Dykumų vėjas atneša naktį
Temsta, ryškios, kone oranžinės spalvos, kopos liejasi į visumą, po truputį nyksta ir jų viršūnių kontūrai. Išjungiu motorą. Oho, kaip greitai pakilo vėjas! Jis atneša ne tik tamsą, bet ir kelia smėlį nuo keterų. Tai įstabus vaizdas: pudra kyla nuo banguotų viršūnių ir plaikstosi ore. Lenkiuosi prie galinio rato – taigi, rimtai užklimpau. O aplinkui – vien tik tuštuma. Arba pilnatvė - žiūrint kaip tai traktuosi.
Nulipu nuo motociklo. Jis stovi tykiai įsirausęs ir tarsi klausia: „Tai, panele, ką dabar? Ar sugalvosi kaip mane iškrapštyti?“ Dar kiek pastoviniuoji dairydamasi – tolyje į aukštąją kopą, ant kurios šiandien virte virė ralis, dar važinėjasi motociklininkai. Matyti maži juodi taškeliai su įjungtais žibintais.
Komanda turi būti kažkur čia pat, netoliese, tarėmės kiek pasivažinėti (ir pasifotografuoti). Deja, anei jokio signalo, tik tas ūžiantis vėjas šalme. Prasiskverbia pro marškinėlius ir šaldo užkaitusį kūną. Čia labai greitai temsta ir staigiai atvėsta. Ką gi, vėl duodu „gazo“ – bet tik blogiau, motociklas toliau sau minkštai klimpsta. Taip, važiuoti kopomis reikia mokėti. O kol mokaisi... jokiu būdu negalima čia likti vienai... su būtimi.
Gazo!
Rankomis pakapstau smėlį, kuris jau apglėbė ir grandinę. Nors puikiai suprantu, kad tai nepadės – nejaugi visą smėlį nuo kopos nukasiu? Bet tai ramina. Ką turėčiau daryti? Atsitiesiu, iškvėpiu orą, vėl duodu gazo. „Galvok“ -, tariu sau. „Prisimink - juk apie tai ne tik girdėjai, bet jau ir rašei.“
Gintautas Igaris, dalyvavęs Tuarege ir Dakare po kelis kartus (neveltui jo pravardė yra Smėlis) labai mėgsta šį gruntą. Būtent jis ir pasiūlė komandos „Mediafon-Motoshop“ nariui Irmantui Bražiūnui išmėginti kopas šiose varžybose.Tad rausiuosi atmintyje, ką Irmantas man pasakojo: „Neužklimpstu, nes naudoju Ginto techniką – iš karto guldau motociklą ir suku rankeną.“
Gerai, guldau ir aš. Pasirodo, ne toks jau jis ir sunkus. Na, kol dar nenukritęs... Suku rankeną, bet nieko. Guldau į kitą pusę. Užkaitusi nusiimu akinius ir dar kartą pasikalbu su įspūdingomis kopomis. O jos didingai stūksto ir primena apie žmogaus galimybes.
Žodžiu, po kelių bandymų pavyksta. Kažkur vienumoje, bet išlendu. Vėl ant pakojų, jausti baką (kitaip - motociklo tūrį kojomis) ir „gazo“! Švilpti motociklu kažkur giliai Maroke – ypatingas jausmas!
Kai oras spragsi
Po asmeninės patirties kol kas sunku suvokti, kaip įmanoma važiuoti ne tiesiog smėliu, bet kopomis apskritai. Ir - tokia patirtis padeda dar geriau sugerti visos dienos įspūdžius kontroliniame punkte. Čia, penktąją Tuarego ralio dieną, visur zujo ralio dalyviai. Profesionalų klasės suko 4 didelius ratus (tai sudarė apie 100 km), „Mėgėjų“ – 3. Tame slidžiame, biriame grunte, kuris iš po ratų slysta į orą ir it pudra pasklinda debesimis!
Ten, kopose, gaudydama dalyvius foto objektyvu, nuolat sukausi 360 laipsnių – ir visur vyko smagus veiksmas. Tiek karščio (bet ir vėsaus vėjo), šviesios, spiginančios saulės ir vienu gražiausių garsų – motociklų motorų – dar nebuvau ragavusi. Ši diena spindėjo juoku ir draugyste.
Apsukę ratus, surinkę apie 20 kontrolinių punktų, motociklininkai finišą turėjo pasiekti ant aukšto kalno – tai buvo įspūdingos akimirkos, kaustančios žiūrovų („support team‘ų“) dėmesį. Daugelis lenktynininkų, išsekę po dienos, kalno nebeįveikė ir finišą pasiekė pėsčiomis. O taip, ko gero, buvo dar sunkiau.
Komandos „Mediafon-Motoshop“ nariams Irmantui Bražiūnui ir Tomui Jančiui šis etapas labai patiko, net jeigu jautėsi stipriai pavargę. „Šiandien labai smagiai važiavosi“ – reziumavo Irmantas, ir netrukus nuėjo popiečio miego.
Po penkių etapų T.Jančys užima trečią vietą „Moto Amateur“ įskaitoje, I.Bražiūnas – ketvirtą.
Šeštąją Tuarego ralio dieną dalyvių laukia trasa atgalios: iš miestelio Merzouga dviem specialiaisiais ruožais dalyviai grįš į miestelį Zagora. Nusimato apie 250 kilometrų trasa iš, daugiausia, kieto grunto ir šiek tiek smėlio bei kopų.
