Istorijos pradžia: Tuarego ralyje, menančiame Dakarą, startuoja ir lietuviai
Nuo sniego – iki palmių
Už nugaros palikome daug kilometrų. Skaičiukais tai būtų 3800 km per 2,5 paros. Visiems ekipažo nariams tai yra pirmoji kelionė automobiliu taip toli nuo Lietuvos.
Lietuvoje termometras rodė apie nulį – drėgna, paskutinė žiemos naktis. Lenkiją pračiuožėme beveik per naktį. Nors pustant gilioje žiemoje neskubėjome. Kita diena prabėgo snieguotoje ir vėliau – lietingoje, nuobodžių greitkelių Vokietijoje. Per talžantį lietų prirakinome priekabą prie viešbučio ir sukritome nusnūsti. Rytas išaušo pilkas, tačiau netrukus pasiekėme grakščią, elegantišką Prancūziją.
Švelnioje, bet vėjuotoje naktyje pasiekėme miestelį už Barselonos. Vos pralendame mažomis gatvelėmis ir nenušluojame pakeliui surikiuotų motorolerių. Gatvių labirinte mus pasitinka Tomas, atskridęs čia prieš kelias valandas. Šį kartą priekabą pririšame prie lango grotų.
Vėl startuojame 4 val. ryto, tamsoje. Mieguista pro langą matau siūbuojančias palmes nuo stipraus jūros vėjo. Tiesa, nė akimirkos nevėluoju, tad šį kartą – pagaliau – mano rankinės keliauja į bagažinę, nebe į priekabą. Nors drabužiai jau kvepia benzinu, tai gal ir nebėra skirtumo.
Ispanija, be abejonės, žavi lėtumu. „O ko jiems skubėti, kai saulė kyla ir leidžiasi?“, – sako komandos narys. Čia dideli sultingi kalnai – vandens išgraužti žvyro, molio, smėlio masyvai.
Europa, iki mielo!
Spragsi grindys, it trūkinėja po ausimis. Pramerkusi akis matau ant sienos siūbuojančius saulės ruožus. Girdžiu šnopavimą – kolegos užsnūdę, vis dar pakeliui į Maroką. Keltas banguoja kartu su jūra. Čia aplinkui keleiviai iškritę kur papuola – ant kėdžių kavinėse ar restoranuose ant grindų. Pirmą kartą pamatau ir orią, tylią arabišką maldą.
Kelionė į Tuarego ralį kiek sulėtėjo. Atvykstame jau sutemus į žavingą vasaros naktį. Bet kadangi kelte pramiegojome priduoti pasus, kad gautume antspaudus, įkliūname dabar. Išdardėjus iš povandeninio parkingo, mus nukreipia sustoti prie pareigūnų posto. Susėdę mažoje patalpoje, stebime, kaip pareigūnas kala metaliniu antspaudu į pasus – net grindys aiksi.
Tačiau tai tik pradžia. Nors turėjome įgaliojimus ir pasiruošėme dokumentus ir prancūzų kalba, pagal įstatymus vienas savininkas negali įvažiuoti (turėti) su keliomis transporto priemonėmis. Tad užtrunkame čia dar kelias valandas. Tik ištrūkę, pastebime, kad kavinėse susirinkę daugybė (ir vien tik) vyrai – žiūrėti futbolo.
Maroko spalvos be rožinių akinių
Atrodytų spalva yra viena – smėlio, tačiau su įvairiausiais atspalviais. Tačiau skrodžiant šalį išilgai kraštovaizdis čia labai skiriasi. Pradžioje stebimės laukymių tuštuma, vėliau – miestų chaosu, nebaigtais statyti namais, žmonių šurmuliu. Išvažiavus arba artėjant prie miesto laukuose plaikstosi mėlyni plastikiniai maišeliai.
Kadangi šiandien riedame dar 900 km iki Tuarego ralio starto, per visą dieną prašvilpime daugybę avių būrių su piemenimis, negyvemų vietovių ir sultingų miestų. Degalinės – tai pakeleiviai vyrai su kanistrais, nors mes užsipilame „tikrose“ degalinėse. Pakeliui auga kaktusai, matyti maži namai it degtukų dėžutės, kone be langų. Sunku suprasti, ar jie su stogais. Atrodo ir visai negyvenami, apleisti, bet greta džiūsta ryškiaspalviai drabužiai. Basi vaikai spardo kamuolį.
Čia jautiesi tarsi lėktume šviesmečiais sustojusiame pasaulyje. Štai vėl avys išdžiūvusioje, skurdžioje laukymėje, o ant uolos luito rymo piemuo. Su pūkine striuke ant tradicinio drabužio. Žvilgteliu į automobilio vidų – čia ne tik kondicionieriai ir navigacijos, krūva mobiliosios, foto ir video įrangos, čia ir mes, vis dar virškinantys kraštovaizdį. Kiekvienam iškyla daugybė klausimų, į kuriuos atsakymų nežinome. „Kai grįšiu namo, viskas atrodys kaip per rožinius akinius“, – taria ekipažo narys.
Gyventi būtyje
„Avys turbūt maitinasi gerais norais ir pažadais“, – šypsosi kolega. Prie drėbtų molio namelių sėdi vaikai ir tarsi svarsto „ką veikiam?“. „Kada gi tas savaitgalis ateis“, – juokiamės automobilyje. Dažniausiai nematyti jokio šešėlio, tik to paties suplūkto pastato užuovėjoje. Pavieniai namai tuštumoje. Nors ant kelių matome ir saulės kolektorius.
Dažnai tiesiog iš niekur atsiranda žmonės. Jeigu po du, juokaujame, kad jie eina pasikalbėti: „einame prie medžio, kad niekas negirdėtų“. Tačiau tokio čia gali ir kelias paras eidamas nepamatyti. Arba tykūs asiliukai. Stovi po kelis arba pavieniui ir nežino kur eiti. Tiek daug pasirinkimo!
Saulė ryški, tačiau dar nedeginanti. Dangus brūkšteltas debesų plunksnomis. Vis artėjame prie Atlaso kalnyno. Kylame iki 2000 m virš jūros lygio, vingiuojame serpantinais. Žadą atima kalnų įvairovė: šukuoti, karpyti arba it tekančios smėlio smiltys, trapūs, bet tuo pačiu tokie galingi. Tai ir kanjonai, kurių viduje čiurlena upė, aplipusi palmėmis ir sodria žaluma.
Asfaltas lengvai vyniojasi net serpantinų keliais, bet ir eismo dalyvių čia netrūksta. Ne tik transpoto priemonių. Kai kur stoviniuoja ir gyventojai, pavojinguoe pasūkiuose apmąstydami būtį. Tiksliau – gyvendami būtyje. Mes kalnus „imame“ su muzika, tačiau stabtelėjus – jie ošia nuo tylumos. Lengvas pavasario brizas ir visiška tyla kviečia mąstyti.
Tik vėlyvą naktį, įveikę beveik 4600 km, pasiekiame ralio starto vietą. Šeštadienį – prisiregistravimo, pasirengimo procedūros. „Support team“ ir lenktynininkai stato palapines, išsidėlioja įrangą, motociklais suka ratus, užsiperka degalų. Pirma naktis ir diena – mieste, tad aplink viešbučius ir gatvėse zuja dalyviai, burzgia motociklai ir ne tik, šmėžuoja organizatoriai (Orga) ir miesto gyventojai. Startas jau rytoj.
