Gražuolė, kuri baudžia
Skubiai išvertinėju Tomo pirštines – iškratyti nepakanka, nes smėlis giliai įstrigęs. Net Tomas, užsimetęs kepuraitę nuo saulės, atrodo labai pavargęs (o taip būna turbūt... niekada). Išsekę, bet vistiek pasiryžę įveikti visą trasą, pasistiprinę magnio doze, vyrai nukuria toliau.
„Jau nebemyliu kopų,“ – antrą kartą sugrįžęs atsidūsta Irmantas ir spėja replikuoti Karoliui, tuo metu baką pildančiam benzinu: „Labai daug nepilk, tenka kilnoti“. O motociklo net gazo rankena ar užvedimo mygtukas traška nuo smėlio.
Kopas kaip gražuolę mylim, bet ji ir baudžia
Vyrai šiandien važiavo daugiau negu 6 valandas, kelis kartus sukdami ratus. Po pirmojo rato, jiedu buvo išsekę. „Kopas kaip gražuolę mylim, bet ji ir baudžia“, - atsiduso Tomas. Irmantas paantrino: „Šaunumo atžvilgiu kopos – taip, išliko smagiausiu gruntu, bet kai jų tiek daug... viskas turi ribą. Aišku, kitą kartą nepadėsim tiek energijos ir geriau naviguosime.“
Pasitarnavo patirtis pelkėse
Irmantas pasakoja, kad ypač pavargsti keliais atvejais: „Kai per greitai atėjęs į keterą, krenti nuo motociklo ir kai nepasieki viršūnės. Pirmu atveju kol jį pasikeli, antru - turi motociklą apsuksi, o tai irgi atima jėgų. Nuvažiuoji žemyn ir vėl iš naujo. Todėl svarbu pagauti ritmą: nuolatinį aukštyn-žemyn.“
Tomas priduria, kad įprato važiuoti ir viršūnėmis: „Kai dingo baimė važiuoti per keteras, tada jau duodi gazo ir varai“.
Sugrįžus po visos dienos, vyrai palygina: „Palyginus su pelkėmis, žinome būdus, kaip išklampinti bet kurį strigusį motociklą, tad pavyksta tai nesunkiai padaryti ir iš smėlio. Tik skirtumas tas, kad čia labai didelis karštis.“
I.Bražiūno taip pat nebaugina įsikasti smėlyje: „Neįsikasiau, nes išmokau Ginto Igario (dalyvavusio Tuarego ir Dakaro raliuose po kelis kartus) patarimą - jeigu pradedi klimpti, guldai motociklą ant šono ir duodi per gazą. Taip išsikasi iš bet ko. Nors ne kartą priekis buvo iki sparno įsmigęs, guldžiau ant šono ir taip ištempiau.“
„Riešų neskauda, nes jų nejaučiu“
Bet riešų neskauda... nes jų nejaučiu. Ir apskritai nėra kūno vietos, kurios neskaudėtų
„Po pirmojo rato tikėjausi finišo, o, pasirodo, laukė dar vienas! Šiandien kopų jau užtenka,“ – šypsosi Tomas. O griuvimų būta daug: „Kai skrendi – tai dažniausiai į minusą, t.y. kai motociklas guli ant šono ratais aukštyn. Stengiausi važiuoti ne per vėžias, nes labai tampo. Dabar prieš džipistus ir furistus žemai lenkiu galvą, nes jiems važiuoti – tai kosmosas. Pakimba ant keteros ir siūbuoja“ – mintis dėlioja T.Jančys.
Irmantas jam antrina: „Varžybas norėjau pabaigti jau po 120 km, bet kai sužinojau, kad Tomas išvarė prieš 15 min, atsigavau.Norėjau trasą įveikti iki galo. Iki šiol kažkoks nesvarumo jausmas, matyt nuo jo dar ir naktį pabusiu, o kopas sapnuosiu kelis mėnesius“, - šypsosi motociklininkas.
„Didžiuojuosi savimi, kad etapą įveikiau. Juk dar išvakarėse per „Briefing‘ą“ (instruktažą) organizatoriai sakė, kad pernai daug kas finišavo, todėl šįmet pasunkino ruožą. Grįžęs norėjau šokinėti iš laimės, bet net pirštinių nepajėgiau nusimauti. Bet riešų neskauda... nes jų nejaučiu. Ir apskritai nėra kūno vietos, kurios neskaudėtų,“ – juokiasi I.Bražiūnas.
Šią dieną techninių gedimų nebuvo, tik viena smulkmena – Irmantas pametė motociklo kojelę. Nieko tokio, likusias varžybos dienas važiuos be jos. Jeigu neras kur motociklo atremti (nes medžių Maroke mažokai), paguldys ant žemės.
Po šios dienos Irmantas rikiuojasi 3-oje, Tomas – 4-oje klasės vietose bendrojoje įskaitoje.
Penktoji Tuarego ralio diena – ir vėl kopose, tik bene penkis kartus trumpesnė negu ankstesnė trasa. Tačiau šį kartą naviguoti nebebus svarbu – lenktynininkai tiesiog mėgausis ir suksis ratu it Cross Country varžybose. „Moto pro“ klasė važiuos 80, „Moto Amateur“ – 40 kilometrų. Veiksmas vyks aplinkui miestelį Mersouga.
