Lietuvoje sukonstruotas visureigis „Seat Leon Dakar“ pirmojo išbandymo Pietų Amerikoje neišlaikė. Tačiau komanda, priversta sudėti ginklus dešimtame lenktynių etape, teigia, kad šių metų patirtis – neįkainojama. O pirmas bandymas – tai tik pirmas žingsnis.
„Tik vakar, kai įvažiavome į didžiąsias kopas, aš supratau, kodėl Saulius taip nerimavo, jog mūsų motoriukas su nepakankamai veikiančia turbina gali pakišti koją. Toje vietoje, kur strigome, reikia važiuojančio automobilio. Vakar jau daug kartų galvojau, kad mes ten ir liksime. Ir patys pasiliksime, ir automobilį paliksime. Variklį jėgos apleisdavo būtent tose vietose, kur galios labiausiai ir reikėdavo. Situacija atrodė tiesiog beviltiška“, – sakė 24 valandas dykumoje praleidęs vairuotojas Vaidotas Žala.
Jau antrą sykį Dakare dalyvavęs šturmanas Saulius Jurgelėnas ne sykį minėjo, jog Dakaro varžybų organizatorių strategija yra tradicinė: dalyviams turi būti tikrai sunku ir į finišą turi atvažiuoti ne visi. Tam dažniausiai būna paruošti keli itin sudėtingi greičio ruožai, kurie ir atsijoja važiuojančius ne tokia galinga technika ar turinčius mažai įgūdžių.
„Toje vietoje, kur įstrigome, buvo tikras technikos kapinynas. Paprastai organizatoriai tokius sunkius ruožus įterpdavo anksčiau. Vakarykštį ruožą jie gerokai „užriebino“. Fiambalos regione greičio ruožas yra daromas ne pirmą kartą. Tačiau iš visų varžybų, kiek jų čia yra vykę anksčiau, vakarykštis Dakaro ruožas buvo ir pats ilgiausias, ir pats sunkiausias. Vaidas pažadėjo net į bažnyčią nueiti, kad mes gyvi iš ten ištrūktumėme.
Darėme viską, ką galėjome. Pasitelkę savo patirtį, žinias, Vaido vairavimo sugebėjimus. Niekur negalėjome važiuoti tiesiai, taip kaip važiuoja normalūs automobiliai su V8, 5 litrų ar galingesniais motorais. Mūsų mašinos turbina pūtė tik 1 barą slėgio ir tai – ne visada, nes vis išsijungdavo.
Stengėmės kuo daugiau nuvažiuoti iki tamsos ir jau atrodė, kad viskas ranka pasiekiama. Liko nuvažiuoti vos 50 kilometrų iki finišo ir tuomet pamatėme, kad aplink visur kopos ir jose – automobilių žibintų šviesos. Visi vos vos juda. Supratome, kad mes su tokia turbina mes tų kilometrų neįveiksime.
Naktį žiūrėjau į danguje krintančias žvaigždes ir galvojau, kad tai simboliška – mūsų šių metų viltys – kaip tie meteorai – užgeso
Išsikvietėme mechanikus Darių, Aidą ir Rimą, kurie atvežė turbiną: aplink besiremontuojančių buvo dešimtys. Įdėję naują turbiną, pakilome paskutiniam šturmui. Pasakėme sau, kad turime išlikti šiame žaidime ir pasiekti finišą. Su nauja turbina pakilome į kovą, pravažiavome apie 15 kilometrų, prasidėjo rimtos kopos ir... turbina vėl „nusprogo“. Ji buvo paskutinė, kurią turėjome.
Naktį žiūrėjau į danguje krintančias žvaigždes ir galvojau, kad tai simboliška – mūsų šių metų viltys – kaip tie meteorai – užgeso... Paryčiais mechanikai iš dviejų turbinų pagamino vieną, uždėjo: šiaip ne taip pajudėjome, – filosofiškai į nesėkmę žvelgė S. Jurgelėnas. – Pamokų išmokome daug. Akivaizdu, kad kitiems metams techninį paruošimą turime atlikti geriau. Esu patenkintas mūsų ekipažo darbu, Vaido vairavimu – jis puikiai adaptavosi prie besikeičiančių situacijų.
Kitiems metams svarbiausia, kad automobilio variklis ir turbina gerai veiktų. Visą kitą galima išspręsti. Išgyvenome krūvą emocijų. Nurysime tą liūdesio kartėlį ir kur kas rimčiau ruošimės kitam Dakarui“.
Dakaro debiutantas V. Žala pripažino, kad tik dalyviai savo kailiu gali įsitikinti, kokie iš tiesų sunkumai Dakare laukia ir vairuotojų, ir šturmanų, ir mechanikų: „Manau, kad kitais metais galėtume startuoti jau eiklesniu automobiliu. Čia pirmą kartą startuoti su galingu automobiliu yra sudėtinga. Čia ne klasikinis ralis, yra tikrai daug klastingų kilometrų. Šiemet pasportavome tik pirmą greičio ruožą. Vėliau buvo tik kova dėl išlikimo – serpantinuose ir nepilnai veikianti turbina dar leido važiuoti, o kopose jos pritrūko. Dabar, kai jau apšilome kojas, žinome, ką keisti ir ką tobulinti kitiems metams, kad būtų galima važiuoti greičiau ir iki galo“, – kalbėjo 2015 m. Lietuvos automobilių ralio vicečempionas V.Žala.
„Seat Leon Dakar“ kūrėjas Darius Biesevičius po pasitraukimo iš kovos nenuleidžia rankų ir jau kalba, ką reikės tobulinti, siekiant Lietuvoje pagamintą automobilį paversti konkurencingesniu: „Lietuvoje ir Pietų Amerikoje klimato ir reljefo pokyčiai yra itin skirtingi, tad net ir bandymų metu įveikti kilometrai mūsų šalyje negali prilygti Dakaro maratono atkarpoms. Čia kitokia temperatūra, aukščiai – Lietuvoje kai kurių dalykų tikrai negalėjome patikrinti. Perkaista turbina ir atsisako dirbti. Bandėme įvairius variantus, net ir šiąnakt eksperimentavome. Kai jau nebereikia, automobilis važiuoja geriausiai. Dabar viskas gerai, bet kopose, aukštikalnėse prasideda problemos„, – konstatavo D.Biesevičius.
Pagrindinis automobilio konstruktoriaus uždavinys – rasti kitą variklį: „Šitą 1,9 litro turbodyzelinį agregatą, manau, mesime lauk: jis tikrai netenkino, daug problemų kėlė, yra per silpnas. Reikės ieškoti ir dėti galingesnį. Kiti mazgai lyg ir nepavedė, neskaitant kai kurių smulkmenų. Tačiau pagrindiniai pokyčiai bus atlikti po variklio gaubtu“, – apie pagrindinę automobilio problemą kalbėjo „Seat Leon Dakar“ kūrėjas.
Vaidotas ir Saulius labai sėkmingai pradėjo Dakarą – po antrojo etapo jie buvo pakilę aukščiausiai iš trijų Lietuvos komandų. Visuotinės pagarbos lenktynininkai nusipelnė ir šeštame etape, kuriame sugebėjo aplenkti net 49 varžovų automobilius.
„Agrorodeo“ komanda startavo T3 klasėje ir alternatyvios energijos įskaitoje. Ekologišką NEXBTL dyzeliną naudojusi komanda pretendavo į prizininkus, tačiau dabar lūkesčius teks atidėti iki 2017 metų sausio.
