Mašinose praleidžiame nemažai laiko, mat vidutiniškas žurnalistų įveikiamas atstumas per dieną – apie 680 km. Bandau rašyti važiuodamas, bet taip užsupa neišsimiegojusią galvą, kad nesinori apvemti svetimo kompo.
Galva išsistygavo visiškai – neįjungiau savisaugos režimo pirmosiomis dienomis, išsiderino poilsio ritmas ir nuovargis tik kaupiasi. Tiesą sakant, sunku net įsivaizduoti, kaip lenktynininkai visa tai ištveria.
Galva išsistygavo visiškai – neįjungiau savisaugos režimo pirmosiomis dienomis, išsiderino poilsio ritmas ir nuovargis tik kaupiasi. Tiesą sakant, sunku net įsivaizduoti, kaip lenktynininkai visa tai ištveria.
Yra vienas neblogas niuansas – sudegus „Astana racing“ komandos lenktynininko milijono vertės „Toyota“, atsirado laisvų kambarių viešbučiuose, už kuriuos sumokėta, o lenktynininkai jau išskrido. Tad kartais ten prisiglaudžiu atgauti jėgų ir pasijusti baltu žmogumi.
Bet tai tik apgaulė – vieną rytą begaudydamas internetą užmigau viešbučio hole. Prižadino budinti darbuotoja – kompas ant kelių jau numiręs, galva užlūžusi skersai. Jai prisilietus dar bandau vaidinti, kad ne ne, aš tikrai nemiegu. Viskas gerai. Ir po kelių sekundžių suprantu, kaip tai kvailai atrodo iš šalies.
Draugiška šypsena palydi lifto link. Internetas mane nugalėjo, tekstas ir nuotraukos neiškeliavo. O keltis už pusantros valandos. Jau geriau to interneto nebūtų išvis – bent būčiau išsimiegojęs. Tas negailestingai lėtai judantis, vienetukais ir nuliukais užsikimšęs internetas.
Riba tarp „o, kaip gražu“ ir „o, kaip gražiai aš skrendu“ – labai nedidelė.
Jau girdėjote, kad žuvo du žurnalistai, nukritę nuo serpantinų. Sako, iš 100 m aukščio – jais pravažiavo šimtai dalyvių, aptarnaujančio personalo. Nemažai jų tai darė tamsoje. Ir Antanas su Benu turėjo važiuoti naktį.
Navigacija tiesiogiai rodo 50 km, o važiuojant vingiais – apie 130 km buvo. Tad įsivaizduokite, kiek ten vingiavome kalnuose. Galva nuolat daužėsi į kairę ir į dešinę. Po kokio jau trisdešimto 90–180 laipsnių posūkio įkrenti į tokią transo būseną, kad atrodo, lyg suptumeisi karuselėje.
Karuselės muziką atstoja džipo padangų cypimas, o „popkornų“ kvapą pakeičia dylančių kaladėlių ir padangų gumos aromatas. Ir prie viso šio dakarinio Argentinos kalnų pojūčių mišinio prisideda kerinti tropikų gamta. Pamiršti visus pavojus ir girdi save tariant „ooo, kaip gražu“. Ir kiek nedaug tarp to „o, kaip gražu“ iki „o, kaip gražiai aš skrendu“.
Girdėjau žodį „Patagonija“. Mintyse iškilo vaikystėje matyto filmo „Kapitono Granto vaikai“ vaizdai. Kalnai su nepereinamomis džiunglėmis. Taip viskas žalia, kad net akyse mėlyna. Važiuoji nuokalne gal 100 km/val. tiesiai kelis šimtus metrų, stabdai, suki vairą į dešinę, tuomet tas pats, tik į kairę.
Pusiau išsimiegojusi galva svarsto – diržą geriau prisisegti ar ne. Jei skristi tektų žemyn. Nes kuomet pro langą žvilgteli atgal – kelias tai pakabintas buvo. Ne kalne išskobtas, bet pakabintas ant betoninių atramų. Tai tikriausias vokietukų „WRC Adac“ ralio ir JAV, Kolorado kalnuose, vykstančių „Pikes Peak“ lenktynių mišinys.
Tad geriau jau varysiu nemiegodamas, bet jausiuosi naudingas Lietuvos benzingalviams. O šį nuostabų Dakaro ir kitų autosporto mylėtojų apibūdinimą pamačiau Mindaugo Slapšio feisbuke – jis pirmasis iš lietuvių motociklininkų pasiekė Dakaro finišą.
Visi laukia ateinančios poilsio dienos kaip išganymo – netikiu, kad pavyks išsimiegoti. Nes reikalų čia milijonas verda. O aš turiu grąžinti duoklę jums, mieli skaitytojai ir žiūrovai, tad dabar kiekvieną dieną gausite desertų teksto, foto ir vaizdo siužetų pavidalu. Jau rytoj (šeštadienį, – red. past.) bus medžiagos apie vietines merginas, yra tikrai gerų vaizdų! Šeštadienis prasidės tikrai ne automobilio riaumojimu.
Ačiū už palaikymą, nes tas kariavimas su internetu, su kompu, su nemiga kartais atrodo toks beprasmis, jei jums nepateikiu informacijos.
Tad geriau jau varysiu nemiegodamas, bet jausiuosi naudingas Lietuvos benzingalviams. O šį nuostabų Dakaro ir kitų autosporto mylėtojų apibūdinimą pamačiau Mindaugo Slapšio feisbuke – jis pirmasis iš lietuvių motociklininkų pasiekė Dakaro finišą.
O kas pirmasis bus su sunkvežimiu? Aš gal net ir žinau. Bet apie tai dar labai labai negreitai.
