypsomės iki ausų. Nesiprausę kelias dienas, nusikalę ir neišsimiegoję, bet šypsenos širdyse netelpa.
Ir nesvarbu, kad Gintui Dakaras baigtas, ir nesvarbu, kad negaliu paeiti normaliai, ir nesvarbu smėlis pučiantis į ausis, akis... Nesvarbu joks nuovargis. Mes esame Dakare.
 |
| Gintautas Igaris ir Tomas Tumalovičius |
Gintas šypsosi, nes liko gyvas. Aš šypsausi, nes turiu garbės stovėti šalia žmogaus, kuris sugeba motociklu nuvažiuoti 8 tūkst. kilometrų šunkeliais ir sudėtingais smėlynais per 13 dienų (neskaičiuoju įžanginio greičio ruožo). Vidutiniškai po 620 km per dieną.
Įsivaizduok, kad kasdien tau reikia nulėkti Vilnius - Palanga - Vilnius. Tuomet merki užpakalį jūroje ir vynioji atgal. Pirmyn leki autostrada, o atgal žymiai smagiau - šalia autostrados važiuoji per 50 metrų lygiagrečiai jai. Kas po ratais tau nesvarbu, leki per tokį pagrindą, koks ten yra. Ari burokus, šienauji rugius, endurkės galiniu ratu vagoji laukus. Štai čia tavo kelias prie išsvajotos jūros ir atgal. Akmenuotas, duobėtas, griovėtas, smėlėtas ir visoks kitoks. Ir mėgaujiesi dvi savaites su viena diena poilsio taip. Daugiau nei 60 proc. viso laiko važiuoji atsistojęs. Ir nepamiršk įsijunkti 40-50 laipsnių karštį lauke. Miegok pakelėje palapinėse po 2-5 valandas per parą, krapštyk savo motociklą vakarais, kiekvieną kartą užvažiuok į kiekvieną karjerą ir įkopk su mocu į aukščiausią kalną, kas antrą dieną paskraidyk per vairą. Ir nepamiršk, kad tavo kelias kiekvieną dieną bus naujas, kurio tu gyvenime nesi matęs ir važiuodamas tu turėsi orientuotis pagal tau lapelyje surašytą skaičių ir rodyklių kombinaciją, kurią turi persukinėti ruletėje, lyg būtų špargalkė susukta ant dviejų tušinukų. O kai smėlyje tau nukrenta motociklas, saulė kepina į pakaušį vienoje sausiausių pasaulio vietų, Atakamos dykumoje, tu esi motociklininko kombinezone, kartais esi 4 km aukštyje, dulkės prilenda visur visur, kvepuoti sunku, pradedi žiaugčioti, jėgos išsenka... Galima vardinti ir vardinti tuos potyrius, kuriuos aš tik matau - aš jų nesu patyręs.
Gintas labai susikrimtęs dėl ankstyvo finišo, tačiau nuoširdžiai džiaugiasi, kaip jis sakė, dėl minkštos pagalvės, kurią kažkas jam paklojo krentant.
Ir, tikiuosi, kad jo žmona Jolanta išleis Gintą dar į Dakarą. Vakar Gintas juokavo, kad ateities startai priklauso nuo Jolantos. Ir net neabejoju, kad išleis. Jolanta, Gintas turi šalmą, kuris apsaugo svajones! Jis pats taip sakė!
 |
| Tomo Tumalovičiaus nuotr./Gintautas Igaris su žmona dalyvių parke |
Daviau Gintui savo sportbačius ir džinsus, nes jis nebeturėjo daiktų, fūra sugedo su manta už kelių šimtų km.
Ir jei aš dar būsiu Dakare, aš prižadu, kad atiduosu ir tas kelnes, su kuriomis stovėsiu, net jei jos būtų vienintelės. Nes mano paauglystė visa praėjo važinėjant motociklu.
Toks tylus, galvotas Dakaro maratono vilkas.
Gintas vardu.
Su geriausiais linkėjimais visiems Dakaro fanams. Laukite kitų dienoraščių, noriu skleisti Dakaro dvasią! Tomas Tumalovičius.
